Būsima specialistė pasirinko nepakeičiamą profesiją, bet pagarbos jai pasigenda
Mokytis į Vilnių ji atvyko iš Klaipėdos, būdama 16 metų. Su mamos palaiminimu savarankišką gyvenimą pradėjusi Gabrielė Kulešovaitė pasirinko socialinio slaugytojo specialybę Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre. Mergina nemato sunkumų, derindama mokymąsi gimnazijos skyriuje, profesinio praktinio mokymo užsiėmimus bei pirmąjį darbą. Priešingai, jos darbštumas ir užsispyrimas atsipirko jau antraisiais studijų metais – Gabrielė tapo Nacionalinio profesinio meistriškumo konkurso nugalėtoja.
Iš šeimos namų iškeliavai dar visai jauna. Kokie iššūkiai pasitiko?
Iš pradžių planavau likti Klaipėdoje, jau ir dokumentus buvau parengusi stoti į uostamiestyje esančią mokyklą, tačiau rugpjūtį mano draugą pasiekė žinia, jog jis įstojo į aukštąją mokyklą Vilniuje. Pasikalbėjau su mama ir ji ne tik neprieštaravo, bet pastūmėjo mane mokslus tęsti sostinėje. Mano mamai Vilnius – artimas miestas, čia ji gyveno ir mokėsi nuo pirmos klasės, kadangi turėjo regėjimo problemų ir anuomet silpnaregiai turėjo mokytis specializuotose mokyklose.
Tačiau nepaisant šeimos palaikymo pirmieji mėnesiai svetimoje aplinkoje man tapo sudėtingu psichologiniu išbandymu. Kurį laiką gyvenau mokyklos bendrabučio kambaryje visiškai viena, būdama iš kito miesto neturėjau čia draugų, viskas atrodė svetima. Jaučiausi vieniša, labai trūko artimųjų. Namie buvau jų apsupta: šalia visada buvo mama, broliai ir seneliai. Pakelti atsivėrusią tuštumą nebuvo lengva, tad kiekvieną savaitgalį grįždavau į Klaipėdą. Tiesa, tai tęsėsi neilgai, darbas su savimi davė vaisių. Nė kiek nesigailiu čia atvykusi, o su šeima palaikau glaudžius santykius – susiskambiname kiekvieną dieną.
Pasirinkai nestandartinį kelią – mokytis į profesinę mokyklą atėjai, baigusi 10 klasių, ir socialinio slaugytojo specialybės mokaisi, siekdama ir vidurinio išsilavinimo. Paaiškink savo motyvus? Ir ar ne per sunku tuo pat metu kokybiškai ruoštis egzaminams ir siekti profesijos?
Tiesą sakant, aš jau senokai buvau apsisprendusi mokytis profesinėje mokykloje, nes man tai atrodo praktiškas sprendimas. Nemačiau tam kliūčių, nes vienu metu mokytis profesijos ir 11–12 klasėse yra lygiai tas pats, kas mokytis įprastoje gimnazijoje ir po pamokų eiti į papildomus užsiėmimus. Tai visiškai nėra sunku, juolab, jei esi darbštus, netingi ir neapleidi darbų, atlieki užduotis kiekvieną dieną.
Be to aš esu nusiteikusi prieš bet kokius stereotipus, o vieną iš jų, kad profesinėse mokosi prasčiausi mokiniai, tingūs ir nemotyvuoti jaunuoliai, norėjau paneigti savo pavyzdžiu. Mokausi čia jau antrus metus ir profesinėje mokykloje matau visas galimybes augti kaip profesionalui ir kaip asmenybei. Kadangi apsisprendžiau gyventi savarankiškai, turiu save išlaikyti ir atsakingai mokytis, džiaugiuosi sulaukdama visokeriopo mokytojų palaikymo.
Socialinio slaugytojo specialybė – nėra šiuo metu geidžiamiausia profesija palyginus su IT studijomis, o taip pat tai profesija, reikalaujanti pašaukimo, atsidavimo kitam žmogui. Kada ir kaip šis pašaukimas aplankė Tave?
Mano mama yra man pavyzdys. Ji visą gyvenimą dirbo darbą, susijusį su pagalba žmonėmis vaikų namuose ir senelių slaugos namuose. Aš dažnai lankydavausi jos darbo vietoje ir tai, manau, mane paveikė – ilgainiui pradėjau domėtis panašia veikla.
Taip, mano pasirinkta specialybė nėra populiari, tačiau jos atstovų visada reikės. Galbūt ateityje kompiuteriai darys daugelį dalykų, tačiau esu įsitikinusi, jog jie negali pakeisti žmogiško santykio.
Šiais metais tapai Nacionalinio profesinio meistriškumo konkurso laureate. Kaip būsimos specialistės mąstymą pakeičia geriausios titulas?
Jei atvirai, aš net neplanavau dalyvauti šiame konkurse. Pasiūlymą ruoštis konkursui gavau iš mokytojų. Iš pradžių net spyriojausi, tačiau parodytas pasitikėjimas motyvuoja, tad ryžausi išbandyti savo jėgas.
Pirmos vietos tikrai nesitikėjau. Bet, manau, toks įvertinimas yra natūralus: daug mokiausi, dirbau ir labai stengiausi, tad galiausiai pasirodė ir rezultatai. Jaučiuosi to nusipelniusi, tačiau savęs tikrai neaukštinu.
Tave apibūdina kaip ambicingą merginą – turi nemažai ateities planų. Kokias svajones ketini išpildyti?
Mano planai paprastai būna spontaniški ir vis keičiasi. Tačiau šiuo metu esu suplanavusi baigti slaugos specialybę ir tolimesnes tos pačios srities studijas tęsti Jungtinėje Karalystėje. Tam jau senokai ruošiuosi: stengiuosi stropiai mokytis, renku reikiamus dokumentus ir rekomendacijas. Tokį mano sprendimą lemia nepakankamas profesijos įvertinimas Lietuvoje. Slauga – tiek psichologiškai, tiek fiziškai sunkus darbas, o atlygis už jį ne tik yra per menkas, bet ir stinga pagarbos šios specialybės atstovams.
Ačiū už pokalbį.
