Dalinant 2 GW pyragą, atsirado papildoma porcija galios. Tačiau ar ilgainiui jos užteks?
Po pusę metų trukusios pauzės, įjungta žalia šviesa saulės energetikos plėtrai Lietuvoje. Vis dėlto poreikis investuoti į tinklo plėtrą ir atsisakyti dirbtinių trukdžių išlieka. Istorija su 2 GW kvota tik išryškino poreikį valstybei investuoti į tinklo plėtrą.
Vyriausybė trečiadienį nusprendė, kad komerciniams saulės parkams viršijus 2 GW įrengtąją galią, tolesnė plėtra bus galima. Papildomi pralaidumai siekia 1,6 GW galios saulės elektrinėms, bet tam, kad būtų išvengta tinklo perkrovos, bus taikomi eksploatavimo apribojimai ir elektros tinklų pralaidumų paskirstymo proporcijos. Kokiomis sąlygomis būtų vykdomas atjungimas, dar neaišku. Džiugina, kad papildomų galių buvo atrasta ne gaminančių vartotojų sąskaita, bet peržiūrėjus tinklo galimybes. Tiesa, augant elektros energijos vartojimui, esminiu tikslu turi tapti atsinaujinančios energetikos Lietuvoje plėtros tempą atitinkančio perdavimo tinklo plėtra, o ne esamo tinklo pajėgumo dalybos.
Vyriausybės sprendimas laukiamas ir pribrendęs, nes praėjusių metų vasarą kartu su vadinamuoju „proveržio paketu“ priimta 2 GW kvota komercinių saulės parkų plėtrai bent pusei metų sustabdė saulės energetikos plėtrą. Negana to, kvota sukūrė priešpriešą tarp gaminančių elektros energiją vartotojų ir paprastų vartotojų.
Nors dalis apribojimų gamybai ir išliko, grįžta prie tikslo kuo greičiau pereiti prie atsinaujinančios energetikos, užsitikrinti nepriklausomybę nuo elektros energijos importo ir išvengti tokių kainų šuolių, kuriuos stebėjome pernai.
Saulės šviesos pagaminta energija sudaro vos 3 proc. visos Lietuvoje suvartotos elektros energijos, tačiau ji yra pagaminama tuo metu, kai jos labiausiai reikia – vasarą ji padeda išlyginti sumažėjusią elektros energijos generaciją iš kitų šaltinių. 2022 m. rugpjūtį įvykęs kainų pikas tai tik patvirtina. Elektros energijos kainas tąkart lėmė ne tik dujų kainų augimas, bet ir dėl regioną apėmusių rekordinių karščių sumažėję vandens, atominių ir vėjo elektrinių pajėgumai. Saulės generuojama elektros energija tokiais laikotarpiais – pati reikalingiausia.
Be to elektros energijos suvartojimas, kaip prognozuoja Lietuvos perdavimo tinklų operatorius „LitGrid“, tik augs: 2021 m., palyginus su 2030 m., didės 47 proc.
Esant elektros energijos paklausai Lietuvoje, kuri yra patenkinama importuota elektros energija ir esant potencialiai pasiūlai, t.y. gamintojams, kurie nori gaminti elektrą Lietuvoje – vieninteliu trukdžiu pasiūlai patenkinti paklausą išlieka nepakankamos perdavimo tinklo galimybės. Todėl esminis klausimas – ar valstybė pasirenka skirstyti deficitu tapusias galias, ar verčiau investuoja į tų galių didinimą – kaip niekad aktualus.
Elektros perdavimo tinklo pajėgumai – esminis veiksnys, siekiant patenkinti augančią elektros energijos paklausą – turės būti didinami. Pirmiausia investuojant į valstybei priklausančią infrastruktūrą.
Sujungiamumo stygių ir dėl to kylančias problemas iliustruoja ir tai, kad per devynis 2022 m. mėnesius Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „LitGrid“, kuri valdo Lietuvos elektros energijos srautus, gavo 212,5 mln. eurų perkrovos valdymo paslaugų pajamų. Tai įplaukos, susidariusios dėl elektros kainų skirtumų tarp susietų zonų, jungtims dirbant maksimaliu pajėgumu. 2022 m. buvo patvirtinta, kad du trečdaliai perkrovos pajamų (142 mln. eurų), kurios turėjo būti skirtos Lietuvos perdavimo tinklo infrastruktūros atnaujinimui, buvo skirtos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatytam perdavimo paslaugos tarifo didinimo amortizavimui. Taip valstybės institucijos skyrė lėšas ne investicijoms, bet ką tik jų pačių padidinto tarifo amortizavimui vartotojams.
Tai pasidaro ypatingai svarbu dabartiniame kontekste, kuomet saulės energetikos plėtra nevyksta dėl nepakankamo perdavimo tinklo pralaidumo. Būtina paminėti, kad perdavimo tarifas yra nustatomas atsižvelgiant į sąnaudų apimtis. Veikiant rinkai ir aštrėjant konkurencijai, verslas privalo ieškoti būdų suvaldyti sąnaudų augimą. Valstybinės monopolijos atveju, didėjančios sąnaudos tiesiog padengiamos perkrovų pajamomis, kurios prioriteto tvarka turėtų būti skiriamos infrastruktūros plėtrai. Šiandien matome, kad nepakankama valstybės infrastruktūros plėtra lemia skausmingas kvotas ir jų galingumų dalybas.
Gaminančių vartotojų galimybės įsirengti elektrines privalo būti apsaugotos, plečiant esamo tinklo pajėgumus, bet ne didinant reguliacinius trukdžius plėtoti komercinius saulės parkus. Esminis tikslas išlieka atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje, siekiant Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje bei Nacionaliniame plėtros plane išsikeltų tikslų.
