Bibliotekoje gyvai skambėjo poezija su repo pipiriukais
Improvizuotame perone Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pasitiktas paskutinis šių metų „traukinys“. Literatūros ir muzikos renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ šį kartą buvo užbaigtas itin originaliai. Į Alytų atvyko drąsi, savo žodžių kojinėse neslepianti ketveriukė: du jaunosios kartos poetai – Mantas Toločka ir Ernestas Noreika, aštrialiežuvė literatūros kritikė Elžbieta Banytė bei reperis Omerta (Julius Podlipajevas).
Pristatydama renginio svečius, bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė juos apibūdino kaip „nusikalstamai jaunus visai kitos kartos atstovus“ ir „niekada nemačiusius sovietinių laikų marazmų“. Renginio vedėja Elžbieta Banytė tuojau pat susirūpino, kaip renginys pateisins savo pavadinimą, kuris skelbia apie dvi kartas traukinyje. Literatūros kritikė nusprendė, kad abiejų renginyje besisvečiuojančių poetų kūryba galėtų žymėti savotišką virsmo slenkstį tarp dviejų skirtingų poetų kartų – ateinančios ir nueinančios – kūrybos. O salėje susirinkusi publika tuo metu mįslingai šypsojosi, nes tarp žiūrovų darniai šmėžavo ir jauni veidai, galbūt net nesusimąstantys, kad jų mėgstamas repas yra poezija, ir garbaus amžiaus skaitytojai su labai rimtu šiuolaikinės literatūros skaitymo „stažu“. Tad renginys suartino dvi, o gal net ir tris kartas.
Mantas Toločka – poetas, humanitaras, neseniai išleidęs debiutinę eilėraščių knygą „Popierinė“, paklaustas apie tai, ką reiškia būti poetu, iš pradžių susimąstė, o paskui išsisuko su humoru:
„Ką reiškia būti poetu? Poetu esi tada, kai dar bent vienas žmogus be tavęs paties mano, jog tu poetas…“
Ernestas Noreika-Beeta – poetas, reperis, trijų poezijos knygų („Povų ežeras“, „Andalūzijos šuo“, „Apollo“) autorius, Z. Gėlės ir Jaunojo jotvingio premijų laureatas paatviravo:
„Poezija yra savotiška terapija. Rašydamas atsikratai tam tikrų dalykų. Poezija leidžia būti savimi – išreikšti tai, ką iš tikrųjų jauti. Nerašau iki tol, kol jau tampa nebeįmanoma nerašyti…“
Julius Podlipajevas-Omerta, vienas ryškiausių lietuviško repo atlikėjų, be abejo, taip pat būtų turėjęs ką pasakyti apie poezijos kūrybą, tačiau renginyje jis buvo „atsakingas“ už muzikos intarpus. Po itin rimtų, sudėtingais tarptautiniais žodžiais tarsi burtažodžiais apraizgytų kalbų apie šiuolaikinę literatūrą, palingavimas repo ritmu publikai tikrai išėjo į naudą. Tiesa, Omertos repuojamoje poezijoje taip pat vėrėsi gilios prasminės gelmės.
Renginyje gyvai iš trijų kūrėjų lūpų skambėjusi poezija iš tiesų buvo „pipirinė“, laužanti senąsias romantinių eilėraščių tradicijas. Alytiškiai po renginio skirstėsi mintyse „tebekramtydami“ išgirstus eiliuotus tekstus.
