Birželio 26-27 minime masinių lietuvių žudynių Baltarusijoje 80-etį.
Pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, 1941 m. birželio 22-ą, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta karo padėtis. Tai reiškė, kad iš čia turėjo būti evakuoti politiniai kaliniai. Pagal pirmąjį kalinių evakavimo planą iš Lietuvos turėjo būti išvežti visi 5900 kalinių, bet Sovietų Sąjungos kariniai pralaimėjimai vertė keisti planus ir juose atsirado terminas „evakuacija pagal I kategoriją“ – sušaudymas.
Antrąją karo naktį, iš birželio 23-iosios į 24-ąją, iš Kauno kalėjimo Nr. 1 buvo išvežta apie 100 kalinių (įvairiais duomenimis nuo 90 iki 118 kalinių). Maršrutu Karmėlava–Jonava–Ukmergė–Molodečnas juos gabeno į Minską, tačiau Molodečne dalis geležinkelio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Į Polocką kaliniai neatvyko – 1941 m. birželio 26 d. šalia Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyti: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, Ministro Pirmininko pavaduotojas, švietimo ministras, diplomatas Kazys Bizauskas, moksleivis Albinas Sakalas, studentas Juozas Kazys Vosylius, tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, mjr. Stasys Šaulys, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, amatininkas Jonas Šeškūnas.
Kita dalis kalinių buvo nugabenti į Minską ir uždaryti kalėjime. Dalis jų 1941 m. birželio 24 d. vakare ten buvo sušaudyti: vienuolis Martynas Gedvilas, plk. Steponas Rusteika, žurnalistė Vanda Pranckonienė, kpt. Albertas Švarplaitis, tarnautojai Bronius Kantauskas ir Vladas Raupys, Jonas Šleinys.
Likę gyvi lietuviai kaliniai birželio 25-ąją kartu su kitais 2 tūkst. kalinių iš Minsko kalėjimo buvo varomi pėsčiomis į Červenę. Štai kaip šią kelionę aprašo likęs gyvas liudininkas pulkininkas Jonas Petruitis savo knygoje „Kaip jie mus sušaudė“:
„Mes, didžiulė kelių tūkstančių pajuodusių, nudriskusių, vienmarškinių ir basų — vyrų ir moterų — vora, labai skubiai kažin kur, užgriuvusiomis [Minsko] gatvėmis vingiuodami, einame, tikriau sakant, bėgame, net uždusdami bėgame. O čia iš abiejų pusių, per porą žingsnių nuo mūsų voros, šautuvus į mus atkišę, enkavedistai vis dar mus ragina: „Skorėj, skorėj!” „Neotstavai!” Bėgdami nakties tamsoje klaikiomis, tik liepsnojančių gaisrų nejaukiai tarp stūksančių griuvėsių milžiniškų šešėlių apšviestomis, gatvėmis pro žmonių gulinčius lavonus matome, kad bėgame iš sugriauto liepsnojančio miesto. Kur mus veda, kur mes taip skubiai bėgame — nežinome. Be to, mus lydi labai įkyri muzika: „pach, pach – pach, pach… pach, pach – pach!”… Tai enkavedistai visą laiką be jokios paliovos šaudo bandančius iš voros bėgti ir atsiliekančius kalinius. Pradėjom po truputį nerimauti. Jei jie mus ves du šimtus kilometrų, neduodami nei valgyti, nei gerti, be abejo, tokiu būdu pakeliui visus iššaudys, Mogiliovo nepasiekus. Iš tikrųjų, kaip vėliau sužinojome, jie ir turėjo įsakymą elgtis taip, kad mes visi, nepasiekę Mogiliovo, išnyktume, bet jau Červenėje (Igumenėje) jiems buvo sutrukdyta tą uždavinį vykdyti. (…) Atsirado vienas gudruolis, kuris pradėjo žygiuoti visomis keturiomis — keliais ir rankomis. Bet jis nespėja eiti sykiu su mumis, mes jį labai greit aplenkiame. Jis vis tiek nenusimena, tikisi tokiu būdu išvengsiąs dviejų revolverio šūvių. Padėti jam niekas nebegali, nes visi galvojame, ar nepasekti jo pavyzdžiu. Enkavedistai, matydami repečkomis einantį, irgi sako: „Eto chorošo, očen chorošo!” (Tai gerai, labai gerai).“
Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje apie šį kalinių varymą parašyta tik tiek: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Iki Červenės apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (buvo sušaudyti).
Birželio 26-ąją gerokai sumažėjusi kalinių kolona buvo suvaryta į Červenės kalėjimą. Kaliniai nežinojo, kad birželio 27 d. Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas iš Maskvos gavo telegramą: „duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26, atsikratyti vietoje…“. Blankai, kurių reikia atsikratyti – likę gyvi politiniai kaliniai.
Naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją mirčiai pasmerktų kalinių grupę išvarė iš Červenės kalėjimo Bobruisko link. Išėjus iš miestelio, koloną lydėję enkavėdistai pradėjo šaudyti atsiliekančius kalinius, o paskui pamiškėje buvo surengtos visų kalinių žudynės. Kadangi žudė tamsoje, tai šaudė netaikliai, o sužeistus kalinius pribaiginėjo kastuvėliais. Iš J. Petriučio 1942 m. prisiminimų: „Vaitojantiems ir dar kiek kalbantiems enkavedistai kastuvėlių ašmenimis galvas skaldė. Pradžioje nesupratau, ką jie ten daro, nes kai patamsyje pasigirsta keistas duslus skambtelėjimas „kvankt”, tuojau toje vietoje dejavimas nurimsta. Paskui, gerai įsižiūrėjęs, pamačiau, kad jie spatuko žambu dejuojančiam šveičia tiesiog į galvą, ir šis tuojau nutyla. Matyti, jiems nebe pirmiena tokie darbai dirbti, gerai įgudę vienu smogtelėjimu perskelti žmogui galvą, nes karinis kastuvėlis gan aštrus ir pakankamai svarus. Matyti, šaudyti patamsyje jiems buvo nelabai patogu gal ir dėl to, kad mes čia greta stovėjome. Nedejuojančius, bet tik gulinčius, praeidami pro šalį, apspardo, apdaužo ir palieka gulėti. Vėliau sužinojau, kad kai kurie iš mūsiškių, naudodamiesi nepaprasta tamsa, gerai sugebėjo suvaidinti negyvėlius. Kad ir labai skaudžiai jie buvo spardomi ir daužomi, bet neaiktelėjo, iškentė neparodydami jokio gyvybės ženklo. Paskui pabėgo į miško gilumą. Bet tokių, kuriems atėjo mintis į galvą tuo būdu išvengti mirties, buvo nedaug.“
Tą naktį buvo nužudyti: krašto apsaugos ministras, nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Lietuvos karo atašė Čekoslovakijoje ir Baltijos valstybėse Balys Giedraitis, studentai Glemža, Vytautas Pėža ir Stasys Tilinskas, gydytojas Petras Kupčiūnas, žurnalistas Vincas Daudzvardas-Daugvardis, darbininkai Jonas Abromaitis ir Antanas Simanavičius, tarnautojai Antanas Barzda, Bronius Bikinas, Adomas Jonaitis ir Aleksandras Nemčiauskas, pulkininkas Juozas Šarauskas, ltn. Juozas Jakaitis, majorai Vladislavas Opulskis ir Jonas Špokevičius, policininkai Vasilijus Rutkauskas ir Juozas Zdanavičius ir dešimtys kitų žymių lietuvių veikėjų, paprastų ūkininkų, darbininkų ir tarnautojų.
Gyvųjų liko apie keturiasdešimt, tarp jų – broliai kunigai Petraičiai.
