Bibliotekos konferencijoje – iškilių moterų gyvenimo ir kūrybos keliais
Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka kartu su Panevėžio pedagogų švietimo centru ir Suaugusiųjų neformaliojo švietimo koordinacine grupe gruodžio 5-ąją Viešojoje bibliotekoje organizavo konferenciją „Iškilios Panevėžio krašto moterys“.
Prisiminti miestą garsinusias dailiosios lyties atstoves bei išklausyti 8-ių pranešimų susirinko nemenkas būrys Panevėžio kultūros ir istorijos puoselėtojų, pedagogų, moksleivių.
Renginys pradėtas subtiliu Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Eleonoros Koriznaitės, įkūnijusios G. Petkevičaitę-Bitę, sveikinimu.
Po įžanginio bibliotekos direktorės Loretos Breskienės žodžio, susirinkusiuosius pasveikino Panevėžio meras R. M. Račkauskas. „Kiekvienas kraštas turi savo didžių asmenybių, džiugu, jog ir mes nestokojame veiklių, charizmatiškų moterų“, – sakė miesto meras, išsakęs lūkestį išgirsti dar negirdėtų faktų. Sveikinimo žodį tarė ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Taip pat LR Seimo nario Povilo Urbšio sveikinimą perskaitė jo padėjėja Jūratė Kavaliauskienė.
Konferenciją pradėjo istorikas, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, Arūnas Astramskas, kurio pranešimo tema – ,,Panevėžio moterų viešosios veiklos pradžia“. Pranešėjas pasakojo apie 19-ojo a. pabaigoje – 20-ojo pradžioje vykusius socialinius pokyčius, perėjimą iš feodalizmo į modernesnę visuomenę, kuomet žmogaus statusą lėmė nebe titulas, o nuveikti darbai. Tuo metu atsirado naujų laisvalaikio formų – choras, teatrai. Panevėžys tuomet buvo daugiakultūris miestas, jame gyveno daug žydų, lenkų, rusų tautybės moterų, kurios ėmė vis aktyviau reikštis ne tik įvairių draugijų veikloje, bet ir dirbti prekyboje, mokyklose, pasitaikė net užsiimančių komunikacija bei politika. „Tarp 265 aktyvių veikėjų buvo 32 moterys“, – teigė istorikas.
Pranešimą „Ona Maksimaitienė – pedagogė, mokslininkė, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio autorė (1902-1999)“ skaitė pedagogas, istorikas, knygų autorius Juozas Brazauskas. Jis atskleidė istorikės sąsajas su Panevėžiu – 1935-1957 m. ji mokytojavo Panevėžio mergaičių ir berniukų gimnazijose bei Panevėžio mokytojų seminarijoje. Čia O. Maksimaitienė parengė pirmąjį sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį, rinko medžiagą apie Panevėžį, parašė miesto istorijai skirtų veikalų, atsiminimų knygas bei istorijos mokymo metodiką.
Gydytoja ir kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė savo pranešime „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – iškiliausia tūkstantmečio kraštietė“ trumpai pristatė Panevėžio krašto pasididžiavimą: G. Petkevičaitės Bitės švietėjišką, filantropinę, visuomeninę ir politinę veiklą, kūrybą, jos vardo įamžinimą. Pranešėja pasakojo apie Bitės kurtas draugijas, leistą laikraštį moterims, suaugusiųjų mokymo kursų organizavimą, pirmąjį Lietuvos inteligentų bei moterų suvažiavimus. Nepamiršo paminėti ir to, jog ji – pirmoji Europoje parlamento pirmininkė moteris.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojos Almos Ambraškaitės paliesta tema – „Rašytojos Bronės Buivydaitės – Tyrų Dukters gyvenimo ir kūrybos puslapiai Panevėžyje 1925-1934“. Ši asmenybė tapo pirmąja moterimi, išleidusia poezijos knygą, lietuvių literatūroje. 9-erius metus B. Buivydaitė dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje, vėliau dirbo Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje. Mokytojaudama subūrė dramos mėgėjų būrelį, rašė ir režisavo pjeses, atidarė Panevėžio vaikų teatrą, vyro lėšomis 1930 m. išleido moterų kūrybos almanachą „Aukštyn“, o 1934 m. – bestseleriu tapusį romaną „Atversta knyga“ apie mokytojų ir mokinių gyvenimą.
Kultūrologė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja, prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė susirinkusiems prerskaitė pranešimą „Daktarės Onos Domaševičiūtės-Ronkienės misija“. Viešnia atskleidė, jog ši moteris nuo 1919 m. dirbo vaikų gydytoja ir buvo nepaprastai atsidavusi savo profesijai bei ligoniams. „Jos tikslas buvo apsaugoti mažuosius miestiečius nuo užkrečiamų ligų, stengtis, kad jie augtų sveiki, todėl, neskaičiuodama laiko, O. Domaševičiūtė-Ronkienė be atlygio ir be eilės priimdavo pacientus iš skurstančių šeimų. Medikė aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, bendravo su inteligentija, lankė spektaklius, skaitė žurnalus lenkų, rusų, vokiečių kalbomis“, – žiniomis dalinosi dėstytoja.
Pranešimą „Salomėjos Nėries kūrybos impulsai Panevėžyje“ parengė pedagogė, knygų autorė, komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė. „Salomėja Bačinskaitė į Panevėžį atvyko 1934 m. rugsėjį ir jame praleido 2 metus, dirbdama Panevėžio mergaičių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros bei vokiečių kalbos mokytoja. Čia poetė išleido eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“, parašė daug gerų kūrinių, dalyvavo Panevėžio „Meno kuopos“ veikloje, buvo išrinkta jos garbės nare, susipažino su būsimu vyru Bernardu Buču“, – svarbiausius poetės veiklos mūsų mieste aspektus atskleidė pedagogė.
Vyskupo emerito Jono Kaunecko pranešimas „Onutės Pranckūnaitės talka kovoje už tikėjimo laisvę“ buvo itin nuotaikingas. J. E. prisiminė, kaip studijuodamas Kauno Kunigų seminarijoje norėjęs, jog klierikai skaitytų religinę spaudą, kurios sovietmečiu nebuvę. Jam tarpininkaujant, priešingai nei kitos konferencijoje minėtos moterys, paprasta, neišsilavinusi ūkininko dukra, „Lino“ fabriko darbininkė O. Pranckūnaitė, savo vonios kambaryje kopijavimo aparatu daugindavo knygas. „Per metus į seminariją ji atgabendavo apie 10 nukopijuotų knygų po 40 egzempliorių. Net įkliuvusi ir pora metų kalėjusi Onutė vis tiek norėjo tęsti savo pavojingą slaptą veiklą“ – prisiminimais dalinosi J. E.
VšĮ „Dermė“ direktorė bei LR Seimo nario Juozo Urbšio padėjėja Jūratė Kavaliauskienė skaitė pranešimą tema „Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorės E. Šulgaitė, R. Zdanevičiūtė, E. Matulaitė, D. Melėnaitė atvirukų kolekcijoje „Bonjour, Maesto“. Moteris pasakojo apie norą įamžinti besitraukiančią nuo didžiosios scenos garsiąją aktorių kartą, kurie, pasak jos, tebenešioja savyje J. Miltinio įdagą. „Mintis išsipildė 2014 m., kai festivalio „Bonjour, Maestro!“ metu pradėta leisti atvirukų kolekcija, skirta pagerbti legendinį režisierių ir jo mokinius. Fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius įamžino garsiosios „miltinukų“ kartos atminimą „be grimo“. Fotografijose dalijimąsi ir juose esančių aktorių citatomis, mintimis, prisiminimais apie maestro. 14-os atvirukų kolekcijoje – ir 4 moterys: D. Melėnaitė, R. Zdanevičiūtė, E. Matulaitė ir E. Šulgaitė“ – sakė J. Kavaliauskienė.
Pranešimus lydėjo vaizdinė medžiaga su gausia archyvine medžiaga – šimto ir daugiau metų senumo nuotraukomis, rankraščiais, statistika, laiškais.
Konferencija liudijo, jog mūsų kraštas turi moterų, kuriomis pelnytai gali didžiuotis.
