Bibliotekininkei iš Ąžuolinių gyvenimą praskaidrina raganų kolekcija

Sakoma, jog garsiausias visų laikų kolekcionierius buvo biblinis Nojus, nes jam vieninteliam pavyko surinkti po porą visų gyvų rūšių atstovų ir sutalpinti juos vienoje vietoje – laive. Ir nors ne taip kruopščiai kaip Nojus, dauguma mūsų vaikystėje ar jaunystėje taipogi yra ką nors kolekcionavę ar kolekcionuoja ligi šiol. Vieniems – tai tam tikras savirealizacijos būdas, kitiems gi – puikus laisvalaikio praleidimas.

Anksčiau dažniausiai būdavo renkami smulkesni daiktai: saldainių popierėliai, atvirutės, pašto ženklai ar plokštelės, vėliau augant pragyvenimo lygiui atsirado ir rimtesnių – antikvarinių baldų ar senovinių automobilių kolekcijų, į kurias turtingi žmonės investuodavo ir tebeinvestuoja solidžias pinigų sumas.

Tačiau pasaulis margas ir ne visi žmonės apsiriboja mums įprastų daiktų kolekcionavimu. Tad kol vieni kruopščiai renka kanalizacijos šulinių dangčius ar unitazus, kiti gi didžiuojasi savo vinių ar bambos pūkų kolekcijomis. Juokai juokais, bet vienas australas per gerą trisdešimtmetį tų pūkų „prišienavo“ net 22 gramus! Ne išimtis ir Lietuva. Čia taip pat galima rasti aistringų kolekcionierių, renkančių kiek netikėtus ir ne visai mums įprastus daiktus.

Viena jų – Alytaus rajone Ąžuolinių kaime gyvenanti ir vietos bibliotekoje dirbanti Vida Rutkauskienė, daugiau nei gerą dvidešimtmetį kolekcionuojanti įvairiausias raganas. Ne, ne, ponia Vida negaudo jų tinklais, skrendančių į kasmetines sueigas per Rasos šventes, kaip tai daro ornitologai žieduojantys paukščius Ventės rage. Dažniausiai raganas kolekcijai ji įsigyja pati arba žinodami šį „raganišką“ jos pomėgį jas dovanoja draugai bei artimieji. Kaip prisimena pati kolekcionierė, viskas būtent ir prasidėjo nuo „nekaltos“ draugų dovanos gimtadienio proga.

„Man niekada nekilo mintis kolekcionuoti raganų, bet 1997 m. rugpjūčio 14 d. vietoj įprastos gėlių puokštės draugai man padovanojo raganą“, – prisimena Vida tais metais švęstą gimtadienį, davusį pradžią jos dabartinei kolekcijai. „Visi stovėjo atokiau ir laukė mano reakcijos, galbūt tikėdamiesi, jog aš įsižeisiu ar panašiai. Tačiau dovanota raganaitė man labai patiko, tad aš tik linksmai nusikvatojau ir padėkojau draugams už originalią dovaną, kuri, beje, dar ir dabar yra mano kolekcijoje“, – linksmai atvirauja Vida.

„Nežinau, kodėl jiems kilo mintis dovanoti būtent raganą. Galbūt manyje jie įžvelgė tam tikrų raganiškų bruožų, nes visos moterys daugiau ar mažiau yra raganos. Nors apie mano tariamą ar esamą „raganiškumą“ geriausiai galėtų papasakoti mano vyras“, – linksmai kvatodama tęsia Vida. „Jis tai jau tikrai žino“.

Neklausiame Vidos vyro, ar jo žmona naktimis skraido ant šluotos, bet toliau domimės kaip jai sekasi gyventi Ąžuoliniuose ir ar jaunystėje ji svajojo tapti bibliotekininke.

„Į Ąžuolinius atsikėlėme 1983 m., o jau po dviejų metų aš pradėjau dirbti vietos bibliotekoje. Tiesa, niekada nesvajojau tapti bibliotekininke, visada norėjau būti agronome, tačiau kai su drauge nuvežėme stojimo dokumentus į tuometį Daugų žemės ūkio technikumą, paaiškėjo, jog ši specialybė jau panaikinta. Tuomet nieko nelaukę kitą dieną nuvežėme dokumentus į Kapsuko kultūros mokyklą ir taip jau nutiko, jog 34 m. dirbu Ąžuolinių bibliotekoje. Ir nors, kaip jau minėjau, bibliotekininkės profesija niekada nebuvo mano išsvajotų darbų sąraše, nuo mažens buvau knygų graužikė, nes tėvų namuose Buktininkų kaime buvo įkurtas Mergalaukio knygų išdavimo punktas. Tad nenuostabu, jog mano vaikystė prabėgo su knyga ir tarp knygų“, – prisimena Vida.

Tačiau grįžkime prie pagrindinės šio rašinio temos – raganų, kurios, anot Vidos, iš pažiūros nors ir panašios, tačiau išties – labai skirtingos. Paklausta, kaip pildo savo kolekciją ir ar nesikeičia eksponatais su kitais raganų kolekcionieriais, Vida atsako „mainų nedaranti“, nors priduria, jog „gal ir reikėtų“. Pasak kolekcininkės, daug raganų jai dovanoja vaikai, draugai, „martukė Aušrelė dažnai parveža lauktuvių“, o ir pati, kur tik pamačiusi nematytą raganą, stengiasi kaip mat ją nusipirkti.

„Kai tik Simne vyksta Kaziuko mugė, būtinai joje apsilankau ir negailiu pinigėlių raganai įsigyti. Prekeiviai jau pažįsta mane ir visada pasiūlo kokią nematytą raganaitę, bet daugiausiai jų nusiperku lankydamasi Žemaitijoje“. Paklausta, ar kada nors pati nėra bandžiusi gaminti raganų, Vida atsako, jog tam reikia itin kruopštaus darbo, o ji neturinti tiek kantrybės.

Šiuo metu savo kolekcijoje Vida turi per 80 raganų, nors keletas molinių eksponatų per neatsargumą yra sudaužyti. Kolekcijos pagrindą sudaro Lietuvoje įsigytos raganos, nors yra ir kelios atvežtinės „anglės“. „Tačiau nepaisant skirtingos „tautybės“, jos visos man vienodai mielos ir brangios“, – šypsosi Vida.

„Anksčiau, kol tų raganų dar buvo nedaug, jos salone pakabintos ant medžio šakos smagiai sau ratus sukdavo. Vėliau, kolekcijai augant, patalpinau jas pirtyje. Dabar jos ten lubomis lipa“, – šmaikštauja baigdama pokalbį raganų kolekcionierė iš Ąžuolinių Vida Rutkauskienė.

Tad jeigu Simno apylinkėse besiganančios karvės ims duoti mažiau pieno, neužderės javai, o iš laukų parbidzens gailiai mekendamos nuplikusios avys, jokiu būdu nekaltinkite Vidos raganų. Patikėkite, jos čia niekuo dėtos. Tiesiog metai pasitaikė blogi…