Buvę ir esami Akademijos vadovai: patikimiausias partneris iššūkių kelyje – susitelkusi mūsų bendruomenė

Savo kelyje ne vieną pokytį išgyvenusi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) šiemet mini veiklos šimtmetį. Ir jau ketvirtas dešimtmetis, kai Akademija vėl gyvuoja nepriklausomoje Lietuvoje. 100-mečio jubiliejus – išskirtinė proga iš šio laikotarpio keturių Akademijos vadovų gyvai išgirsti, kokius iššūkius teko ir tenka įveikti, kas pasiekta ir kaip keitėsi (ar nesikeitė) aukštojo mokslo politikos formuotojų požiūris į šalies žemės ūkį ir specialistus jam rengiančią aukštąją mokyklą.

Atkarpoje tarp Sąjūdžio entuziazmo ir narystės ES grūdinomės šalčiu ir džiaugėmės atsiveriančiomis galimybėmis

1994–2004 metais Akademijos rektoriaus pareigas ėjęs VDU ŽŪA  profesorius emeritas habil. dr. Albinas Kusta šiandien su šypsena teigia, kad Sąjūdžio laikų dvasios, žmonių nusiteikimo veikti negalvojant apie rizikas netekti karjeros ir netgi gyvybės žodžiais neperteiksi. Tai buvo ir ugningi aktyvo – darbuotojų ir studentų – susirinkimai atokiau nuo pašalinių akių stovinčiame Miškų ir ekologijos fakulteto pastate, ir dar iki Nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais sugebėtas sukurti ir patvirtinti naujas Akademijos statutas, ir pagal Vakarų universitetų pavyzdį sukurtas dvipakopių studijų modelis.

 „Visa tai – didžiulis mano pirmtako, rektoriaus pareigas ėjusio 1989–1994 metais, šviesios atminties prof. habil. dr. Rimanto Urbono nuopelnas. Šiandien negali nestebinti vien faktas, kad dar 1989 m., likus metams iki Nepriklausomybės paskelbimo, esant dideliam bendradarbiavimo poreikiui, susibūrė Lietuvos universitetų rektorių konferencija. Ji oficialiai buvo įteisinta tik 1991 m. vasario 12 d. Seimui priėmus Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą. Pirmuoju Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos pirmininku tapo tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos rektorius prof. habil. dr. Rimantas Karazija“, – ano meto įvykius komentuoja pašnekovas.

Profesoriaus emerito habil. dr. A. Kustos žodžiais, 1994 m. universiteto Senatui jam patikėjus rektoriaus pareigas, iššūkis buvo tai, kad šalį buvo užvaldžiusios Gariūnų nuotaikos – visuomenei tapo nereikalingi nei kultūra, nei aukštasis mokslas. „Studentai skubėjo kurti verslus, ir tenka pripažinti, kad dalis jų šiandien yra šalyje garsūs verslininkai, studijas vis dėlto panorę baigti vėliau“, – pastebi pašnekovas, prisimenantis, kad Akademijai tai buvo itin sunkus metas – trūko įrangos, lėšų, patalpos buvo nugyventos.

„Tuo metu studijų procesas iš dalies taip pat vyko nuotoliniu būdu, nes nebuvo pinigų žiemą šildyti auditorijų ir bendrabučių, šalies biudžetui buvo krūvis laiku išmokėti ir atlyginimus darbuotojams, tačiau mūsų žmonės neišsibėgiojo. Universitetams skirtą biudžeto krepšelį, kurio dydis priklausė nuo menko pirmuosius žingsnius žengiančios valstybės BVP dydžio, valdžia patikėdavo pasiskirstyti pačiai Rektorių konferencijai, kurioje tuo metu vyravo labai geranoriška atmosfera. Kauno universitetų rektoriai netgi pasvarstydavome, kad gal būtų neblogai mums visiems „užsidėti Vytauto Didžiojo kepurę“, bet tuo metu nebuvo realaus modelio, kaip tai padaryti. Kolegos rektoriai suprato, kaip mums sudėtinga išlaikyti didžiulę Akademijos infrastruktūrą ir pinigų dalybų metu į tai atsižvelgdavo. Visi buvome įsitikinę, kad ištrūkus iš okupacinio režimo savą valstybę sustiprinsime tik veikdami išvien“, – prisimena  buvęs VDU ŽŪA rektorius.

Profesoriaus emerito habil. dr. A. Kustos vadovavimo Akademijai laikotarpiu šalyje vyko spartūs pokyčiai – Lietuva rengėsi narystei ES ir NATO, atsivėrė Vakarų šalių durys mokslininkų stažuotėms, investiciniams projektams. Siekiant platesnio tarptautinio pripažinimo bei Akademijos bendruomenei pageidaujant, 1996 m. spalio 8 d. Seimo nutarimu Akademija buvo pervadinta Lietuvos žemės ūkio universitetu (LŽŪU). Užsienio partneriai šį žingsnį vertino labai teigiamai. 2004 m. tarptautiškumo linkme buvo žengtas dar vienas reikšmingas žingsnis – iškilmingos ceremonijos, vykusios Bolonijos universitete Italijoje, metu LŽŪU pasirašė Didžiąją universitetų chartiją.

Akademijos erdvėje 1995–1996 m. surengtos pirmosios žemės ūkio parodos, studijų, mokslo ir verslo vienovės propagavimas, ryšių su verslu plėtojimas tiesė kelią į Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro – slėnio „Nemunas“ sukūrimą.

2004 m. buvo įsteigtas Akademijos mecenato garbės vardas. Pirmieji mecenatai – įmonės „Lytagra“, „Rovaltra“ ir „Dotnuvos projektai“ (šiuo metu UAB „Dotnuva Baltic“).

„Mūsiškio docento alga anuo metu tesiekė 20 JAV dolerių. Bet tai nebuvo kliūtis mudviem su tuo metu dar būsimu rektoriumi Antanu Maziliausku moskvičiumi-pikapu nuvažiuoti į hidrotechninės statybos inžinierių simpoziumą Paryžiuje. Be galo džiaugėmės, nes į šį automobilį tilpo labdara gautas  kompiuteris – vienas pirmųjų Akademijoje“, – su šypsena prisimena pašnekovas, pastebintis, kad ano meto Žemės ūkio ministerijoje buvo labai gerbiama profesionalų ekspertų nuomonė ir nuolat prašoma iš Akademijos atsiųsti specialistų darbui šioje ministerijoje. „Mes ir stengėmės tai daryti“ , – prisimena profesorius emeritas habil. dr. A. Kusta.

Miškininkams ir agronomams universitetinis išsilavinimas staiga tapo nereikalingas?

2004–2011 m. Akademijai vadovavęs prof. habil. dr. Romualdas Deltuvas prisimena, kad jo darbo pradžia finansiškai taip pat buvo itin sudėtinga – studentai ir dėstytojai tebedirbo nešildomose patalpose, pati Akademijos vadovybė netgi priėmė sprendimą susimažinti atlyginimus, tačiau išgyventi padėjo stiprėjantis ryšys su verslu – mecenatai Akademijai dovanojo įrangą, įrenginėjo auditorijas, padėjo operatyviai atstatyti nuo gaisro nukentėjusią Iškilmių salę. Bendradarbiaujant su verslu augo žemės ūkio parodų mastas, proveržį infrastruktūros gerinimui taip pat suteikė 2007 m. Akademijoje organizuotos pasaulinės arimo varžybos bei Žemės ūkio ministerijos skirtas finansavimas, kilo IV rūmai, numatyti slėnio „Nemunas“ veiklai.

„Deja, netrukus politiniai vėjai papūtė visiškai kita kryptimi – Akademija patyrė žlugdantį smūgį, kuomet Seimo daugumoje esantys liberalai 2009 m. šalies universitetuose įvedė vadinamuosius „studentų krepšelius“, kuriuos jauni žmonės galėjo neštis, kur panorėję – nuo tada iki šiol visiškai neplanuojama ir negalvojama apie specialistų poreikį moderniame šalies agrosektoriuje. Tuometė švietimo ir mokslo viceministrė man tiesiai šviesiai pasakė, kad miškininkams ir agronomams universitetinis išsilavinimas nereikalingas. Tad apie ką dar buvo galima diskutuoti?“ – retoriškai klausia prof. habil. dr. R. Deltuvas, apgailestaujantis, kad tuo metu buvo praleista proga Lietuvoje analogiškai kaip Nyderlanduose ar Švedijoje sukurti stiprų Gyvybės mokslų universitetą, susijungiant dviem akademijoms ir keliems mokslo tyrimo institutams.

„Esu miškininkas ir manau, kad VDU Žemės ūkio akademija ir jos bendruomenė gyvuos tol, kol žaliuos Akademijos teritorijoje pasodinti ąžuolai. Nes ir vieni, ir kiti yra stiprūs išbandymams atlaikyti“, – įsitikinęs prof. habil. dr. R. Deltuvas.

Derybų pozicija buvo tvirta: jungiamės tik in corpore

2011 m. Akademijos rektoriumi tapęs prof. dr. Antanas Maziliauskas į šias pareigas atsinešė ne tik akademinę patirtį – prieš tai pašnekovas dešimtmetį sėkmingai vadovavo paties įkurtai projektavimo ir konsultavimo įmonei, buvo ėjęs departamento vadovo pareigas Žemės ūkio ministerijoje, dirbęs ekspertu Jungtinių Tautų FAO žemės ūkio ir vandentvarkos klausimams.

„Tuo metu Lietuvos žemės ūkio universitetas gyveno, vaizdžiai tariant, truputį liūdesy, studentų skaičius buvo stipriai sumažėjęs. Priežastis – tuomečio švietimo ministro liberalo Gintaro Steponavičiaus aktyviai propaguoti laisvosios rinkos dėsniai valstybiniuose universitetuose, įvesti chaotiškai judantys „studentų krepšeliai“ ir „kartelės“, užkirtusios kelią į universitetą patekti motyvuotiems regionų jaunuoliams, neturintiems galimybių akademines žinias sustiprinti korepetitorių pagalba. Prieš perimdamas rektoriaus pareigas šią situaciją žinojau bei supratau, kad reikės esminio pokyčio, tačiau buvo iššūkis įtikinti bendruomenę, kad pokyčio reikia, kad galime veikti drauge ir tapti tarptautišku ir netgi lyderiaujančiu universitetu. Deja, tikėtis Švietimo ir mokslo ministerijos paramos šiame kelyje tikrai negalėjome, nes tuo metu vyko eilinis žemės ūkio puolimas, o mano aiškinimai, kad laisvos rinkos dėsniai netinka valstybiniam sektoriui, oponentų sąmonės nepasiekė“, – prisimena prof. dr. A. Maziliauskas.

Pačioje Akademijoje netrukus užvirė karštos diskusijos dėl įstaigos pavadinimo keitimo. Atrodė, kad valdžiai nusistačius priešiškai, o visuomenėje sklandant naratyvui, kad žemės ūkis – tai sunkus, universitetinių žinių nereikalaujantis darbas, žodžių junginio „žemės ūkis“ universiteto pavadinime tikslinga atsisakyti, suteikiant  jam iškilios asmenybės – Lietuvos prezidento agronomo Aleksandro Stulginskio vardą. „Ir ekspertai tuo metu pastebėjo, kad pavadinimas geras, o jo trumpinys ASU asocijuojasi su žodžiu asas. Mačiau tikslą Akademijai susikurti naują įvaizdį, struktūrą, strategiją ir tapti atviru universitetu užsienio studentams. Priešingu atveju, kelias vedė tik žemyn – studijų programas ministerijai suskirsčius į krypčių grupes, į tą pačią kryptį pateko, pavyzdžiui, tikrai stipri mūsiškė ekonomikos programa, ir programa VU. Aišku, jaunus žmones labiau traukė sostinė, nepaisant to, kad ten universitetas net fiziškai netalpino visų besimokančiųjų – studentai paskaitų metu auditorijose sėdėdavo ant palangių ir koridoriuose. Žodžiu, sistema buvo visiškai išbalansuota ir reikėjo ieškoti išeičių“, – kalba buvęs rektorius, neslepiantis, kad savo idėjomis užkrėsti visą bendruomenę nebuvo paprasta.  

„Laikiausi taktikos, kad svarbiausia susitarti su tais, kurie pasirengę daryti pokytį. Tada prisijungia ir kiti. Taip pamažu ir įvyko“, – su šypsena prisimena prof. dr. A. Maziliauskas, kuriam netrukus teko kibti ir į statybas,  nes sparčiai judėjo ankstesnių Akademijos rektorių įsukti slėnio „Nemunas“ projektai.

„Manau, tai iš tiesų buvo geras būdas modernizuoti Akademijos mokslo ir mokymo infrastruktūrą, kad ji taptų dar patrauklesnė verslo bendruomenei. Likus lėšų buvo įkurti Akvakultūros centras, parodų paviljonai, Gyvūnų produkcijos tyrimų ir inovacijų centras, sėkmingai teikiantis paslaugas ūkininkams ir šiuo metu. Asociacija „Slėnis Nemunas“ buvo puiki platforma skatinti bendradarbiavimui ir diskusijoms. Vėliau gyvenimas parodė, kad yra ir kitų bendradarbiavimo formų – verslas dažnai mėgsta bendradarbiauti dvišaliu pagrindu. Tačiau svarbiausia, kad modernią infrastruktūrą Akademija šiandien turi ir drauge su verslu gali kurti jam aktualias inovacijas“, – teigia pašnekovas.

Prof. dr. A. Maziliausko nuomone, didžiausias to laikotarpio pasiekimas – Akademija iš tiesų tapo tarptautišku universitetu, sugebėjusiu sukurti užsienio studentams patrauklias studijų programas. Tai buvo atsakingas egzaminas ir dėstytojams, kurį jie puikiai išlaikė. 2013–2014 m. Akademijoje mokėsi gana gausus būrys užsienio studentų ir tai buvo netgi rodoma pavyzdžiu kitoms šalies aukštosioms mokykloms.

„Vis dėlto Akademijos veiklos sėkmę visada lėmė valstybės švietimo ir žemės ūkio politika. Mano kadencijų laikotarpiu prisiklausėme daug politinių pažadų sukurti regionų vaikams specialias patekimo į Akademiją schemas, bet tai ir liko tik pažadai. Tad studentų ir jų atsinešamų finansavimo krepšelių skaičiai 2016-aisias dar smuko žemyn. Mūsų modernios infrastruktūros potencialas tuo metu buvo dvigubai didesnis negu turėjome žmonių ir resursų visam tam išlaikyti ir įveiklinti. Todėl, kaip dažnai vaizdžiai sakau, mūsų turtingai nuotakai reikėjo rasti jaunikį. Ir juo tapo Vytauto Didžiojo universitetas. Visų derybų laikotarpiu tvirtai laikėmės pozicijos, kad jungiamės in corpore, t. y. išlaikydami ankstesnę savo akademinių ir neakademinių padalinių struktūrą, žmones ir tradicijas. Džiugu, kad po šio susijungimo mokslo srityje kuriasi naujos tarpdisciplininės tyrėjų komandos, sėkmingai dalyvaujančios  aukščiausio lygio tarptautiniuose projektuose. Studijose ateityje taip pat turime orientuotis į tarpdiscipliniškumą, plačių gebėjimų ugdymą ir globalių problemų sprendimus“, – reziumuoja prof. dr. A. Maziliauskas.

Naujas etapas – nauji iššūkiai ir naujos ambicingos idėjos

2019-ųjų pabaigoje Akademijos vadovės pareigas perėmusi ir šiuo metu jas einanti kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė atvira – pirmąją darbo dieną buvo netgi baugoka žengti į savo darbo kabinetą, nes Akademija naująją vadovę pasitiko spengiančia tyla – Lietuvą ir pasaulį tuo metu kaustė COVID-19 pandemijos gniaužtai. Ir žmonės prie jų taikėsi dirbdami ir mokydamiesi nuotoliu.

„Pradėti telkti komandą ir planuoti darbus neturint galimybių betarpiškai susitikti ir kalbėtis su bendruomene buvo sudėtinga ir organizaciniu požiūriu, ir emociškai“, – prisimena pašnekovė.

O darbų ir iššūkių buvo daug: reikėjo pertvarkyti VDU dalimi tapusios Akademijos organizacinę struktūrą taip, kad ji ir efektyviai veiktų, ir savo veikimu patvirtintų, kad pasirinktas variantas yra geriausias.

„Šis darbų etapas truko gerą pusmetį. Teikiant bendruomenei pasiūlymus ir drauge svarstant, kaip galime efektyvinti veiklą, su kiekvieno fakulteto ir neakademinio padalinio kolektyvais teko susitikti ne po vieną kartą – reikėjo susitarti, kas ką dirbs, kad VDU ŽŪA ir toliau atliktų užsibrėžtas funkcijas, o kokių pareigybių atsisakome. Buvo jungiami fakultetai, dekanai laikinai ėjo pareigas, atsisakėme prodekanų pareigybės. Su kai kuo teko ir visiškai atsisveikinti, ir tai žmogiškąja prasme nebuvo lengva“, – prisimena kanclerė. Tuo pačiu metu buvo kuriama Akademijos strategija iki 2027-ųjų. Kuriant  naują organizacinę struktūrą, strategiją ir įsivardijant siektinus rodiklius, svarbiausias tikslas buvo derinantis prie didžiulės VDU organizacijos išlaikyti Akademijos identitetą ir bendruomenės vienį.

Kanclerė teigia esanti už pasitikėjimo kreditų suteikimą jauniems darbuotojams – pastaraisiais metais vis daugiau jauno amžiaus žmonių akademiniuose ir neakademiniuose padaliniuose pradeda eiti  vadovaujančiąsias pareigas. „Tai žmonės, kurie savo darbu jau yra įrodę, kad jais galima pasitikėti. Atėjus į vadovo postą be patirties ne laikas mokytis – reikia iškart sugebėti dirbti. Ir tikrai džiugu, kad tokių darbuotojų esame išsiugdę iš savo pačių studentų“, – pastebi kanclerė.

Jos teigimu, ne tik organizacinėje, bet ir studijų srityje vyko  pokyčiai – reikėjo įsivertinti esamas studijų programas, numatyti, kurios jų yra perspektyvios, o kurios ne, taip pat sukurti marketingo koncepciją, kaip programos turi būti pristatomos visuomenei.

„Po susijungimo su VDU, taip pat iš dalies dėl pandemijos buvo labai prasta Akademijos tarptautiškumo situacija – praktiškai neturėjome nei atvykstančių, nei išvystančių studentų pagal Erasmus+ programą. Tikėtina, vykstant pertvarkoms užsieniečiams buvo sudėtinga susiorientuoti, ar Akademija tokia, apie kokią jie žinojo anksčiau, tebėra išlikusi. Todėl labai svarbus uždavinys buvo rasti savo nišą tarptautiškumui didinti tiek moksle, tiek studijose. Turėjome parodyti ir įrodyti, kad esame lygiaverčiai partneriai tarp Europos universitetų, kad esame pajėgūs dirbti ne tik žemės ūkio bet ir daugelyje kitų bioekonomikos sričių. Džiugu, kad pavyko sutelkti tyrėjų komandas, kurios kaip lygiaverčiai partneriai geba dalyvauti aukščiausio lygio tarptautiniuose mokslo projektuose. Akademijos istorijoje dar niekada neturėjome tiek daug tokių projektų. Šiuo metu mūsų mokslininkai dirba net 12-oje 2021–2027 m. Europos Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Europos horizontas“ projektų. Ir tai yra aukščiausio lygio mokslo darbai. Taip pat buvome išsikėlę tikslą Akademijos aprėptyje įsteigti Bioekonomikos tyrimų institutą bei įrodyti, kad ši mokslo institucija privalo būti ne kur kitur, o VDU Žemės ūkio akademijoje“, – nuveiktus ir planuojamus darbus komentuoja prof. dr. A. Miceikienė.

Paklausta, ką šiandien įvardytų didžiausiu veiklos 100-metį švenčiančios Akademijos pasiekimu, kanclerė pateikia vienareikšmį atsakymą: tai stipri bendruomenė, kuri geba diskutuoti ir rasti bendrus sprendimus valstybės valdymo ir pertvarkų laikotarpiais, kuomet žemės ūkio, žemės ūkio mokslo ir šios krypties studijų nėra valstybės politikų favoritų sąraše.

„Neteigiu, kad pas mus visiškai nepasitaiko kibirkščių, tačiau mes įėjome į VDU kolektyvą kaip lygiaverčiai parneriai, iš kurių kai kuriais atvejais imamas pavyzdys, o stiprių mūsų partnerystės ryšių su buvusiais absolventais ir alumnų klubu netgi pavydima. Pastaruoju laikotarpiu dar labiau stiprėja mūsų ryšys su verslu. Mano kaip vadovės pozicija – visiems, kas pas mus ateina su gerais ketinimais ir siekia lygiavertiškai bendradarbiauti, Akademijos durys yra atviros. Vis daugiau iniciatyvų rodo mūsų mecenatai, įgijome naujų socialinių partnerių, glaudus ryšys užsimezgė su ūkininkus vienijančiomis organizacijomis. Akademija tampa vis labiau matoma ir žinoma viešojoje erdvėje ir tai džiugina“, – teigia VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. A. Miceikienė atskleidžianti, kad šį žinomumą ateityje dar padidins nauji planai ir naujos idėjos įgyvendinamos Akademijoje vykstančių tarptautinių žemės ūkio parodų formate ir moderniame Mokomajame ūkyje. Tai bus naujos veiklos ir naujos paslaugos verslui bei visuomenei.

Taip pat vystoma ambicinga idėja Akademijos erdvėje įsteigti agroindustrinę zoną. Joje kurtųsi ne tik pirminės žemės ūkio gamybos verslai, bet ir veiklą agrobiotechnologijomis grindžiančios įmonės, kuriančios inovacijas, taip pat žemės ūkio rizikų valdymo įmonės.

„Be abejo, didžiausias mūsų iššūkis tebeišlieka. Tai – agrosektoriui reikalingų šiuolaikiškų kompetencijų įgijusių specialistų rengimas“, – reziumuoja VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. A. Miceikienė.