D. Dargis: klientai už tvarumą nemokės nė euro, bet mes turime kitų priežasčių jo laikytis
„EIKA“ įmonių grupės generalinis direktorius Domas Dargis neslepia – privatūs būsto klientai jų dėl tvarumo reikalavimų dar nespaudžia, tuo labiau nenori už tai daugiau mokėti iš savo piniginės. Visgi jis laikosi savo įsitikinimo, kad ilgalaikėje perspektyvoje kito kelio verslui tiesiog nėra ir geriau jau dabar būti pasiruošusiam. Praėjusią savaitę konferencijos „Tvarumo planas“ diskusijoje jis kartu su kitais verslo atstovais kalbėjosi apie tai, kas iš tiesų yra tvarus verslas ir ką daryti, kad įsipareigojimas tvarumui nebūtų tik skambi deklaracija.
Net gražiai idėjai ne visos priemonės tinkamos
Apie tvarumą dabar, regis, kalba visi, daugėja ir jo užtikrinimui skirto reguliavimo. Tačiau Orijana Mašalė, nepriklausoma valdybų narė, diskusijoje ragino visgi nepamesti galvos.
„Aš tikiu pačia tvarumo idėja, bet netikiu visomis priemonėmis, kurias nusprendžiama įgyvendinti šios idėjos vardan“, – neslėpė ji.
Kaip pavyzdį ji pateikė aviacijos sričiai Europos Sąjungoje keliamą reikalavimą, regis, gražią idėją, kad iki 2030 m. aviacija vietoj klasikinio aviacinio kuro naudotų 5 proc. vadinamų tvarių aviacijos degalų, kurie pagaminti iš tokių dalykų kaip aliejus, degalai, įvairios biomedienos atliekos ir pan.
O. Mašalė taip pat atskleidė, kad nors kai kurios avialinijos siūlo primokėti gana simbolinį mokestį, po 2-3 eurus už dalelę aviacinio kuro, tai padaryti sutinka vos 0,5 proc. keliautojų. „Brutalu, bet tokia statistika“, – sakė ji.
Klientai mokėti nenori
„EIKA“ grupės vadovas D. Dargis taip pat atviravo, kad už tvarumą daugiau sutiktų mokėti gal 1 proc. jų klientų: „Jokiu būdu nestatytume savo verslo modelio ant to, kad mūsų klientai mokės daugiau už tvarumą. Niekas daugiau nemokės už tvarumą – nė vieno euro“.
Jis pasidalino įmonėje padarytu eksperimentu, puikiai atskleidusiu visuomenės požiūrį.
„Mes pasiūlėme viename projekte kiekvienam buto pirkėjui padovanoti po dalelę saulės parko, kad jis galėtų pasigaminti sau elektrą. Ir spėkite, kaip reagavo klientai? Galiausiai nė vienas jų nesutiko investuoti į saulės parką, vienintelis klausimas buvo, kiek jis vertas, kelių tūkstančių, prašydavo, nuleiskite man tiek buto kainą“, – pasakojo jis.
Tačiau bankai į tvarias įmones ir projektus žiūri labai palankiai.
„Finansininkai daugiau papasakotų apie bankų sektoriaus įtaką, bet faktas, kad juos spaudžia, kad jie priversti palankiai vertinti tvarias įmones ir tvarius projektus, taip kad mes galime gauti išskirtines, rinkoje nematytas sąlygas finansuoti savo projektus – tą galiu patvirtinti. Mes turime naują verslo centrą, vieną tvariausių pastatų Vilniuje „Flow“ – buvau labai maloniai nustebintas, kad tai turbūt buvo vienas iš palankiausiai sufinansuotų projektų“, – sakė D. Dargis.
„LTG Link“ vadovė Kristina Meidė pastebėjo, kad nors jos veiklos sektorius savaime lemia, kad siekiama žmones persodinti iš automobilių į traukinius, tai yra, kad jie keliautų tvaresniu būdu, bet reto iš keliautojų pasirinkimą lemia tvarumas.
„Mes galvojame, ką jiems pasiūlyti daugiau – didesnį patogumą, greitesnį susisiekimą, aptarnavimą, laiką sau. Ir turime visada galvoti, kaip padaryti taip, kad už tvarų pasirinkimą klientui nereikėtų daugiau mokėti“, – pasakojo ji.
„Akola Group“ valdybos narys, finansų direktorius Mažvydas Šileika pabrėžė, kad kalbant, pavyzdžiui, apie maisto sektorių, tvarumo negalima suprasti siaurai.
„Didžiausi pokyčiai ateina ten, kur yra klientų poreikis. Maistas žmogui turi būti pirmiausia skanus ir turi būti prieinamas – tai yra jam būtina prekė, jis nori už jį mokėti tiek, kiek gali. Yra labai mažai žmonių, kurie sutinka mokėti premiją už tvariai pagamintą maistą, tik negalima to maišyti su ekologija. Ką gyvenimiškai parodė karas Ukrainoje, kad kita svarbi tema yra maisto saugumas. Importuojame daug žaliavų, kurias naudojame maisto gamybai – Europos Sąjunga turi tvariai užsitikrinti maisto tiekimą“, – pavyzdį pateikė jis.
Pirma užduotis – įtikinti vadovus
Ko reikia, kad tvarumas virstų įmonės realybe? Diskusijos dalyviai buvo vieningi – pirmiausia toną turi diktuoti vadovas.
„Netikiu jokia transformacija įmonėje, jei aukščiausias vadovas ja netiki – viskas prasideda nuo jo tikėjimo ir įsitraukimo“, – sakė K. Meidė.
M. Šileika antrino, kad nors vidinė kalibracija prasideda nuo vadovo ir valdybos, joje turi būti narys, konkrečiai atsakingas už tvarumo sritį: „Tvarumas tikrai tampa tvarumu tada, kai atsigula į viršutinę įmonės strategiją, kai tam skiriami resursai. Tada sprendimai lengviau priimami, kai yra ta kultūrinė dalis, jei pradedi nuo viršaus, diegi, skiri resursus, kaskaduoji kultūrą į žmonių mąstymą – tas barjeras vienas svarbiausių“.
D. Dargis prisipažino, kad jam pačiam daug apie tai svarstyti net nereikėjo – tapęs „EIKA“ generaliniu direktoriumi, jis jau turėjo viduje savo viziją, kad ne vien pelnas veda verslus ir taip sutapo, kad tvarumas buvo ta tema, kuri atitiko jo pasaulėžiūrą.
„Kas man po šiai dienai sunku, kad ne visi tiki tuo tvarumu ir galvoja, kad kažkaip galės to išvengti. Aš kalbu apie įmonių vadovus – pas mus grupėje gal dešimt įmonių. Man tai skauda asmeniškai, kodėl pas mane komandoje dirba tokie žmonės, kurie visiškai netiki tuo, ką mes darome? Bet aš tai priėmiau kaip iššūkį, man įdomu, ar žmonių pasaulėžiūra gali keistis, ar žmonės turės būti pakeisti“, – kalbėjo D. Dargis.
Jis pasakojo, kad nors „EIKA“ įmonių grupei tvarumo ataskaitą reikės teikti už 2025 metus, jie nusprendė padaryti tai jau dabar ir iš anksto būti pasiruošę visiems reguliavimams.
„Mano iššūkis yra supaprastinti tvarumą, kad žmonėms komandoje tai būtų labai paprasta, akivaizdu ir lengva. Noriu to tvarumo perversmo, suvokimo, kad protingai elgiantis tai yra nebrangu, paprasta, net ekonomiškai apsimoka“, – sakė „EIKA“ grupės vadovas.
„Taip, mes žiūrime, kad tvarumo tikslai nekenktų verslo modeliui, ieškome, kad investicijos būtų atsiperkančios ar bent jau skirtumas būtų nežymus, galbūt 3-5 procentais, ne keliais kartais, bet mes einame tuo keliu“, – užtikrino D. Dargis.
