Bronis Ropė. Lietuvos piliečiai neleidžia Vyriausybei palikti regionų paraštėse

„Europos Komisija ir Lietuva <…> užtikrins socialinės, ekonominės ir teritorinės nelygybės mažėjimą bei nepaliks nė vieno regiono ar žmogaus paraštėse“. Štai tokie gražūs sparnuoti žodžiai skamba finansų ministrės Gintarės Skaistės ir Europos Komisijos narės Elisos Ferreiros pasirašytoje bendroje deklaracijoje.

Ir vis tik ką valdantiesiems reiškia – nepalikti nė vieno žmogaus ar regiono paraštėse? Ar tai reiškia  kalbėti apie meilę regionams, o realiais darbais ignoruoti egzistuojantį gyvenimą už Vilniaus? Daugelis valdančiųjų sprendimų nuo pat kadencijos pradžios tiesiogiai didina socialinę atskirtį tarp regionų bei pajamų nelygybę. Pradedant švietimo reforma, kai jau ne tik kaimuose, bet ir miestuose uždarinėjamos vidurinės mokyklos, o ES investicijas „Tūkstantmečio mokykloms“ planuojama koncentruoti didmiesčiuose, be abejo, daugiausiai Vilniuje. Taip pat prisiminkime regionams skaudų sprendimą, kai Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui Vyriausybė neskyrė nė vieno euro iš ES vadinamojo atsigavimo fondo.

Tarsi darydama didžiulį žygdarbį, finansų ministrė išdidžiai ir pabrėžtinai siekė „didesnio finansavimo sostinės regionui, nei numatyta pirminiame EK siūlyme“, vengdama kalbėti apie tai, kad tą didesnį finansavimą Vilniuj ji bandė atplėšti nuo likusių regionų, tarp jų ir nuo savo gimtojo Kauno. Sąmoningai ir nuosekliai pasirinkti politiniai prioritetai jau tikrai ne pirmą kartą signalizuoja apie dešiniųjų cinizmą mūsų šalies regionų atžvilgiu, tad Gintarė Skaistė neturi jokios moralinės teisės prisiimti nuopelnus už Partnerystės deklaracijoje pasirašytus žodžius, nes jos Vyriausybė išnaudojo, ko gero, visas įmanomas galimybes skurdinti regionus.

Kai dabartiniai valdantieji kalba apie regionų vystymąsi, jie kalba apie vieno vienintelio regiono – Sostinės regiono plėtrą. Finansų ministrė Gintarė Skaistė be jokios sąžinės graužaties į mano klausimą, kodėl ekonomikos gaivinimo priemonių plane nėra numatytos pagalbos priemonės mūsų šalies regionams, atsakė, kad tai tokia „kompensacija“ Sostinės regionui už tai, kad mes su buvusia valstiečių  Vyriausybe išsaugojome maksimalią ES sanglaudos paramą kukliau besiverčiantiems regionams. Tačiau kaip „kompensacijos“ G. Skaistei neužteko atsigavimo fondo lėšų. Niekaip negalėdama pripažinti visos Lietuvos tolygaus vystymosi poreikio, ji užsimojo tiesiogiai atimti iš Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono dalį ES sanglaudos lėšų ir nukreipti jas į Sostinės regioną.

Pirmiausia turiu paaiškinti, kodėl tie du statistiniai regionai atsirado. Kiekviena valstybė narė gauna ES Sanglaudos paramą pagal savo išsivystymo lygį, kuris yra paskaičiuojamas pagal tam tikrus ekonominius ir socialinius rodiklius. Mažiau išsivysčiusios šalys (ar jų regionai) gauna didesnį finansavimą, o labiau išsivysčiusios – mažesnį. Tai yra logiška, nes toks ir yra sanglaudos tikslas – mažinti vystymosi netolygumus, kad visur žmonėms būtų komfortiška gyventi.

Lietuva jau buvo įvardinta pažengusiu – pereinamojo laikotarpio regionu ir Europos Komisija siūlė ES Sanglaudos paramą šiems projektams sumažinti po 2020 metų. Bet socialinis ir ekonominis netolygumas tarp regionų yra didžiulis, nedarbo, vidutinio atlyginimo skirtumai, lyginant su sostine – akivaizdūs. Tad radau galimybę Lietuvai ES paramą gauti kaip dviems regionams pagal europinį NUTS 2 klasifikatorių ir su Lietuvos socialiniais partneriais pasiekėme, kad ES institucijos pritartų ES finansinės paramos skirstymui dviems Lietuvos regionams: Sostinės (Vilnius ir dalis aplink jį) bei  Vidurio ir vakarų (visa likusi Lietuva).

Pagal šį siūlymą ekonomiškai mažiau pažengusiam Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui turi būti skiriamos didesnės ES sanglaudos lėšos tam, kad šis regionas sparčiau vytųsi Sostinės regioną ir visa Lietuva, o ne tik Vilnius, tolygiai artėtų prie ES vidurkio. O dabartiniai valdantieji šitą mūsų sudėtingai iškovotą pasiekimą ketino sunaikinti. Vyriausybė užsimojo beveik iš Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui skirto finansavimo Sostinei atplėšti 700 mln. eurų, o kartu su nacionaliniu kofinansavimu ši iš regionų pavogta suma sudarytų apie 1,4 mlrd. eurų.

Negalėjome to leisti. Todėl kreipiausi į Europos Komisiją, ragindamas nepritarti lėšų perkėlimui iš nepasiturinčio Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono į labiau išsivysčiusį Sostinės regioną. Komisijai pateikiau pragyvenimo lygio skirtumų, skurdo rizikos lygio bei demografinių pokyčių rodiklius tarp regionų, įrodančius, kad ES paramos poreikis Vidurio ir vakarų Lietuvoje yra ženkliai didesnis, nei Sostinėje, tad sprendimas dalį paramos lėšų perskirstyti iš vargingesnio regiono į turtingesnį būtų nepagrįstas bei neišvengiamai sukeltų dar didesnius ekonominės ir socialinės plėtros skirtumus tarp regionų.

Lietuvos piliečiai taip pat neliko abejingi šiai situacijai ir Europos Parlamentui bei Europos Komisijai pateikė peticiją, kuria Europos Parlamento Peticijų komitetas raginamas užkirsti kelią Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono gyventojus diskriminuojančiam lėšų perkėlimui, bei įpareigoti atsakingas ES institucijas užtikrinti tikrąją sanglaudą, tolygų vystymąsi.

Europos Komisija mus išgirdo. Esu labai dėkingas Europos Komisijos narei Elisai Ferreirai, kuri pareiškė, jog lėšas koncentruojant labiausiai išsivysčiusiuose poliuose yra žudoma šalies plėtra. Komisijos narės teigimu, didžiausi lobistai yra didžiuosiuose miestuose. Tačiau ne tam yra skirtos sanglaudos politikos lėšos, mes negalime keisti pačios logikos, paties galutinio sanglaudos tikslo – visos šalies tolygaus vystymosi.

Europos Komisija neleido Lietuvos Vyriausybei iš Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono perkelti prašytos beveik 700 mln. eurų sumos, buvo leista perkelti tik apie pusę suplanuotų lėšų. Tad Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono vystymui ir pažangai liks didesnė Sanglaudos politikos asignavimų dalis nei numatė Vyriausybė. Bendromis pastangomis išsaugojome regionams daugiau kaip 300 mln. eurų! Europos Komisija nurodė Lietuvos Vyriausybei vengti tolesnio skirtumų tarp Lietuvos regionų didinimo bei užtikrinti labiau subalansuotą ir policentrinį visos šalies vystymąsi.

Mūsų regionuose gyvenantys žmonės yra pilnateisiai europiečiai. Mūsų balsas buvo išgirstas, mes padarėme įtaką Europos Komisijos sprendimui. Tad raginu Lietuvos piliečius, regionų gyventojus domėtis tiek nacionaline, tiek Europos Sąjungos politika, aktyviai dalyvauti priimant sprendimus, kaip kad padarėte ir šį kartą. Būdami aktyvūs, patys savęs ir savo regionų nepalikime Vyriausybės darbotvarkės paraštėse.

Užsk. Nr. BR-53