Buvusio žvejų kaimelio – Kintų – metamorfozės

Sakoma, kad miestai, miesteliai ir kaimai turi savo likimą. Vieni klestėję dingsta net iš žemėlapių, kiti – auga ir vis labiau įsitvirtina kiekvieno mūsų gyvenime, trečių likimas eina vingiuota linija: tai pakildamas, tai nusileisdamas. Panaši ir Šilutės rajono Kintų gyvenvietės miestelio linija. Buvęs žvejų kaimelis sovietmečiu virto į stambų gamybinį kompleksą, o dabar su pamario krašto žmonių ramumu žingsniuoja link kurorto. Na, jei ir netaps kurortu, bet galbūt bus pripažinti kurortine vietove ar pamėgta poilsio ir turiningo laisvalaikio vieta.

Nuo gamybos – prie turizmo

„Kai čia gyveni, pokyčių lyg ir nepastebi, nes tai, kas vyksta tampa gyvenimo būdu. Kai persikėliau gyventi į Kintus, čia buvo klestintis ūkis. Sovietmečiu Kintai priminė didžiulį fabriką. Čia buvo auginamos antys, galvijai, gaminami žolės miltai. Darbuotojams apgyvendinti buvo statomi daugiabučiai gyvenamieji namai, kurie ir šiandien yra vienas ryškiausių Kintų išskirtinumas“, – pasakoja Kintų seniūnijos seniūnas Antanas Kližentis ir pajuokauja, kad prieš kelis dešimtmečius iš Raseinių jis į šį kraštą meilė atvedė, kuri vėliau peraugo ir į meilę pamario kraštui.
Suirus ūkiui kintiškių gyvenimas tarsi persivertė. Čia marios seklios ir nėra labai palankios žvejybai. Ir dabar, pasak seniūno, tik trys žvejų grandys gaudo žuvį. Pagrindinė žvejyba vyksta Šturmuose, Ventėje.  Klestėję antynai, gyvulių fermos, gamyba padarė savo: kurį laiką šalies gyventojai, o ir patys kintiškiai nelabai įsivaizdavo, kad miestelis gali plėtoti turizmo paslaugas. Tad nemaža seniūnijos gyventojų dalis pasirinko emigraciją. „Seniūnu dirbu 21 metus. Per tą laiką netekome apie 500 seniūnijos gyventojų. Didžioji dalis – emigravo. Pasekmių palieka ir demografinės problemos – seniūnija sensta“, – susimąsto seniūnas ir kiek patylėjęs tęsia. – Tiesa, pastaruoju metu juntami ir geresni pokyčiai. Dalis gyventojų ūkininkauja. Dalis dirba  seniūnijoje ir Šilutėje esančiose įmonėse, o dalis ėmėsi turizmo verslo. Kuriasi kaimo turizmo sodybos. Bendrovė „Kintai“ atidarė krašto kulinarinį paveldą puoselėjantį restoraną, kurį vis labiau atranda mūsų svečiai. Taip jie organizuoja pasiplaukiojimus po marias, rekreacinę žvejybą. Ją labai pamėgo Klaipėdos žvejai. Pastaraisiais metais daug investicijų pritraukta tvarkant kultūros paveldo objektus. Atlikti didžiosios Kintų evangelikų – liuteronų bažnyčios išorės restauravimo darbai, sutvarkytas Kintų Vydūno kultūros centro pastatų ansamblis. Taip pat  populiarus objektas yra ir gamtos paminklas Kintų Didžioji tuja. Daug vilčių turime pritraukiant investicijas ir į marių pakrantę.

Kintų pamarys bus įveiklintas

„Netrukus bus pradėtas įgyvendinti bendras Šilutės rajono, Barthu (Vokietija) ir Kolobžego (Lenkija) projektas. Jo nauda Šilutės kraštui – įveiklintas pamarys Kintuose. Ten turėtų atsirasti kaituotojų, buriuotojų ir kitokioms vandens pramogoms reikalinga bazė. Kitais metais jau turėtų prasidėti darbai, – apie pokyčius Kintuose užsimena Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis. – Kitais metais turėtų prasidėti ir prieš porą metų savivaldybės nupirktos „Vėtrungės“ stovyklos atnaujinimas. Tai bus vasaros stovykla ne vien Šilutės, bet visos Lietuvos vaikams. Vienu metu stovykloje galės ilsėtis apie šimtą vaikų“, – planais pasidalija meras ir priduria, kad galvojama ir apie pastatų panaudojimą kitais metų laikais. Galbūt čia galėtų atvykti menininkai, gal ir žvejams būtų patogu kelioms dienoms įsikurti.“

Nuo knygų – iki virtualios erdvės 

„Džiaugiamės, kad jau turime jaukų daugiafunkcį centrą. Jame įsikūrė ir miestelio kultūrinį gyvenimą pagyvinanti biblioteka“, – dar vienu Kintų pokyčiu pasidalija seniūnas Antanas Kližentis.
„Kiekvieną mėnesį keičiame parodas. Stengiamės pristatyti savo krašto kūrėjus. Šiuo metu eksponuojami iš Kintų kilusios dailininkės Jadvygos Gerybaitės-Rapalienės tapybos darbai, –pakviečia bibliotekininkė Vitalija Vyšniauskienė. – Malonu, kad biblioteka prisidedame prie Kitų kultūros. Mokytojai pas mus rengia netradicines pamokas. Turime dešimt kompiuterių, interneto prieigą, visu tuo gali naudotis ne tik kintiškiai, bet ir svečiai.“

Šis bei tas apie Kintus

Kintai – gyvenvietė prie Kuršių marių. Miestelio centre stovi evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios istorija siekia XVIII a. Netoli Kintų gyveno žvejybos inspektorius, olandų kilmės pirklys Vilhelmas Berbomas, 1844 m. įvedęs Kuršių marių žvejų laivų žymėjimą. Iš jų vėliau vietos žvejai išaugino Kuršmarių laivų puošmeną – medines vėtrunges. Tokių puošnių ir savitų vėtrungių nebuvo niekur kitur Europoje (galima sakyti net pasaulyje, nes 1965 m. vokiečių kraštotyrininkas ir mažosios architektūros tyrinėtojas Hansas Vodė (Hans Woede) savo knygoje vokiečių kalba „Kuršmarių vėtrungės“, tai patvirtino). 1888–1892 m. Kintuose gyveno ir dirbo žymus lietuvių rašytojas ir filosofas Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Čia įkurtas Vydūno memorialinis muziejus, kuriame galima pagilinti žinias apie Mažosios Lietuvos praeitį ir apžiūrėti unikalų eksponatą – Vydūno arfą. Kintai garsūs ir žvejų tradicijomis. Nuo seno kintiškiai „rungtyniauja“ su Rusnės žvejais dėl išskirtinių rūkytos žuvies receptų. Kintų – Ventės pakrantė tapo mėgstama vieta dailininkų vasaros plenerams.
Netoli Kintų, prie Minijos upės, yra Minijos (Mingės) kaimas, vadinamas lietuviškąja Venecija, mat jį skiria ne gatvė, bet Minijos upė. Abipus upės gyvenantys žmonės susisiekia valtimis.

Didžioji Kintų bažnyčia

Bažnyčią Kintuose 1705 metais pastatė, ar perkėlė, kaip kalba kintiškiai, po to, kai 1702 m. Ventėje sugriuvo dar kryžiuočių laikus menanti bažnyčia. Bažnyčia yra tipiškas XVIII a. pr. Rytprūsių architektūros statinys, plane išlaikantis vokiečių ordino gotinių statinių formą su istoriniu bažnyčios bokštu. Tokiu būdu Kintai tapo parapijos centru, nors maldos namus jie, kaip Priekulės parapijos filija, turėjo jau nuo 1550 m.
Likimas Dievo namams nebuvo labai gailestingas, tačiau jie nebuvo visiškai nugriauti ar kitaip suniokoti. Vis tik išbandymų bažnyčiai kliuvo: sovietmečio metais ji buvo paversta kolūkio sandėliu, kuriame buvo laikomi ir žemės ūkio padargai, ir trąšos bei grūdai. 1987 metais bažnyčia buvo restauruota, paverčiant ją Kintų parodų ir koncertų sale. Nuo to laiko joje buvo rengiami koncertai, parodos, čia vyko ir Vydūno 120-tųjų metinių minėjimas.
Nors tai evangelikų liuteronų bažnyčia, tačiau nuo nepriklausomybės atkūrimo čia meldėsi katalikai. Ne tokia gausi kintiškių evangelikų – liuteronų bendruomenė nesunkiai telpa greta esančiuose parapijos namuose, kurie po karo buvo pertvarkyti į maldos namus.
Pastaruoju metu Didžioji Kintų bažnyčia, kaip sako vietiniai, pamažu tampa kultūros židiniu: čia pradėti rengti Kintų muzikos festivalio koncertai. Juos pamėgo ne tik kintiškiai, bet ir svečiai iš Šilutės, Klaipėdos bei aplinkinių rajonų. Kintų festivalis tapo pripažintu Europos lygio kultūriniu reiškiniu.

Kintų girininkijos „Didžioji tuja“

Didžiausia Lietuvos tuja auga Kintuose. Jos aukštis siekia apie 18 metrų, lajos plotis – apie 12 metrų. Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje. Kokio amžiaus Kintų Didžioji tuja, pasakyti sunku, nes medis dvikamienis, todėl pagal rieves nustatyti amžiaus negalima.
Yra žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas 1902–1912 metus, spėjama, kad tada ir pasodinta Didžioji tuja.