Blogo elgesio mokinys, o vėliau klebonas, dekanas, redaktorius…

Gegužės 29 dieną Šakių dekanas, Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo ir Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies parapijų klebonas kanauninkas Donatas JASULAITIS šventė kunigystės 40-metį. O netrukus, birželio 9-ąją, jam sukaks 65 metai. Artėjant šioms sukaktims „XXI amžius“ jį pakalbino.

Pirmiausia norėčiau paklausti apie vietą ir šeimą, kurioje esate gimęs ir augęs.

Esu kilęs iš Marijampolės, kuri tada vadinosi Kapsuku. Mama buvo buhalterė, o tėtė – statybininkas. Turiu brolį gydytoją. Mano močiutė, mamos mama, kilusi iš garsios Liudvinavo parapijos Borutų giminės, todėl nuo vaikystės žinojau apie rašytojo Kazio Borutos šeimą, gimines. Pasakodavo ir apie jų giminės susitikimus Šv. Liudviko atlaiduose, kitose šventėse. Mano mama Aldona Savickaitė-Jasulaitienė buvo gimusi Šakiuose. Mamos tėtė buvo geras mūrininkas, jis statė Šakių bažnyčią, vėliau persikėlė į Marijampolę statyti cukraus fabriko. Ten ir liko su šeima gyventi.

O kurioje mokykloje mokėtės?

Nuo pirmos klasės mokiausi Vinco Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje-internate. Bet ją baigiant teko iš čia išeiti, todėl 11 klasę baigiau Vakarinėje vidurinėje mokykloje, todėl oficialiai ir esu šios mokyklos abiturientas. Vakarinis skyrius tuo metu man labai tiko, nes jau dirbau Sasnavos bažnyčioje zakristijonu ir tai buvo labai patogu.

Tai kodėl net 10 metų pasimokius teko keisti mokyklą?

Devintoje klasėje mokyklos direkciniame posėdyje man nutarė įrašyti nepatenkinamą elgesį. Jei būčiau likęs dar visus kitus mokslo metus, vėl būčiau gavęs nepatenkinamą elgesį ir jau tada vienuoliktoje klasėje man nebūtų leista laikyti brandos egzaminų.

Tai gal koks peštukas buvote ar ką nors labai blogo padarėte, jei jau nepatenkinamu elgesiu įvertino?

Turiu išsaugojęs Vinco Mykolaičio-Putino vidurinės mokyklos man rašytą charakteristiką, kuri užbaigiama taip: „Neatsikratęs religinių prietarų, VLKJS eilėms nepriklausė, stengėsi ir kitus nuteikti, kad į ją nestotų“. Tai ir buvo nepatenkinamo elgesio pažymio priežastys. O viso to istorija tokia. Ją labai gerai prisimenu, nes tai buvo rimti jauno žmogaus išgyvenimai ir sukrėtimas. Mūsų klasė buvo labai aktyvi saviveikloje, literatūriniuose renginiuose, įvairiuose būreliuose, chore, lėlių teatre, leidome sienlaikraštį. Buvome gabūs ir pilni entuziazmo. Kažkam iš mokyklos vadovybės kilo idėja, o gal pati mūsų auklėtoja Janina Merijauskienė taip sugalvojo, kad mūsų klasę reikia apdovanoti. Kai buvau devintokas, mokslo metų pabaigoje vieną dieną auklėtoja atėjo į klasę švytinčiu veidu ant klasės žurnalo užsidėjusi krūvą raudonų knygelių – komjaunimo bilietų – ir su džiaugsmu paskelbė, kad tarpklasiniame lenktyniavime vėl esame pirmūnai. Ji esą ką tik grįžusi iš mokytojų posėdžio ir jame sužinojusi, kad už pažangumą, aktyvią visuomeninę veiklą ir kitus nuopelnus pirmą kartą mokyklos istorijoje mūsų klasė pagerbta leidžiant šimtu procentų visiems stoti į komjaunimą. Aš, būdamas aktyvus ir dažnai ne tik turėdamas savo nuomonę, bet ir mėgdamas ją pareikšti, auklėtojai išdrįsau pasakyti, kad aš dar šiek tiek moku matematiką ir jei bent vienas iš trisdešimt trijų mokinių į komjaunimą nestos, jau iškart trimis procentais sumažės. „O kas tas mokinys, kuris nestos į komjaunimą? Ar tai tu?“ – paklausė auklėtoja. „Taip“, – atsakiau jai. Auklėtojai tikriausiai tai nebuvo didelė staigmena, bet būdama ūmaus charakterio, stipriai į tokį tiesmukiškumą sureagavo. Ji iškart ant stalo numetė tas raudonas komjaunimo knygeles ir paklausė, ar neatsiras daugiau tokių, kaip Jasulaitis? Visi tylėjo. Tądien auklėtoja apie komjaunimą daugiau nieko neužsiminė. Paskui aš ne vienam klasės draugui sakiau, ko tie tylėjo, ar suskydo, juk kai kalbėdavomės, ar stosime į komjaunimą, visi sakėme, kad nestosime, o kai reikia pasakyti savo nuomonę, tyli. Po savaitės auklėtoja vėl paklausė, kas stos į komjaunimą, rankas pakėlė tik pusė klasės. O manęs auklėtoja paklausė, kodėl gi aš nestosiąs? Atsakiau, kad nenoriu. Sako nenoro negana, reikalingas motyvas. Tada nusprendžiau tuo klausimu išvis nekalbėti, o verčiau savo požiūrį išreikšti veiksmais. Kai pamatydavau auklėtoją einant gatve, prisileisdavau ją iki gal kokių 20 metrų ir jai iš priekio matant iškilmingai lėtais žingsniais nusukdavau į bažnyčią, taip nurodydamas savo nenoro stoti į komjaunimą priežastį. Ji šį mano argumentą suprato ir baigiant devintą klasę mane pakvietė į mokyklos direkcinį posėdį. Jame dalyvavo ne tik mokytojai, bet ir ideologiniai, ūkio dalies darbuotojai, gydytoja, gal dar kažkas. Niekada tokiame nebuvęs jaučiausi sutrikęs. Įėjau į direktoriaus Valentino Spurgos kabinetą susijaudinęs, pasisveikinau, sakydamas „Laba diena“, o direktorius manęs paklausė, kodėl ne „Garbė Jėzui Kristui“. Man jo ištarti šie žodžiai buvo staigmena. Tuoj pradėjo mane svarstyti. Supratau, kodėl visa tai čia vyksta. Direktorius paklausė, ar moku „Tėve mūsų“. Atsakiau, kad moku. Liepia sukalbėti. Aš tyliu. Sako, o „Sveika, Marija“ ar moki? Atsakau, kad moku. „Sukalbėk“. Aš vėl tyliu. Tada klausia, ar moku „Tikiu į Dievą“? O aš jau pakeltu tonu atsakiau, kad viską moku. „Tai ko nesukalbi?“ Gana griežtai atsakiau: „Čia ne bažnyčia, o gal jūs norite, jog aš poterius sukalbėčiau, kad jūs galėtumėte pasityčioti iš tikėjimo ir iš manęs pasijuokti?“ Tai labai nepatiko kitiems posėdyje dalyvavusiems mokytojams, o dar auklėtoja ėmė komentuoti, kad esą matote, koks tas Jasulaitis įžūlus, su juo visą laiką neįmanoma susikalbėti. Tada auklėtoja ėmė mane kaltinti, kad esą aš nacionalistiniais šūkiais mokyklos sienas išrašinėjau, fašistinius ženklus ant jos pamatų rašiau, dar kažkas pareiškė, kad aktų salėje Lenino nosį su rašalu ištepliojau. Kas iš tiesų tai padarė, nepavyko išsiaiškinti. Visus kaltinimus sudėjus, direktorius manęs paklausė, ar aš tai dariau. Atsakiau, kad tikrai nedariau. „Bet juk į bažnyčią ėjai, kaip sakė auklėtoja?“ „Taip, ėjau, – atsakiau. – Ką dariau, tai neneigiu, bet ko nedariau, negaliu sau prisiimti“. Išklausė ir liepė išeiti. Įdomiausia šito posėdžio atomazga buvo kitą dieną per lietuvių kalbos pamoką, kai mokytoja Marija Varkalienė, kunigo, istoriko Jono Totoraičio brolio dukra, buvusi tame posėdyje ir, mačiau, kad ten jautėsi nejaukiai, direktoriui pasibeldus ir įėjus į klasę, paprašius išleisti mokinį Donatą, pareiškė, kad dabar esanti labai svarbi pamokos tema, ir pasakė, kad kai tik ją pabaigs, po penkių minučių, mane išleis. Iš tiesų ji tų penkių minučių norėjo, kad galėtų mane įspėti. Kai direktorius nuėjo į savo kabinetą, mokytoja mane išlydėjo už durų ir kitiems negirdint pasakė dabar būti protingam ir ypač atsargiam, nes, atrodo, man rengiama provokacija. Vis dėlto įdomu, kaip kartais tokiose sudėtingose eilinio, įvairių gyvenimo akistatų patyrusio mokytojo viduje atsiskleidžia didelis žmoniškumas… O aš tada nuėjau pas direktorių. Jis dėjosi mandagus, švelnus, klausė, ar labai vakar susipykome? Aš, sakiau, nesupykau, tik mokytojai pyko. „Ir aš be reikalo pasikarščiavau. Tuo ir pabaikim tą nesusipratimą“, – tarė man direktorius. Aš labai apsidžiaugiau, ėmiau dėkoti. Bet direktorius išsitraukė baltą lapą, tušinuką ir siūlė parašyti nuoširdų atsiprašymą, pasižadant, kad daugiau nenuteikinėsiu klasės draugų nestoti į komjaunimą, nerašinėsiu nacionalistinių šūkių, nepiešiu nacistinių ženklų. Tada jau esą iš tiesų baigsime tą nesusipratimą. Direktorius pasakė, kad vakarykščio posėdžio nutarime man nuspręsta sumažinti metinį elgesio pažymį ir direktoriaus įsakymu pareikšti griežtą papeikimą, bet jis esą duodąs garbės žodį, kad, jei parašysiu siūlomą atsiprašymą, tai viską užmiršime. Aš išklausiau šį direktoriaus pasiūlymą, sėdžiu ir žiūriu į tuščią lapą. „Vaikine, rašyk, o apačioje vardą ir pavardę! Ar supratai, ką sakiau apie posėdžio nutarimą?“ „Taip, – atsakiau. Ir paklausiau: – O jeigu esi nekaltas, tai nejaugi turi prisiimti kažkieno kitų kaltę ir pasidaryti kaltas? Nerašysiu!“ Tada paskelbė papeikimą ir kad man sumažinamas elgesio pažymys. Be to, tai buvo ne pirma su manimi susijusi istorija mokykloje, nors plačiau tik ši išgarsėjo. Aš, leisdamas mokyklos sienlaikraštį „Ketvirtas frontas“, kartais pasilikdavau greta direktoriaus esančioje mokyklos raštinėje ir su mašinėle rašydavau jam tekstus. Apie tai, kad prieinu prie mokyklos rašomosios mašinėlės, sužinojusi vaikus Pirmajai Šventai Komunijai ruošianti marijampolietė Anastazija Statkevičiūtė paklausė manęs, ar negalėčiau jai padėti, nes ji vaikų katekizacijai niekur negaunanti Kazimiero Paltaroko „Katekizmų“. Aš pasisiūliau pagelbėti ir besimokydamas dešimtoje klasėje, kiekvieną kartą gavęs leidimą spausdinti sienlaikraščiui medžiagą, spausdinau ir katekizmus ant labai plono popieriaus per kalkę, kurią ji man parūpindavo. Taip jai padėjau išspręsti iškilusią problemą. O man buvo džiaugsmas, nustelbiantis baimę būti sugautam. Vieną sekmadienio vakarą, jau baigiantis tiems spausdinimo metams, į raštinę kažkas pasibeldė. Paaiškinau, kad nieko negaliu į raštinę įleisti, atsiliepė mokyklos direktorius, prašydamas atidaryti duris. Kaip šiandien prisimenu, kad po ranka turėjau ir sienlaikraščiui spausdinamą Stasio Urniežiaus eilėraštį „Žiema“. Skubiai iš mašinėlės išsukęs katekizmo lapelius paslėpiau stalelio stalčiuje ir įsukęs minėtą eilėraštį, nuėjau atrakinti raštinės durų. Direktorius paklausė, ką veikiu sekmadienį raštinėje ir man paaiškinus, kad spausdinu eilėraštį, įdėmiai pažiūrėjo į mane, į eilėraštį, ir pasakė, kad daugiau, darbuotojams nesant raštinėje, spausdinti negalėsiu. Tą kartą mačiau, kad sutrikęs buvau ne tik aš, bet ir direktorius. Vėliau, kai jau buvau klebonas Kudirkos Naumiestyje, o jis buvo atvažiavęs su reikalais, jo paklausiau, ar jis atsimena šiuos epizodus iš vieno savo mokinio, būtent mano, gyvenimo mokykloje. Jis atsakė, kad ir mane, ir šiuos epizodus atsimenantis labai gerai, su detalėmis. Paklausiau, kodėl jis tada užklupęs mane spausdinantį neieškojo, ką iš tiesų spausdinau. Jis atsakė, jog manęs, kad spausdinu antitarybinę literatūrą ir nenorėdamas pakenkti mokyklai ir sau, nusprendė toliau nieko neieškoti ir nesigilinti, o apsidrausti uždrausdamas man toliau dirbti raštinėje. O aš jau buvau pradėjęs ir zakristijonauti Sasnavos bažnyčioje, kur klebonavo kunigas Algimantas Kajackas, ten sekmadieniais autobusu važinėjau. Taigi, buvau visiškas „nusikaltėlis“. Mamai pasakė, kad, jei sūnus išeitų į kitą mokyklą, tai ten gal nekreiptų dėmesio į tai, ką jis šioje mokykloje „išdarinėjo“. Taigi vienuoliktą, paskutiniąją, klasę lankiau jau kitoje mokykloje ir toliau važinėdavau į Sasnavą. Deja, prieš baigiant vienuoliktą ir naujoje mokykloje apie tai sužinojo, galbūt buvo kokios laidotuvės. Istoriją ir visuomenės mokslus dėstė partijos 2-asis sekretorius Urbonavičius, todėl kartą per pamoką lyg ir susijaudinęs, žiūrėdamas į mane, ėmė šnekėti, esą katalikai yra pikti ir kartais būna radikalūs. „O kaip pasireiškia tas radikalumas?“ – išdrįsau paklausti. „Na, pavyzdžiui, Velykų rytą žmonės eina į bažnyčią, o aš skaldau malkas. Tu išgirstum, ko tik aš neprisiklausau“, – teigia tas mokytojas. „Čia didelis skirtumas, jūs žmones provokuojat, jiems švenčiausią dieną malkas skaldote. Juk visas miestas eina į bažnyčią, o jūs malkas skaldot!“ O jis vėl: „Tai kai gegužės 1-oji, kodėl jie visi lenda į daržus, sodus, man tada brangi diena“. Sakau, tie žmonės per paradą neskaldo malkų, o gal net patys jame buvo, praėjo ir nuėjo dirbti savo darbus, jie nešvenčia, bet pykčio neprovokuoja. Tas mokytojas nutilo, bendraklasiai ėmė juoktis. Tada jis man liepė po pamokos prie klasės palaukti. Pagalvojau, dabar tai jau bus! O mokytojas man pasakė, kad po mūsų šiandieninio pokalbio pamokoje jam susidarė įspūdis, kad bus tiesa, ką jis apie mane išgirdęs. Bet tuoj pat prie mūsų atskubėjo naujoji mano klasės auklėtoja Čioderienė ir klausia mūsų, apie ką čia mudu kalbamės? Mokytojas jai sako, kad iš rimtų žmonių girdėjęs, jog Donatą matė zakristijonaujantį Sasnavoje ir norėjęs pasitikrinti, ar gabus mokinys gali būti ideologiškai nesusipratęs? O aš auklėtojai 11 klasės pradžioje apie viską buvau papasakojęs, todėl ji tam mokytojui ėmė sakyti, kad tie žmonės daug ką prišneka ir nėra ko tų jų kalbų paisyti. Tada tas mokytojas toliau nesiaiškino ir tuo viskas baigėsi. Aš sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą ir išlaikiau abitūros egzaminus.

Baigus vidurinę, reikėdavo stoti kažkur mokytis toliau arba imdavo į okupantų kariuomenę. O kaip darėte Jūs?

Karinis komisariatas vis šaukdavo, bet į armiją neėmė dėl sveikatos problemų, bet net keletą metų nuo jos neatleido. Guldydavo tai į rajono, tai į klinikinę, tai į garnizono ligonines, taip tempdami laiką ir trukdydami man stoti į seminariją. Jaučiau, kad gal specialiai taip daro, gal nujaučia, kad į seminariją stosiu, ir trukdo. Po metų vėl einu į šaukiamųjų komisiją. Vėl tas pats, gydytojas nesirašė, nes su jų sprendimu imti nesutinka. Taip tęsėsi dar kurį laiką, vėliau komisavo.

Kas rašė rekomendaciją į seminariją: Marijampolės, kurioje gyvenote, ar Sasnavos, kur zakristijonavote, klebonas?

Kunigas Algimantas Kajackas iš Sasnavos klebono pareigų buvo vyskupo iškeltas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją dėstytojauti. Buvo labai geras Lietuvos ir Bažnyčios istorijos žinovas, domėjęsis menu ir kitais dalykais. Jo erudiciją įvertinę vyskupai ir paskyrę toms pareigoms. Vėliau jis buvo mano ir daugelio mūsų, o ir vėlesnių kunigų auklėtojas bei mokytojas. Taigi, į jo vietą, į Sasnavą, atkėlė didelį Lietuvos patriotą, buvusį tremtinį kun. Albiną Deltuvą, pas kurį zakristijonavau taip pat keletą metų. Jis ir rašė man rekomendaciją – siuntimą į seminariją. Džiaugiuosi, kad Dievas man leido juos abu pažinti, kartu su jais bendrauti, dirbti ir iš jų mokytis. Jie, būdami labai skirtingi charakteriu, savo meile ir ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai buvo panašūs, nes buvo labai kunigiški klebonai.

Ar lengvai pasisekė įstoti, juk valdžia Jus jau buvo įsidėmėjusi ir gal trukdė?

Prieš stodamas ir teikdamas dokumentus, pirmiausia nuvažiavau į seminariją pasikalbėti su buvusiu klebonu, tuo metu jau prefektu, kunigu Algimantu Kajacku. Jis apramino, nuteikė optimistiškai ir viską paaiškinęs, liepė atvažiuoti su reikalingais dokumentais. Taip po kurio laiko ir padariau. Galiu tik pasidžiaugti, kad visas stojimas nebuvo labai skausmingas, nes mano mokyklos istorijos, paties direktoriaus iniciatyva nebuvo nei paviešintos, nei išgarsintos, todėl nereikalingų ausų nebuvo pasiekusios. Jos pasiliko tik mano ir tas istorijas žinojusių širdyse ir atmintyje.

Kas labiausiai įsiminė iš seminarijos laikų?

Jaunystės metai kiekvieno žmogaus gyvenime – pavasario, džiaugsmo ir entuziazmo metai. Naujos pažintys, mokslai, tarpusavio bendrystė. Šiapus seminarijos tvoros mačiau tą šviesą, kurią tuo metu kitur taip ryškiai negalėjai matyti – tikėjimo ir meilės Dievui šviesą.

Kas įšventino kunigu?

Diakonato ir kunigystės šventimus suteikė tuometinis Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos administratorius vyskupas Liudvikas Povilonis, kurį kiek vėliau popiežius Jonas Paulius II pakėlė arkivyskupu.

Kur buvo Primicijos – Marijampolėje ar Sasnavoje?

Tuo metu Bažnyčia ir kunigai stengėsi, kad švenčių, iškilmių būtų kuo daugiau. Taip būdavo sutelkiama tikinčioji liaudis, taip buvo galima bent retkarčiais prisikviesti ir tuos, kurie dėl baimių ar tikėjimo drungnumo bažnyčiose lankosi retai. Todėl Primicijos būdavo švenčiamos net kelis kartus. Pirmosios – būtinai gimtojoje parapijoje: ten kur augai, mokeisi, meldeisi. Tokiu būdu naujasis kunigas prisistatydavo savai bendruomenei. Kitos iškilmingos primicianto aukojamos šv. Mišios, dažnai kokios nors didelės šventės metu vykdavo kitoje vietoje. Todėl ir aš kitas iškilmingas šv. Mišias, kaip naujasis kunigas, aukojau Sasnavos bažnyčioje, kur keletą metų buvau dirbęs zakristijonu.

Kaip sekėsi pirmaisiais kunigystės metais?

Labai gerai atsimenu pirmuosius kunigystės metus. Mes du neoprezbiteriai buvome paskirti į Alytaus Šv. Angelų Sargų parapiją. Alytus tada buvo beveik šimtatūkstantinis miestas tik su dviem bažnyčiomis – medine Šv. Angelų Sargų ir mūrine Šv. Liudviko, esančia kitapus Nemuno, jau Kaišiadorių vyskupijoje. Šv. Angelų Sargų parapijos klebonu, kur buvau paskirtas vikaru, buvo kunigas marijonas Pranas Račiūnas. Į Šv. Liudviko bažnyčią dažniausiai atvykdavo žmonės iš kaimų, todėl į Šv. Angelų Sargų bažnyčią rinkdavosi didžioji miesto dalis. Čia buvo penki kunigai: klebonas, du vikarai: aš ir Algirdas Kildušis, rezidentas Antanas Diškevičius, ir altaristas Vincas Akelis. Sekmadieniais šv. Mišios būdavo aukojamos beveik kas valandą ir nors žmonės pasirinkdavo sau tinkamą laiką, bet bažnyčia vis tiek prisirinkdavo sausakimša. Kunigai, sėdėdami klausyklose, nesuprasdavo, kur laukiančiųjų išpažinties tikinčiųjų eilė prasideda, o kur baigiasi. Buvo tiek daug einančių atlikti išpažintį, kad kunigai klausykloje sėdėdavo nuo ryto iki Sumos Mišių pabaigos. Buvo ir kitų darbų bei rūpesčių kunigams (laidotuvės, ligoniai), klebonas sakydavo, kad sekmadieniais bažnyčioje kunigas turi budėti nuo ryto iki vakaro. Jei kuris kalbėdavosi su atėjusiu žmogumi, tada kitas turėdavo jį pakeisti ir budėti, kad dar vienam atėjusiajam nereiktų laukti, jei kartais pirmajam tektų išvykti. O jei išvyktų ir antrasis, tai turi budėti trečiasis kunigas. Tą laiką prisimenu kaip nuolatinį bėgimą, tarsi dirbtum misijų krašte. Alytuje išbuvau tik keturis mėnesius. Ir arkivyskupo paprašiau, kad iškeltų į kokią nors mažesnę parapiją. O paskui mane paskyrė į Prienus. Jau mažesnis miestas, čia dirbo klebonas kunigas Juozas Užupis, altaristas kunigas Jonas Palukaitis, bet, kadangi čia buvo dirbęs kunigas Juozas Zdebskis, nubaustas ir persekiotas už vaikų mokymą bažnyčioje, tai komunistinė valdžia į viską žiūrėjo tarsi pro padidinamąjį stiklą. Ir mano vikaravimo metai nepraėjo be nuotykių. Turiu išsaugojęs man skirtą baudos kvitą irgi už vaikų mokymą bažnyčioje. Dar vieną baudą skyrė už kalėdojimą. Prisimenu, kaip kalėdojau Tarybinės armijos gatvėje. Einu iš namo į namą, o žmonės vis sako, kunigėli, ką tik pravažiavo „Viliukas“, mums atrodo, kad jie jus seka. Sakiau, kad manęs gaudyti nereikia, jie gali ateiti ir pasiimti. Aplankiau kelias šeimas, einu į kitą gatvės pusę, ir staiga „Viliukas“ man užtveria kelią. Išlipo miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Urbonas, nepažįstamas vyras ir dar dvi moterys, esą kažkokia komisija ir man pareiškia, kad aš vykdau Konstitucijoje uždraustą veiklą. Klausiu, o kokia ta veikla, atsako, kad kalėdoti uždrausta, o aš atseit kalėdoju. Ėmiau ginčytis, sakiau, kad aš nekalėdoju, nes, kai kalėdoja, turi važiuoti vežimas, o aš vaikštau net be krepšio. „Vis tiek draudžiama, mes užfiksavome, kad jūs buvote keliuose namuose, taigi einate sistemingai ir ne pirmą kartą. Lipkite į automobilį ir pasirašykite protokolą, kad esate pagautas pažeidinėjantis įstatymus“, – pareiškia kažkuris iš tų veikėjų. Pasakiau, kad į tą jų „Viliuką“ jokiu būdu nesėsiu, nes jau buvo atvejų, pavyzdžiui, su kunigu Vaclovu Stakėnu, kai kunigas įsėdo, o jį užpuolė, nuvežė į mišką ir sumušė. Sakiau, į jokius jų automobilius nesėsiu, nes nežinau, kur nuveš. Bet, sako, reikia pasirašyti protokolą. Atsakiau, kad lauke nesirašysiu, be to, man reikia jį perskaityti, juk nežinau, kas ten parašyta. Prikalbinau užeiti į tuos namus, kuriuos ketinau aplankyti. Užėjome, pataikėme į tremtinių šeimą. Yra mažų vaikų, kiti specialiai iš Kauno su savo šeimomis pakviesti, pilnas namas žmonių, o čia dar neprašytų svečių atsivedu. Šeimininkams sakau, kad prieš pradėdamas jūsų aplankymą, norėčiau paklausti, kur galėtume užeiti su šitais žmonėmis, kurie čia mane su kažkokiu raštu vaikosi, nes aš noriu jį perskaityti. Šeimininkai parodė kambarį, kur balta staltiese uždengtas stalas, ant stalo žvakės ir kryžius. Jie, susižvalgę vienas į kitą, labai sutrikę atsisėdo, o aš skaitau. O tame rašte pilna gramatinių klaidų. Pirmiausia jas ištaisiau ir pasakiau, kad jų rašto su gramatinėmis klaidomis nepasirašysiu. Nubraukiau jų parašytus žodžius, kad sutinku su pažeidimu vykdant kalėdojimą, o įrašiau, kad namų lankymą, nes juk aš lankiau parapijiečių namus. Pasirašęs tokį ištaisytą raštą jiems atidaviau, bet netrukus gavau 50 rublių baudą esą už įstatymo pažeidimą. Klebonui Juozui Užupiui pasakiau, kad aš jos tikrai nemokėsiu. Klebonas, matyt, kažkam iš parapijiečių prasitarė, tie siūlėsi patys surinkti tą sumą, bet aš liepiau nerinkti, nes aš iš principo nusprendžiau jos nemokėti. Aš taip ir nesumokėjau, bet turbūt pats klebonas, nenorėdamas kelti įtampos, tą man skirtą baudą sumokėjo. Tąsyk ši istorija baigėsi. O po trejų darbo metų Prienuose mane iškėlė į Būdvietį.

Nors dar buvo okupantų valdžios metai, bet gal čia panašių nuotykių nepatyrėte?

Kiekvieno kunigo gyvenime pasitaiko įdomių atvejų, kad ir kokia valdžia bebūtų, nors sovietinės ateistinės valdžios metais tokių tikrai būdavo daugiau. Kai mane kėlė į Būdvietį, tiksliai nežinojau, kur jis yra. Atvykęs čia pasirūpinau pastatyti kleboniją, sutvarkyti prastai atrodžiusią zakristiją. Dokumentuose radau, kad Būdvietis buvo Punsko filija ir čia lankėsi vyskupas Antanas Baranauskas. Antraisiais darbo metais Būdviečio parapijoje kalėdodamas, Miklausės kaime, vienuose namuose moteris kviečia mane, sakydama, kad su manimi norinti pasikalbėti močiutė. Ji buvo vos paeinanti. Besikalbant ji man atskleidė vieną paslaptį ir prisaikdino, kad jos niekam neišduočiau, nors tai tebuvo tik pokalbis. Reikli močiutė įsakė tos paslapties niekam neatskleisti, net vyskupui tol, kol ji pati to neleis. Taip prabėgo gal metai, kol mane pakvietė pas ją jau kaip ligonį suteikti Ligonių sakramentą. Aš jį suteikiau, paruošiau Amžinybei, grįžau į kleboniją ir kažkaip širdyje negera pasidarė. Galvoju, o kaip bus su tuo paslapties reikalu, juk prižadėjau jos niekam neatskleisti, kol ji pati to daryti neleis, bet juk ji gali tuoj numirti. Po poros dienų sėdau į automobilį ir nuvykau jos aplankyti. Sakau tai močiutei, kad nuimtų tą priesaiką nuo manęs ir leistų ką nors daryti, nes, jei numirs, aš tos paslapties atskleisti negalėsiu, tai viskas taip ir liks. Tada ji paprašė pakviesti dukrą ir jos akivaizdoje man pasakė nuimanti nuo klebono jo priesaiką ir leidžianti jam atskleisti tą paslaptį po jos mirties, jei nuspręsiu taip padaryti. Paprašė ir savo dukros man padėti įgyvendinti tai, ką aš darysiu. Nuėmusi paslapties šydą, ji leido man toliau veikti sprendžiant tą reikalą ir įpareigojo dukrą man talkinti. O ta paslaptis buvo tokia. Ši moteris žinojo, kad 1950 m. gruodžio 2 d. mirė ir prie gerų žmonių namų palangės visai prie sienos su Lenkija šalia spygliuotos vielos Burokų kaime slapta palaidotas kunigas Juozas Marčiukonis bei tų namų šeimininkas partizanas. Rudaminos enkavėdistai kunigą tardė, mušė. Negalėdami nieko išgauti, jie pradėjo kunigą žiauriai mušti kur papuolė: į pilvą, krūtinę, galvą. Statė prie sienos, pridėję naganą prie galvos skaičiavo iki trijų, grasindami nušausią. Smūgiai buvo tokie stiprūs, kad kunigas prarasdavo sąmonę. Pažeista buvo kunigo klausa. Atgavęs sąmonę, jis nesuvokė, ko enkavėdistai nori. Vienas čekistas kunigą perspėjo, kad rytoj jį atvyks išvežti į Sibirą. Tada jis išėjo iš Būdviečio ir ėmė slapstytis. Norėjo pereiti sieną ir pasitraukti į Lenkiją. Jį priglaudė ta moteris, jos pavardė, atrodo, Knyzienė, tada gyvenusi prie Lenkijos sienos. Moters namų kluone įrengtame požeminiame bunkeryje slapstėsi ir jos žentas partizanas. Bet abu susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Pašarvojo kluono šalinėje, netoli įėjimo į slėptuvę. Palaikus užkasė darželyje. Ties namo svetainės langu buvo užkastas kunigas, o ties virtuvės langu – partizanas. Tą vietą gerai žinojo vienintelė tos moters dukra, kurios vyras partizanas mirė po kelių dienų mirus kunigui. Ji tada laukėsi vaikelio. Dukra labai tiksliai parodė tą vietą, o paslaptį atskleidusi močiutė dar sulaukė kunigo laidotuvių. Kai abu ekshumavome, mano brolis medicinos mokslų daktaras, būdamas teismo ekspertu, nustatė, kad kunigas mirė nuo sužalojimų, kuriuos jis patyrė tardomas. Dukra dar pasakojo, kad po kunigo mirties pasienio čekistai vaikščioję su durtuvais ir ieškoję jos vyro. Atėję pareiškė sužinoję, jog ji slepianti mirusį vyrą ir jį palaidojusi. Keli, nugaromis vienas šalia kito sustoję ant vyro kapo, ėmę durtuvais badyti žemę. Jos mama tada vos nesuriko. Juk jei suras, abi su vaiku išveš į Sibirą. Apibadę aplink kapą ir nieko neradę, čekistai išvyko. Iš senesnių parapijiečių išgirdau, kaip jie liūdėję, kai pirmąjį sekmadienį atėję į bažnyčią nerado kunigo Juozo Marčiukonio. Jaučiau, kad mano pareiga buvo palaidoti jį į deramą vietą. Surengėme iškilmingas laidotuves. Pamačiau dzūkų pagarbą savo kunigui. Laidotuvių išvakarėse, kai mano brolis Algimantas palaikus tvarkingai sudėjo į karstus, kai iš vakaro juos per kelis kaimus lydėjo į bažnyčią, tai parapijos moterys su juodomis skarelėmis ir gėlių puokštėmis, o vyrai su kaklaraiščiais stovėjo ir, praleidę karstus, atlydėjo į bažnyčią. Kovo 18-ąją vyskupu konsekruotas Juozas Žemaitis balandžio 29 dieną vadovavo laidotuvių šv. Mišioms. Nors dar buvo komunistų valdžia, bet vyskupas jau drąsiau galėjo elgtis ir pats laidojo. Prisimenu, kaip tuomet Lazdijų dekanas kunigas Vincentas Jalinskas per Dievo žodžio skelbimą įėjo per visą bažnyčią su lauko gėlėmis iš kunigo Juozo Marčiukonio tėviškės Rolių kaime, netoli Krosnos, ir padėjo jas ant kunigo karsto, o paskui užlipęs į sakyklą sakė laidotuvių pamokslą. Buvo įspūdinga. O žmonių kiek prisirinko! Jie atvyko iš kelių parapijų. Ne tik Būdviečio bažnyčia sausakimša, bet ir šventorius pilnas. Buvusį kleboną, kaip ir dera, palaidojome bažnyčios šventoriuje, o jo likimo draugą partizaną – parapijos kapuose. Beje, kunigas Juozas Marčiukonis gimė 1914 metų spalio 11 dieną, kunigu įšventintas 1937 metų birželio 13 dieną, jis buvo ir poetas, 1939 metais išleido eilėraščių knygelę „Su širdim“ (Daugiau apie jį „XXI amžiuje“ rašyta 2014 m. gruodžio 5 d., nr. 46 – R. B.).

Bet po tų laidotuvių netrukus buvote iškeltas į Kudirkos Naumiestį…

Taip, kai po pusketvirtų metų darbo Būdvietyje vyskupas pasiūlė keltis į Kudirkos Naumiestį, man buvo netikėta. Bet paklausiau jo sprendimo. Daug širdies įdėjus į Būdviečio parapijiečius buvo gaila su jais skirtis. Pirmiausia nuvažiavau į Kudirkos Naumiestį apsižiūrėti. Vieną vakarą užėjau į bažnyčią, vyko Rožinio pamaldos, radau jį kalbančius tik penkis žmones ir iškeliamą, tik aštuonis mėnesius padirbusį kleboną kunigą Kęstutį Brilių. Mažos, tik apie 1200 parapijiečių turinčios Būdviečio Jėzaus Nazariečio parapijos bažnyčioje su arkliais, dviračiais ir pėsčiomis kalbėti Rožinį šiokiadieniais susirinkdavo po 30–40 žmonių, o penktadienio ar šeštadienio vakarais būdavo ir 70. Man pasidarė nyku, lyg ir prislėgė, ypač pamačius, kokia didinga čia esanti šventovė. Grįžau į Būdvietį, žmonės klausia, ar patiko? Atsakiau, kad visai nesvarbu, ar patiko, ar ne, tai juk jau mano nauji parapijiečiai – taigi viskas gerai. Bet Būdviečio parapijiečiai, matyt, suprato mano nuotaiką ir nuvažiavo pas vyskupą prašyti, kad mane paliktų Būdvietyje. Pirmiausia važiavo su mikroautobusiuku. Vyskupas pasakojo, kad kiekvieną paguodė, palaimino ir šventais paveiksliukais apdovanojo, bet savo sprendimo nekeitė. Tada pasisamdė kolūkio autobusą ir pas vyskupą atvyko didesnis parapijiečių būrys. Bet ir tai nepadėjo. Būdviečio parapija gavo naują kleboną kunigą dr. Leoną Lešinską.

O kaip sekėsi pažintis su Kudirkos Naumiesčio parapijiečiais?

Jiems buvo naujiena, kad aš Pirmajai Komunijai besiruošiančius vaikus mokau tris mėnesius. Nors tokį ruošimo ir mokymo būdą jau praktikavau ir Būdviečio parapijoje, kuriai toks ilgas, net per visas vasaros atostogas, vaikų mokymas iš pradžių taip pat nelabai patiko. Todėl nenustebau, kad lyg ir prieštaravo, sakė, kad kiti kunigai per kelias savaites paruošdavo, klausė, kaip tuos vaikus atveš kelis kilometrus? Tada pats su automobiliu atsiveždavau. Vėliau patys suprato, kad be trijų mėnesių mokymosi Pirmosios Komunijos nebus. Vaikai pradėjo patarnauti šv. Mišioms.

Darbą čia pradėjote pereinamuoju laiku, keitėsi valdžios ir santvarkos, bet iš pradžių juk turbūt reikėjo ir su komunistais susipažinti?

Pirmasis susipažinimas buvo įdomus. Kai paskelbiau, kad lankysiu parapijiečius, tiems buvo netikėta, nemažai kas nustebo, girdėjau, kad viename partiniame susirinkime sakė, iš kur čia toks klebonas atsiradęs, kad nė kojų nesušilęs pradėjo po namus lakstyti ir raginti eiti į bažnyčią. Nebuvo aišku, į kurią pusę papūs politiniai vėjai, todėl ir komunistai buvo atsargūs, net tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas Algimantas Damijonaitis, būdamas tyliai palankus Bažnyčiai ir tikintiesiems, nes jo tėvas buvo parapijos komiteto narys, atėjo paklausti, ar klebonas turįs teisę lankyti parapijiečius, kad paskui nebūtų kokių nors nesusipratimų? Kai atsakiau, jog tokią teisę turiu, nes ją suteikęs vyskupas skirdamas į parapiją, o jei kas nors nenori su manimi susipažinti nei kaip su žmogumi, tegul neįsileidžia, visi apsiramino, o ir pats pirmininkas manęs laukė ir nuoširdžiai priėmė savo namuose.

Kaip sekėsi tas parapijiečių lankymas, juk tikriausiai daug kur kunigo išvis nebūta?

Bažnyčioje paskelbiau, kad, jei jau kas nors visai nenori nei kaip su klebonu, nei kaip nauju miesto gyventoju susipažinti, tegul neįsileidžia. Lankiau visus iš eilės. Priėmė absoliuti dauguma, niekas neišvijo, nepatekau tik ten, kurių namuose nieko neradau. Aplankiau ir vienintelę parapijoje gyvenančią liuteronę Jankauskienę. Mane vežęs žmogus teigė, kad ties jos namais neverta nė stabtelėti, nes čia ne katalikė gyvena. Bet juk, sakau: „Žiūrėkite, ta moteris stovi prie vartelių ir turbūt manęs laukia“. O ji klausia, ar aš pas ją galėsiu užeiti? Žinoma, sutikau, užėjau, sakė, kad pasiilgusi dvasininko apsilankymo, papasakojo, kad kadaise čia gyveno daugiau liuteronų, dabar jų parapijos centras yra Sudarge. Vienoje kolūkio gyvenvietėje, Daržininkuose, radau daug nekrikštytų vaikų, o jų tėvų dauguma gyveno be bažnytinės santuokos. Klausiau, ar jie nesusituokę ir vaikų nekrikštiję dėl netikėjimo? Sakė tikintys, ėmė teisintis, kad esą čia buvę nepatogu, nedarė to, nes ir kaimynai to paties nedarė. Tada pasiūliau šį reikalą sutvarkyti. Turbūt kelerius metus turėjau darbo, kol visus pakrikštijau ir sutuokiau. Ir tokių vietų parapijoje buvo nemažai.

Tuo metu grąžino nacionalizuotus Bažnyčios pastatus. Ar tuo klausimu problemų neturėjote?

Rimtų bėdų nebuvo, bet iki šiol neperimta kapinių koplyčia, nes ji nepateko į įstatymo numatytos tvarkos aprašą…

Daugelis turbūt žino apie jūsų parapijoje veikiančius Globos namus, Socialinės pagalbos, Sveikatingumo centrus. Visai neseniai atidaryti ir Bendro gyvenimo namai. Ar tai buvo Jūsų idėja, nuo ko ji prasidėjo?

Norėjau, kad mūsų parapijoje vienoje vietoje būtų galima gauti Bažnyčios socialinę globą tiems žmonėms, kurie patys nepajėgia savimi pasirūpinti. Pamačiau, kad prichvatizuotas buitinio aptarnavimo pastatas vis stovi apleistas, niekam jo nereikėjo, ant stogo jau berželiai augo. Išgirdau, kad jis užstatytas bankui, tas ėmė ieškoti pirkėjo, o žinodamas mano norą, pasiūlė parapijai. Sakiau, kad tokių pinigų, kokių jis už pastatą prašo, parapija neturi ir neturės. Tada pasiūlė pirkti išsimokėtinai. Nupirkome. Paskui kreipėmės į Vyriausybę, kad padėtų pastatą sutvarkyti. Tuometinė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė išgirdo apie mano svajonę ir skyrė lėšų, už kurias galėjome pastatą sutvarkyti ir apgyvendinti pirmuosius žmones. Bet pamatėme, kad to per mažai. Tada rašėme projektą ir jam vykdyti gavome lėšų socialinėms paslaugoms teikti. Įsigijome šalia buvusį pastatą, išplėtėme globos namus, o trečiajame etape jau turėjome galimybę teikti sveikatingumo paslaugas. Kadangi bankrutavo šalia buvusi parduotuvė, o norėjome turėti daugiau teritorijos ir pastatų, kilo idėja apie Sveikatingumo centrą. Mūsų seneliams ir kitiems vietiniams žmonėms nuvažiuoti pasigydyti į sanatoriją praktiškai neįmanoma ne tik todėl, kad tam reikia siuntimų, o ir ne kiekvieną pasiunčia, bet ir todėl, kad dažnai nėra galimybės palikti savo namus. Globotiniams tai – dar didesnė problema, nes juos gydyti reikia ne tik vaistais, bet ir procedūromis, kad kas nors nuvežtų, kartu pabūtų, lydėtų, o paskui parvežtų. Parengėme projektą, pasiūlydami Sveikatingumo centro poreikį, ir gavome finansavimą jam vykdyti. Turbūt jokioje Lietuvos parapijoje nieko panašaus nėra. Gal kur nors šalia globos namų yra Sveikatingumo centras, kur atliekamos procedūros, bet jis priklauso ne parapijai. Per 20 metų, kol veikia Globos namai, bene kasmet apie 20 žmonių miršta, taigi atrodytų, kad čia gyveno apie 400 žmonių. Bendro gyvenimo namai irgi yra laimėto projekto rezultatas. Reikia pasakyti, kad pirkdama paslaugas, prisideda ir Šakių rajono savivaldybė. Anksčiau būta abejonių, sakydavo, kad tai – parapijos, o ne savivaldybės namai, nenorėdavo kalbėti apie solidesnį prisidėjimą. Vis sakydavo, gal prisidės besibaigiant metams… Tada visa našta guldavo ant parapijos. O juk čia gyvena patys neturtingiausi bei socialiai pažeidžiamiausi. Buvo sudėtinga. Bet pagaliau rajono valdžią pavyko įtikinti labiau prisidėti.

Parapija leidžia žurnaliuką „Mūsų parapija“. Kieno tai yra idėja, apie ką jame rašote?

Kadangi, kaip minėjau, dar mokykloje leidau sienlaikraštį, tai bėgant metams subrendo mintis turėti savo parapijos leidinį. Buvo įdomu fiksuoti svarbiausius parapijos gyvenimo įvykius, papasakoti apie jos žmones, pateikti Visuotinės Bažnyčios, vyskupų mokymą, suregistruoti krikštus, santuokas, mirtis. Šiai idėjai labai pritarė ir ją savo darbu rėmė dabar jau A†A mokytoja Natalija Manikienė. Ji, kaip kraštotyrininkė, iš muziejaus atnešė parodyti prieš karą leistą mažesnio formato Kudirkos Naumiesčio parapijos leidinuką, pavadintą „Mūsų parapija“. Tokį pavadinimą pasirinkome ir mes. Tai yra tarsi tęstinumas. Leidinys išeina kas ketvirtį, jį pasiima visi norintieji. Pirmąjį numerį 2003 metų sausio mėnesį išleidome 1000 egzempliorių tiražu, paskutinio 76-ojo numerio, išėjusio šį pavasarį, tiražas buvo 600 egz.

Be Kudirkos Naumiesčio parapijos, aptarnaujate dar ir Žvirgždaičių parapijiečius, Slabadų ir Suodžių koplyčias. Žvirgždaičiuose turėjote rūpintis naujos bažnyčios, o Suodžių kaime – koplyčios statyba. Taigi sielovadinio darbo turbūt nemažai?

Atvykęs į Kudirkos Naumiestį, pirmaisiais metais aptarnavau ir Žaliosios parapiją, buvau vienas, o vėliau, kai man paskyrė Žvirgždaičius, gavau vikarą. Šiuo metu dirbame dviese su juo. Kunigas Romualdas Vitkovskis man sielovadoje daug padeda. Suodžių kaime 2002 metais už užsienio lietuvių suaukotas lėšas regėtojos Anelės Matijošaitienės, sovietinės valdžios sudeginto namelio vietoje pastatyta koplyčia. Čia renkasi maldininkai iš visos Lietuvos. Tai – iš tiesų unikalus ir svarbus tikėjimo židinys. Todėl jau daugiau kaip 50 metų reikia tinkamai rūpintis į mūsų parapiją atvykstančių svečių sielovada, kad viskas vyktų teisingai ir atsakingai, pagal Bažnyčios mokymą, kad jie neklaidžiotų ir nefantazuotų. Tuo rūpintis įpareigojo dar vyskupas Juozas Žemaitis. Čia šv. Mišios aukojamos pirmaisiais mėnesio penktadieniais ir šeštadieniais 12 valandą, paskutiniais mėnesio šeštadieniais – 17 valandą, o paskutiniais sekmadieniais – 12 valandą. Po paskutinio mėnesio šeštadienio šv. Mišių iki sekmadienio šv. Mišių vyksta naktinė adoracija. Daugiausiai maldininkų susirenka lapkričio 14-ąją. Čia švenčiami ir Dievo Gailestingumo atlaidai. O nauja mūrinė bažnyčia Žvirgždaičiuose pastatyta 2012 metais.

Pradžioje minėjote, kad atvykęs į Kudirkos Naumiestį radote kelis Rožinį bekalbančius žmones. O kaip yra dabar?

Aktyvumas didesnis, bet parapija labai sumažėjusi. Man atvykus jų buvo apie 6000, dabar turbūt nė 4000 nelikę. Tačiau turime ir parapijos aktyvą, ir jaunimo branduolį, ir kai kurių organizacijų narius. Ir už tai dėkojame Dievo Meilei, kuri visus palaiko ir jungia.

Kadangi Kudirkos Naumiestyje lankosi nemažai turistų, pasakojant apie bažnyčią turbūt tenka ir jiems patarnauti?

Be abejonės, priimu ekskursijas, sąmoningesniems žmonėms neužtenka užeiti į bažnyčią, kuri yra architektūros paminklas. Jie nori susitikti su klebonu ir jo pasakojimo pasiklausyti. Tik reiktų iš anksto suderinti laiką, kad laukčiau ir kur nors neišvykčiau.

Kada Jums per 40 kunigystės metų buvo sunkiausia?

Jei kas būna sudėtinga ir sunku, pavedu susikaupimui ir maldai. O jei dar gali ir tyloje pabūti, tada aprimsti, fiziškai ir dvasiškai pailsi, atsigauni, sustiprėji ir vėl toliau eini pirmyn. Praeina laikas, tikiesi, kad bus gerai, kad tai, ko trokšti, ko nori, apie ką svajoji, išsipildys. Pirmiausia svajokime, galvokime ir pamažėle vykdykime tas svajones, nes altruistines, paremtas artimo meile, Dievas laimina. O tada jau viskas gerai.

O kokios buvo tos Jūsų svajonės, kurios lyg ir netikėtai išsipildė?

Būna, kai imdavau kalbėti apie svajones, o jų turėjau ir tebeturiu daug, kaip pavyzdžiui, parapijoje Sveikatingumo centro reikalingumą, kartais vienas kitas, žiūrėk, pasišaipydavo, sakydavo, kad keista, kad aš, atseit praktiškas žmogus, o svajoju apie neįmanomus dalykus. Panašiai buvo, kai nuvažiavęs į Kultūros paveldo departamentą įtikinėjau, kad reikia restauruoti mūsų bažnyčią. Ten ėmė aiškinti, kad aš – svajotojas, nes nesuprantu, kad nors mūsų bažnyčia yra reikšmingas objektas, bet juk Kudirkos Naumiestis nėra Vilnius. Be to, kai paklausdavau, ar tolimesniuose miestuose ir miesteliuose nereikia tvarkytis, atsakydavo, kad tam dar neatėjo laikas. O tai kada ateis laikas, kai viskas sugrius? Juk kultūros objektus ir miestuose tvarkome, kai nesame visapusiškai finansiškai pajėgūs. Ar esame garantuoti, kad ta finansinė padėtis po metų kitų tik gerės? Tada reikalas imdavo judėti. Džiaugiuosi, kad didingą Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią pavyko pilnai sutvarkyti ir restauruoti.

Turite daug pareigų ir Vilkaviškio vyskupijoje. Ar pats jų norėjote, ar paskyrė vyskupas?

Kai kurias eiti paskyrė, kai kurių imtis reikėjo pačiam, nes taip lengviau vykdyti savo pašaukimo pareigas, savo kunigišką misiją. Štai, pavyzdžiui, dirbti tikybos mokytoju Šv. Cecilijos ir Kudirkos Naumiesčio gimnazijose. Suprantu ir žinau, kad tai – kiekvieno kunigo pareiga. Kai kurie pašaukimo broliai nuėjo lengviausiu keliu: vieni motyvuodami, kad tikybos mokytojai geriau mokymui paruošti (tuo iš tiesų labai abejoju), kiti pastoracinio užimtumo motyvu (bet tikybos mokymas ir yra tikroji pastoracija), treti teisinasi asmeniniu negebėjimu vaikų mokyti ir su jais bendrauti (tačiau to galima nesunkiai išmokti) ir atitolo nuo šios taip svarbios kunigui pareigos. Mokykloje dirbu nuo to momento, kai paskambinęs vyskupas Juozas Žemaitis pranešė apie atsiradusią tokią galimybę ir paragino eiti į mokyklas, prisistatyti ir pradėti mokyti. Tą dirbu iki šiol. Yra ir tikybos mokytojos, su kuriomis nuoširdžiai bendraujant, jos jaučia palaikymą ir tvirtumą. Šią misiją turi atlikti labai nuoširdžiai. Mokytojauti, galima sakyti, pradėjau nuo 14 metų tuometiniame Kapsuke, padėdamas mano jau minėtai katechetei Anastazijai Statkevičiūtei, kuriai vėliau ir padėjau apsirūpinti ir K. Paltaroko katekizmais, mokyti mažesnius vaikus. O vėliau jau mokiau ir savarankiškai. Matyt, todėl mokytojo darbą labai gerbiu ir vertinu.

Buvote Vilkaviškio vyskupijos leidyklos „Ardor“ direktorius. Turbūt gerai žinote, kas ir kodėl ją įsteigė. Kokia jos misija? Kiek leidinių pavyko išleisti?

Misija kaip ir visų katalikiškų leidyklų – plėsti žmonių akiratį katalikiška dvasia ir ugdyti tikėjimo pažinimą. Mintis kilo vyskupui Juozui Žemaičiui, nes tuo metu spaudos ir leidinių poreikis buvo labai didelis. Jis paprašė manęs imti ir organizuoti šį darbą. Mes visi žinome, koks katalikiškos spaudos poreikis buvo prieš du ar tris dešimtmečius ir tam reikėjo leidyboje dirbančių žmonių. Labai šiame darbe talkino ses. Laimutė Rinkevičiūtė, o vienas iš svarbiausių žmonių buvo poetas Antanas Drilinga, mano brolis Algimantas Jasulaitis ir kiti talkininkai. Jie stebėjo poreikius, rinko leidinius, su manimi derino savo padarytas įžvalgas. Reikalui esant, mielai konsultuodavo ir kunigas Vaclovas Aliulis. Leidykla išleido netoli pusės milijono egzempliorių katalikiškų knygų ir leidinių, nes pradžioje tiražai buvo ne tik dideli, bet ir įspūdingi. Tarp išleistų leidinių gausos net po keletą kartų leisti K. Paltaroko „Katekizmas“, „Biblija vaikams“, „Kristaus sekimas“, „Eilėraščiai Marijai“, albumai „Procesiniai altorėliai Lietuvoje“, „Lietuva – Marijos žemė“ ir daugelis kitų.

Ar susidūrėte su akivaizdžiais atgailos atvejais?

Pirmasis atvejis buvo 1988 metais. Minėjome mamos mirties metines. Kapinėse žmonėms išsiskirsčius pamačiau atokiau stovinčias dvi moteris. Viena iš jų priartėjusi pasakė, kad atėjo su dukra tikėdamosi atlikti joms svarbią sąžinės pareigą. Tačiau dukra esą nedrįstanti prie manęs prieiti. Nustebau, ko čia nedrįsti, atidžiau įsižiūrėjęs pažinau, kad tai mano buvusi gydytoja Vileišienė, mane gydžiusi mokykloje. Gydytoja sakė, kad jos sąžinei neramu dėl to direkcinio posėdžio mokykloje. Mat ir ji tada dalyvavo. Ji visą laiką sau priekaištauja ir gailisi, jog tada, būdama suaugusi moteris, ideologiškai mąstanti taip pat, kaip ir aš, tada neturėjusi drąsos tarti mane palaikantį žodį. Man tai buvo įsimintiniausias atgailos atvejis.

O ar to mokyklos direktoriaus nebuvote sutikęs?

Buvau sutikęs net keletą kartų oficialioje ir privačioje aplinkoje. Vėliau džiaugiausi tais susitikimais, nes jie atnešė ir daugiau aiškumo, ir ramybės. Valentinas Spurga, vėliau tapęs Lietuvos švietimo ministru, pasakojo, kad dar prieš tą įsimintiną direkcinį posėdį ir savo siūlymą prisiimti svetimus darbus, jis žinojo, kad šis reikalas, greičiausiai, išpūstas ir netikras, bet kažką turėjęs daryti, nes auklėtoja nuolat jį atakavusi. Prisiminė, kaip jau esu pasakojęs, kad aš greta jo esančiame kabinete ir su mašinėle rašiau kažkokius pavojingus tekstus, tikriausiai vienuolėms. Bet tada, atviravo jis man, kad apsimetė viso to nematantis ir nesuprantantis, kas vyksta, kad ir pats dėl manęs neturėtų problemų, o ir mokyklai, kurią jis kūrė, puoselėjo ir ugdė, nepakenktų, o ir manęs, savo mokinio, nesuluošintų ir nesusmukdytų. Toks paskutinis pasikalbėjimas su buvusiu mano direktoriumi man padėjo užmiršti patirtas nuoskaudas ir visiems krikščioniškai atleisti.

Kai prieš 40 metų tapote kunigu, turbūt reta parapija buvo aptarnaujama, o miestuose dirbo po kelis kunigus. Dabar kunigų trūksta, dar kai kurie atsisako kunigystės, jau ir Šakių dekanate, kurio dekanas esate, keli klebonai aptarnauja po tris parapijas, kai kurių aptarnaujamų parapijų bažnyčiose ne kiekvieną sekmadienį aukojamos šv. Mišios. Esant tokiai padėčiai, kokią matote ateitį, tarkime, dar po 40 metų?

Mes apie tai galime tik teoriškai pasvarstyti, o to meto Bažnyčios žmonės jau realiai matys, kaip atrodo jų dvasinis ir tikėjimo gyvenimas tuo metu. O mūsų pasvarstymas šiuo metu liūdnokas: kunigų jau stokojama, seminarijos apytuštės, tikėjimą praktikuojančių katalikų skaičius mažėja, susidomėjimas – taip pat. Tai – labai žmogiškas supratimas ir vertinimas viso to, kas vyksta. O iš tiesų Bažnyčia per savo istoriją matė žymiai blogesnių ir tragiškesnių situacijų. Ir iš jų, Dievui padedant, sėkmingai išeidavo. Taip pat ir mūsų Lietuvoje. Kiek ir kas Ją belaidotų, Ji gyva, nes Viešpats visose situacijoje su Ja. Taip bus ir ateityje – tikinčioji liaudis nebus palikta be kunigų, pasaulis – be išganymo. Toks tikėjimas, tokia viltis.

Dėkodamas už pokalbį linkiu Jums naujų svajonių, kurios išsipildytų!