Bendruomeninė veikla – ne darbas, o gyvenimo būdas
Balandžio 13 dieną Mykolo Romerio universiteto ir informacinio partnerio „Savivaldybių žinios“ organizuotoje aštuntojoje praktinėje – mokslinėje konferencijoje „Efektyvumas viešajame sektoriuje: kuo vadybos teorijos gali pasitarnauti ir ką praktikai gali patarti?“ buvo apdovanoti respublikinio konkurso „Bendruomenė – Švyturys 2015 – kelias į sėkmę“ laureatai. „Vietos bendruomenės sėkmės istorija“ apdovanojimą atsiėmė Kretingos raj. Baublių kaimo bendruomenės centras, „Bendruomeniškiausios savivaldybės ar seniūnijos“ apdovanojimas atiteko Kėdainių raj. Josvainių seniūnijai. Tarp nominacijai „Vietos bendruomenės lyderis – vadybininkas“ pateiktų 17 paraiškų buvo ir Anykščių rajono savivaldybės teikta Naujųjų Elmininkų bendruomenės pirmininkės Dianos Šermukšnienės kandidatūra. Dianos Šermukšnienės veikla buvo įvertinta – ji garbingą apdovanojimą gavo iš pačios socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės rankų.
Praėjus keletui dienų po šventinio renginio ir nuslūgus emocijoms, su Diana susėdome atviram pokalbiui prie kavos puodelio.
– Gal pakalbame apie jaunystės dienas, tuomet po žingsnelį prieisime ir iki darbų, kurie vertinami ne tik rajono, bet jau ir šalies mastu.
– Jei nuo pat pradžių, tai gimiau vienoje Vorutos pusėje, dabar daug metų gyvenu kitoje Vorutos pusėje. Niekada net mažiausia užuomina nebuvo kilusi, kad norėčiau kur nors iš čia išvažiuoti. Man čia gerai, myliu šį karštą. Čia sutikau antrąją savo pusę, čia užauginome sūnų ir dukrą. Baigus mokyklą niekur nenorėjau išvažiuoti, tad likau N. Elmininkuose, dirbau tuomet daug vaikučių lankančiame kaimo darželyje. Kaime buvo biblioteka, į kurią aš užeidavau dar lankydama tą patį darželį, kuriame vėliau dirbau auklėtoja. Pamenu, kad mūsų bibliotekoje labai dažnai keitėsi bibliotekininkės ir bibliotekos durys dažnai buvo užrakintos. Jei nesileidžiant į ilgesnes kalbas, galiu pasakyti taip: mane pasikvietė Regina Tunkevičienė, kuri tuo metu dirbo Elmininkų bandymo stotyje partine sekretore, ji primygtinai siūlė važiuoti mokytis bibliotekininkystės ir pažadėjo man darbą bibliotekoje. Knygas visada mylėjau, tad nusprendžiau, „paragauti“ šio darbo. Užsiėmimas man tiko ir patiko, tad įstojau studijuoti bibliotekininkystę. Taip likau savo kaime, turiu širdžiai mielą darbą, kurį dirbu jau 28-nerius metus. Visada teigiau, kad biblioteka yra ir, manau, visada bus kaimo žmonių traukos centru.
– Kada kaime įkūrėte bendruomenę, kas buvo iniciatorius?
– Viskas prasidėjo nuo labdaros. 2003 metais kažkas rajone iš Skandinavijos šalių pradėjo gauti labdarą, o ją skirdavo tik bendruomenėms. Elmininkietis Bronius Pilkauskas pradėjo kalbėti, kad reikia kurti bendruomenę. Jis ir buvo pirmasis iniciatorius, jo sodybos adresu pradžioje ir buvo įregistruota N. Elmininkų bendruomenė. Pirmąją bendruomenės pirmininke išrinkome Aušrą Grybienę. Gavome pirmąją labdarą, kurioje buvo ne tik rūbų ir indų, bet ir baldų. Tuomet sprendėme, kad reikia kažką daryti, nes baldus jau turėjome, tad norėjome turėti ir savas patalpas. Vaikų darželis jau buvo uždarytas, bet tame pastate įsikūrė biblioteka ir kaimo felčerinis punktas. O pats statinys, kurio pusė buvo nenaudojama, buvo varganos būklės: bešeimininkį pastatą niokojo ir gamta, ir vandalai. Savivaldybė mums panaudos teise išnuomojo tuščiąją pastato dalį, kurioje ir perregistravome bendruomenę. Tuomet sukvietėme kaimo savanorius, kurie mokėjo statybininko amatą, o kurie nemokėjo, išmoko bedirbdami. Patalpose jau buvo išplėštas linoleumas, nusilupinėjusios sienos, purvini langai, žodžiu, vaizdas buvo ne koks. Dirbome visi ir 2003 metų gruodžio mėnesį jau šventėme įkurtuves. Bendras darbas mus sutelkė. Štai tada ir susikūrė bendruomenės branduolys, kuriam nebeužteko tik susirinkti, o reikėjo įvairesnės veikos. Pirmas didesnis bendruomenės renginys įvyko 2004 m. gegužės mėnesį, kuomet organizavome šeimų suėjimą. Tik vėliau išsiaiškinome, kad šią šventę organizavę gegužės 15 dieną, kaip tik „pataikėme“, nes gegužės 15-oji yra Tarptautinė šeimos diena. Dabar kasmet šią dieną sugalvojame kažkokį renginį – ekskursiją, spektaklį, literatūrinį vakarą ar bendrą pasisėdėjimą už susineštų vaišių stalo.
– Kada pradėjai vadovauti bendruomenei?
– 2006 metais mane išrinko bendruomenės pirmininke, nuo tada iki šiol jai vadovauju. Atėjau vadovauti tuomet, kai patalpos jau buvo ganėtinai padoriai mūsų pačių suremontuotos. Jose mes susirinkdavome ir linksmomis, ir liūdnomis progomis. 2008 m. su Anykščių verslo centro, tiksliau sakant, su Renatos Gudonienės pagalba, parašėme projektą Žemės ūkio ministerijai dėl patalpų renovacijos. Projektą laimėjome, gavome 25 000 Lt. Patikėkit, štai tuomet tikrai išsigandau. Tokia didžiulė suma, kaip reiks organizuoti darbus, tvarkyti dokumentus? Ir vėl padėjo Renata. Prasidėjo darbai, remontavome pastatą. Po metų vėl rašiau projektą, mums vėl pasisekė, gavome dar 25 000 Lt. Baigėme remontuoti kitas erdves. Ir savivaldybė atėjo į pagalbą, skyrė pinigų komunikacijoms įsirengti.
– Ar jau dabar esate viskuo patenkinti?
– Ne veltui sakoma, kad apetitas atsiranda bevalgant. Taip ir su mūsų bendruomene. Ir pastato išorė pasirodė nušiurusi, ir salė jau mažoka… Vėl buvo teikiama paraiška finansavimui gauti. Dideli pinigai dabar jau neišgąsdino, turėjome patirties, žinojome, kad visada sulauksime pagalbos iš rajono Vietos veiklos grupės, o ir Verslo informacijos centras visada buvo pasiruošęs padėti. Tad, įgyvendinę du projektus, kurių bendra vertė beveik 80 tūkstančių eurų, turime gražų pastatą, didelę jaukią salę su naujais baldais, šildymo -vėdinimo įranga, sutvarkytą kiemo erdvę ir priemonių įvairioms veikloms organizuoti. Bet rūpesčių visada atsiranda. Prie planų dar geriau ir patogiau įsikurti prisidėjo praėjusios vasaros karščių neatlaikiusi stogo danga, tad dabar su baime stebime orų prognozes, nes lietus jau kėsinasi į naujai suremontuotą salę. Nenusimename, turime savivaldybės pažadą, kad mums pagelbės, tad sprendimų ieškosime kartu.
Artimiausiuose mūsų bendruomenės planuose – įsirengti lauko treniruoklius. Kaimo vaikinai patys savo lėšomis įsirengė treniruoklių salę pirmame pastato aukšte. Gražiai jie tvarkosi, prižiūri, tausoja įrenginius, priima visus norinčius. Jeigu dar įrengsime laisvalaikio aikštelę, kaimo gyventojai turės galimybę aktyviai leisti vakarus, vyresni gyventojai galės atsivesti savo vaikus, anūkus, kuriems bus įrengtos supynės. Pagerės bendruomenės gyventojų užimtumas, aktyvės sveiko gyvenimo būdo puoselėjimas, sportinis užimtumas, sustiprės ir išsiplės bendruomenės narių veikla. Nauda yra neabejotina visų amžiaus ir socialinių grupių gyventojams. Vėl rašėme projektą Žemės ūkio ministerijai, gal gausime finansavimą. Ar nebijome, kad sulaužys lauke pastatytus treniruoklius? Tiktai ne. Matome, kaip jaunimas prižiūri savo sporto salę ir inventorių. Jei per tiek metų niekas nieko nesudaužė ir nesulaužė, manau, kad ir dabar nelaužys. Jaunimas sąmoningėja, o vyresnieji ir taip protingi… Svarbiausia, kad tai būtų reikalinga ir naudojama.
– Bendruomenė apjungia įvairaus amžiaus, įvairių pomėgių ir skirtingų nuomonių žmones. Kaip pavyksta juos suvienyti? Kaip ir kokius organizuojate renginius?
– Turiu stiprią komandą, kuri ir sukviečia, ir suvienija, ir padeda visuose darbuose. Savanoriška veikla labai vienija. Laikui bėgant „atsisijojo“ tie, kuriems tik labdaros reikėjo, o ne bendrų darbų. Džiaugiuosi, kad esame vieningi ištikus nelaimei, tada jau nebežiūrime ar tai bendruomenės narys, ar ne.
O renginiai labai įvairūs: ir susirinkimai, kuriuose aptariame darbus ir planus, ir koncertai, popietės, ekskursijos. Bandome įvaldyti vilnos vėlimo meną, turime planų šilko tapybos užsiėmimams. Važiuojame koncertuoti su muzikine – literatūrine programa. Šiemet mums patikėta organizuoti rajono NVO sambūrį. Turime nedrąsų planą pradėti verslą: siūlysime tai, ką mokame geriausiai – renginių organizavimą. Jei pavyks, siūlysime ir kitas prie to derančias įvairias paslaugas.
Esame viena iš veikliausiųjų bendruomenių rajone. Nustebino ir nudžiugino pasiūlymas mano kandidatūrą teikti tokiam aukštam įvertinimui – lyderio ir vadybininko nominacijai. Žinau, kad be bendruomenės būčiau, kaip generolas be armijos. 187 nariai – tai labai daug, tai labai didelė bendraminčių grupė. Visada noriai dalinamės patirtimi, turime draugų ne tik Anykščių, bet ir kituose rajonuose. Nesame svajotojai: įvertiname savo jėgas, pasveriame norus ir galimybes, susikuriame tikslą ir dirbame visi kartu, kad tai taptų realybe. Ir dar. Mokame ne tik girtis, bet nebijome ir kalbėti apie klaidas, mokame prašyti, derėtis ir net reikalauti, jeigu žinome, kad esame teisūs.
– Veiklą apžvelgėme, o kaip vyko pati apdovanojimo ceremonija?
– Kad būsiu apdovanota, mane informavo savivaldybė. Į renginį kartu vyko vicemeras Sigutis Obelevičius ir Investicijų ir projektų valdymo skyriaus specialistė Loreta Pesliakienė. Mykolo Riomerio universitete dalyvauti apdovanojimuose buvome pakviesti tik nominantai, salėje sėdėjo kiti svečiai. Tai buvo ne vien bendruomenių apdovanojimų šventė, vyko tarptautinė konferencija, darbinėje aplinkoje klausėmės pranešimų, vyko diskusija apie bendruomenių veiklą. Dalyvavęs konferencijoje buvęs Anykščių rajono meras Saulius Nefas lyg ir juokais manęs paklausė, ar kitiems metams negalėčiau paruošti pranešimo ir aš. Jei sulauksiu kvietimo – žinau, kad turėsiu ką papasakoti.
