Šiaulių bibliotekoje – ilgai lauktas susitikimas su mokslų daktaru, profesoriumi Libertu Klimka

„Tarp knygų jaučiuosi gerai“, – gausiai susirinkusiai auditorijai nuotaikingai prisipažino į renginį Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje atskubėjęs prelegentas dr. prof. Libertas Klimka. Susitikimas su šiuo įžymiu mokslo ir visuomenės veikėju, mėgiamu radijo ir televizijos laidų dalyviu, 2008 m. Stasio Šalkauskio premijos laureatu sulaukė gausaus būrio klausytojų. Prisistatydamas svečias akcentavo, kad jis yra kraštotyrininkas, nepriklauso jokiai partijai, o kalbės – apie meilę Lietuvai. Ir iš tiesų susitikimo metu paprastai ir jautriai buvo kalbėta apie tai, kokiomis sunkiomis sąlygomis, kaip pasiaukojamai buvo kuriami Lietuvos valstybės pagrindai. „Valstybė reikalinga tam, kad tauta turėtų ateitį“, – pabrėžė L. Klimka. Kaip svarbų faktą Lietuvos valstybingumo idėjų atsiradimui ir plitimui jis paminėjo Šiaulių krašto visuomenės būrimąsi į kultūros sąjūdį ir garsiąsias gegužines. Šių įvykių reikšmė, pasak profesoriaus, vis dar nėra pakankamai įvertinta. Jis įdomiai papasakojo apie 2017 m. rugsėjo 18–22 d. įvykusią Vilniaus konferenciją, kurios metu ir buvo pareikšta, kad lietuviai apsisprendė ir nori nepriklausomos Lietuvos. Buvęs atspausdintas ir konferencijos plakatas „Tegyvuoja liuosoji Lietuva!“. Svečias priminė, kad tauta turi ir neįvykdytų užduočių: jau 100 metų, kai vis dar nepastatyti Tautos namai. Kalbėdamas apie meilę Lietuvai, L. Klimka akcentavo tris svarbiausius dalykus, kuriuos turime branginti ir saugoti. Tai – motinos kalba, istorinė atmintis ir tautos papročiai.

Renginio metu kalbėta, kad yra daug dalykų, kuo Lietuva gali stebinti pasaulį. Vienas jų – piliakalniai, kurių šiuo metu suskaičiuota beveik 1000. Tai didžiausias piliakalnių tankis Europoje. Svečias kalbėjo, kad piliakalnius galime laikyti tautos charakterio išraiška: lietuviai – tauta, kuri labai brangino ir gynė savo laisvę. Taip pat L. Klimka išskyrė lietuvių meno savitumą, amatų unikalumą, parodančius, kokie darbštūs ir sumanūs buvo mūsų protėviai. Pavyzdžiui, kalavijus mokėjo nukalti iš dryžuoto plieno, kuriuo buvo galima perskelti net priešo šarvus. Buvo paminėti Oršos (1514 m.) ir Salaspilio (1605 m.) mūšiai, kuomet lietuviai sumanumo ir pasiaukojimo dėka patyrė didžias pergales. Pasak lektoriaus, simboliška ir šventiška, kad susitikimas su bibliotekos lankytojais vyksta rugsėjo 27-ąją – būtent tą dieną ir buvo pasiekta Salaspilio mūšio pergalė. Greta mūšiuose pasižymėjusių karvedžių, žinoma, negalima nepaminėti mūsų žirgų – šauniųjų žemaitukų – kurie kilę iš laukinių arklių ir pasižymi vikrumu bei ištverme. Taigi, neatsitiktinai mūsų herbe yra pavaizduotas žirgas, o Kristupas Mantvydas jau 1603 metais apie juos parašė populiarią knygą. Profesorius papasakojo apie eilę mokslo pasiekimų, kuriais teisėtai galime didžiuotis. Jau 1752 m. Vilniaus universitete įkurta observatorija, Lietuva yra viena iš pirmųjų, priėmusi Grigaliaus kalendorių ir juo besinaudojanti iki šių dienų, čia sukurta viena pirmųjų skaičiavimo mašinėlių, garsusis Aleksandro Griškevičiaus garlėkis ir kt. Daug buvo kalbėta apie medžius. L. Klimka pabrėžė, kad didysis mūsų turtas – Lietuvos gamta, o lietuviai yra medžio kultūros tauta. Kaip pavyzdį profesorius paminėjo Girdiškės bažnyčios altorių, kuris yra padarytas iš medžio šakų. Skaudu, kai kertami medžiai, ypač augantys kapinėse. Taip naikinamas mūsų šalies tradicinis kraštovaizdis. Pats etnologas yra aktyvus ąžuolų sodinimo sąjūdžio dalyvis. Jis pasakojo, kad savo namų balkone užauginantis ąžuolo sodinukus, o giles šiems sodinukams parsiveža iš savo istorija garsių vietovių. Lietuva įdomi pasauliui ir savo nuoseklia kultūros raida, tautodailės unikalumu. „Esame talentinga tauta“, – sakė profesorius. Kalbėdamas apie liaudies meno išskirtinumą, jis išskyrė dzūkų išlaikytą bendruomeniškumo dvasią ir jų senąsias dainas bei juostas, atsispindinčias laiko tėkmę. Aukštaičiai buvo pagirti už kalvystės tradicijas, kryždirbystę. Suvalkiečiai – už darbštumą ir tvarkingumą, lietuvių liaudies instrumento – kanklių išsaugojimą. O kur dar garsiosios Vilniaus verbos, kurių kilmė siejama su karalaičio Kazimiero pagerbimo tradicija…

Spontaniškai ir gražiai į renginį įsiterpė kalvystės ir senovinių muzikos instrumentų meistras Albertas Martinaitis, padovanojęs L. Klimkai savo pagamintus simbolinius suvenyrus ir padainavęs, pritardamas paties padirbtomis kanklėmis.

Renginio dalyviai turėjo svečiui nemažai klausimų. Žinoma, ir apie tai, kokia bus ateinanti žiema, kadangi bibliotekos lankytojams L. Klimka yra gerai žinomas kaip knygų „Senolių kalendorius“, „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“ ir kitų publikacijų įvairiomis etnokultūros temomis autorius.  Profesorius patarė palaukti Vėjų dienos (Mykolinių) ir tada atidžiai stebėti, iš kurios pusės pučia vėjas. Jei iš Vakarų – šaltos žiemos tikėtis neverta. Į klausimą kaip jis, tiksliųjų mokslų atstovas, susidomėjo senąja lietuvių kultūra ir netgi tapo etnokosmologijos pradininku Lietuvoje, svečias atsakė, kad viskas prasidėjo nuo kraštotyros, nuo noro pažinti savo gimtąją šalį.

Greitai prabėgo susitikimo laikas tą gražią rudens popietę. Išvykdamas L. Klimka paliko įrašą bibliotekos Svečių knygoje: „Biblioteka – tautos dvasios namai… Te jaunimas atranda kelią į knygų rūmus!“