Dangaus ambasada, Dievo ženklai ir Palaunagė

VELIUONA. Mažoji kultūros sostinė Tauragės apskrityje per Žolinę iškilmingai šventė ne tik titulinius atlaidus, bet ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 600 metų jubiliejų. Šiuos atlaidus kai kas jau vadina Pasaulio veliuoniečių suvažiavimu. Parapijiečiai ir svečiai susirinko į renovuotą ir susigrąžinusią Veliuonos Madoną šventovę. Sumos šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie jos didingą istoriją, o parapijos klebonas kun. Šarūnas Leskauskas dėkojo parapijiečiams ir pasaulietinės valdžios atstovams, džiaugėsi tikinčiųjų bendruomenės darbštumu, įteikė padėkas labiausiai nusipelniusiems.

Bažnyčia mena Vytautą Didįjį

Žolinės rytą į Votyvos šv. Mišias bažnyčioje tikinčiųjų susirinko nedaug. Jas aukojo klebonas kun. Š. Leskauskas, o paskui vyko procesija aplink bažnyčią su Švč. Sakramentu. Paskui žmonių vis didėjo, atėjo ir Sutvirtinimo sakramentą besiruošiančiųjų priimti artimieji, atvažiavo rajono valdžios atstovai, kraštiečiai iš kitų vietų, parapijiečių svečiai ir giminės. Prieš pat 12 valandą atvyko Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir mons. dr. Artūras Jagelavičius. Juos prie šventoriaus vartų pasitiko Jurbarko dekanas kun. Darius Auglys ir klebonas.

Bažnyčioje susirinkusiųjų akivaizdoje klebonas kun. Š. Leskauskas perskaitė raportą Kauno arkivyskupui. Klebonas pradžioje sakė, kad žemaičiams esant nuolatinių ginčų su Kryžiuočių ordinu objektu, jų krikštas, palyginti su aukštaičiais, vėlavo beveik tris dešimtmečius. Tik nurimus karų aistroms ir galutinai atgavus teritoriją, Lietuvos valdovai galėjo imtis planuoto žemaičių krikšto. „Esame, tikėtina, pirmojoje Žemaitijos bažnyčioje, kadangi iš Veliuonos Vytautas ir Jogaila išjojo krikštyti Žemaitijos, taigi čia pirmiausia turėjo atsirasti bažnyčia, o vėliau imtasi statyti naują ir krikštyti kraštą. Kadangi Veliuonoje buvo valdovo piliavietė, vykdavo suvažiavimai, tai jau vien dėl politinių aplinkybių turėjo būti bažnyčia. „Pati seniausia, Vytautą menanti, bažnyčios dalis – presbiterija su šalia esančia zakristija“, – sakė klebonas. Dabar meldžiamasi perstatytoje Vytauto Didžiojo funduotoje bažnyčioje, kurią 1644 metais konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, apaštalų Petro ir Pauliaus, Šv. vyskupo Adalberto, Šv. Sebastijono kankinio, Šv. Kristinos, mergelės kankinės, ir Visų šventųjų titulu bei šventintu aliejumi patepė dvylika kryžių, kurie prieš jubiliejų restauruoti. Dabartinis didysis altorius statytas finansiškai parėmus Veliuonos pirkliui Jurgiui Petravičiui.

Dovanos – bokšto laikrodis, Veliuonos Madona ir kapinių koplyčia

Klebonas sakė, kad parapijiečių ir Jurbarko rajono savivaldybės dovana bažnyčios jubiliejui – Vokietijoje pagamintas bokšto laikrodis, skambantis kas pusvalandį. „Nuo šiol Veliuonos bažnyčios bokšto laikrodis rodo tikslų laiką ir visi žemaičiai pagal jį nusistato savo laikrodžius“, – juokavo klebonas, dėkodamas parapijiečiui Jonui Jurevičiui, su talkininkais jį pritvirtinusiam bokšto angoje ir įjungusiam.

Garbingąjį jubiliejų bažnyčia pasitiko ne tik restauruota, bet ir iš dalies susigrąžinusi senąją relikviją – atlaidų dalyviai Švč. Mergelės Marijos altoriuje vėl išvydo Veliuonos Madoną. Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu medinė skulptūra – viena įstabiausių gotikinių skulptūrų Lietuvoje – sukurta 1500–1520 metais Prūsijoje, Elbinge (dab. Lenkijoje), nežinomo profesionalaus Elbingo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Keltininkų per Vyslą (Przewoźników Wiślanych) altoriaus meistro.

Atgabenta į Veliuoną ji laikyta Vytauto Didžiojo įkurtoje bažnyčioje, manoma, Didžiajame altoriuje. 1931 metais skulptūra eksponuota pirmojoje Lietuvos senojo bažnytinio meno parodoje. 1943 metais, artėjant frontui, ji tikriausiai buvo paslėpta ir sovietmečiu laikyta dingusia. Tačiau 1964 metais remontuojant Kauno dominikonų bažnyčią, ketinant ten įrengti „Santakos“ kino teatrą, Veliuonos Madona atsitiktinai rasta dėžėje, užmūrytoje sienoje. Skulptūra restauruota ir atiduota saugoti M. K. Čiurlionio dailės muziejui – ji ten yra puošmena. Skulptūros kopiją, pasitelkus skaitmenines technologijas, pagamino ir jos dažymo darbus atliko Prano Gudyno restauravimo centro polichrominės medžio skulptūros restauratorė Greta Žičkuvienė. Į Veliuoną sugrįžo identiška originalui kopija. Tai atsitiko Veliuonos krašto istorijos muziejui įgyvendinus projektą „Veliuonos bažnyčia ir parapija: istorija ir dabartis“.

Nelaukta sėkme, pranokusia lūkesčius, klebonas pavadino kraštiečio teisininko dr. Jauniaus Gumbio privačia iniciatyva ir lėšomis atstatytą dvarininkų Zaleskių koplyčią Veliuonos kapinėse. „Buvęs laukas virto jaukiomis kapinėmis, – sakė klebonas. – Netrukus, nuliejus betoninę kopiją, į buvusią vietą grįš šalia kapinių stovėjusi ir nuo plento matoma „Laiminančio Kristaus“ skulptūra“.

Kun. Š. Leskauskas džiaugėsi, kad po septynerių metų rūpesčio bažnyčia sulaukė ir valstybės institucijų dėmesio, todėl ją matome restauruotą, ir dėkojo rangovui UAB „Telšių meistras“ vadovams bei darbininkams. „Visiems, neaplenkdamas nė vieno, dėkoju už prisidėjimą malda ir talka“, – sakė klebonas. Pasak jo, buvo momentų, kai remonto darbai kėlė neviltį dėl dulkių gausos, jų buvo gal 2 cm sluoksnis, atrodė, jog ir per milijoną metų neišsikuops, bet sutelkto parapijiečių triūso dėka dulkių kaip nebuvę. Klebonas dėkojo švara ir tvarka pasiaukojamai besirūpinančiai bažnyčios prižiūrėtojai Irenai Bartuševičienei su pagalbininkais.

Apie bendruomenę ir jos veiklą

Kun. Š. Leskauskas arkivyskupui skaitytame raporte minėjo, kad Veliuonos parapijoje yra pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Jei ne karantinas, sekmadieniais 12 val. aukojamose šv. Mišiose dalyvauja apie 50. Pastoracinę tarybą sudaro 16 narių, yra Šventojo Rašto skaitinių skaitovų, Švč. Sakramento adoruotojų, šv. Mišioms patarnauja ilgametis bažnyčios zakristijonas Zenonas Brazauskas. Šiais metais Veliuonos bažnyčioje Sutvirtinimo sakramentui ruošėsi 43 jaunesni ir vyresni parapijiečiai, sutuoktos 3 poros, pakrikštyti 7 vaikai, Ligonių sakramentą priėmė 3, palaidoti 23. Bažnyčia švenčia trejus atlaidus: titulinius Žolinės, Sekminių ir Petrinių. Veliuonos mokyklai tapus gimnazija, tikybos pamokas lanko trečdalis mokinių.

Parapijos „Caritas“ organizacijai vadovauja Jūratė Kvietkauskienė, karitiečių būrelis per Kalėdas ir Velykas dovanėlėmis apdalija vaikus, aplanko ligonius, iš namų neišeinančius senyvus žmones. Parapijos namuose prieš 25 metus įsteigtas Šeimos centras. Jam vadovauja gydytoja Nijolė Dungveckienė, o jaunavedžių ruošimo santuokai kursus daugybę metų vedė mokytojas Justinas Palukaitis. Mirus jam, centro veikla kiek sutriko. „Mokytojo Justino pasigendame“, – sakė klebonas apie Amžinybėn iškeliavusį santuokos kursų vedėją. Parapijos namuose įsikūrusi ir respublikinė organizacija „Likimo vaikai“, vienijanti tremtinių ir politinių kalinių vaikus. Jai daug metų vadovauja Ona Ardinavičiūtė. „Likimo vaikai“ kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru rengia ir iš Vilniaus parsiveža parodas, mini tremčių sukaktis, rūpinasi tremtiniais ir atminties išsaugojimu.

Baigdamas raportą arkivyskupui, klebonas sakė, kad parapijos biudžetą apytikriai sudaro 15 tūkst. eurų per metus, o parapija neturi skolų.

Arkivyskupo homilija apie Dangų

Paskui arkiv. K. Kėvalas vadovavo šv. Mišių aukai, koncelebravo mons. A. Jagelavičius ir kun. D. Auglys.

Homilijoje arkivyskupas kvietė dėkoti Dievui už 600 metų bažnyčios istoriją.

„Kai pagalvoji, tai, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose tokie dalykai būtų po stiklu padėti ir oras ištrauktas! Kokia čia istorija! Kai kurie kraštai dar nebuvo atrasti, o štai čia jau virė gyvenimas, žmonės statė didingą bažnyčią, nes krikščioniškojo pasaulio įžengimo į Lietuvą era buvo didelės pažangos mūsų krašte priežastis“, – žavėjosi arkiv. K. Kėvalas. Vyskupas pabrėžė, kad tai buvo žengimas į Europos tautų šeimą ir savo likimo susiejimas su geriausiais pasaulio civilizacijos atradimais. Juk atsirado biblinė pasaulėžiūra, Atėnų filosofija, Romos teisė. Taigi tai – ne tik Bažnyčios, bet ir valstybės įvykis, kuriuo turime didžiuotis.

Pasak arkivyskupo, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė mums primena Dangų. Kadangi mus įsuka kasdienybė, dažniausiai mūsų akys nukreiptos į apačią, o ne į viršų. „Mus ši šventė skatina pakelti akis į Dangų ir pagalvoti apie tą tikrovę, kurią Viešpats parengė savo mylimiems vaikams, apie ją Šventasis Raštas sako: „Ko akis nematė, ko ausis negirdėjo, kas žmogui net į galvą neatėjo“. Aišku, kad virš mūsų slypi Dangus, neturintis pabaigos, jis yra mums geras įvaizdis galvoti apie tą begalybę, – sakė arkiv. K. Kėvalas. – Bet neturime būti tiek naivūs, kad apie dangų galvotume tik kaip apie tą, kuris virš mūsų galvų. Tai yra kita dimensija, kitas išmatavimas, kuris mumyse gyvena kaip nuojauta“. Pasak arkivyskupo, pavyzdžiui, meilė, mintys yra tie dalykai, kurie nepasiduoda nei laikui, nei erdvei, bet jie yra. Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų mums primena Amžinybę, apie tai, kad Dangaus Kūrėjas visų mūsų laukia, o mes ruošiamės tam susitikimui ir „Tėve mūsų“ maldoje, prašydami, kad ateitų Dangaus karalystė. Tai reiškia, kad Dangus – ideali meilės, pilnatvės, klestėjimo tikrovė – tarsi blyksniai įžengtų į mūsų kasdienybę, galbūt kartais pilką, bet vis dėlto praskaidrinančią, jeigu žmogus atsiveria šiam žengimui. „Susirinkome su žolynais rankose, kad galėtume sakyti, jog švenčiame vasaros sublimaciją – subrandinto žemės vaisiaus ir derliaus išaukštinimą. Šis derlius mums yra Kūrėjo ženklas – Dievas mums šiomis gėrybėmis šypsosi, – sakė arkivyskupas. – Kai matai gėlę ar vaisių, kyla įtarimas, kad tai atsirado ne iš chaoso, kad už to yra tikslus protas, meilė, nes jie mūsų akivaizdoje ir grožiu, ir kvapu skleidžiasi kaip žiedas. Atrodytų, kuo naudinga gėlė? Gal gyvūnai vienos kitos paragauja, bet žolę šlamščia daug geriau. Gėlė sukurta šlovinti Viešpatį ir priminti apie jį. Žolynų įvaizdis primena, kad Viešpats žvelgia į mus per jo kūrinius ir ženklus, esančius tarp mūsų. Būkime jautrūs priimti Jį. Tikėjimas mus kalbina nuolat nepamiršti, kam esame skirti, kur keliaujame ir koks mūsų gyvenimo tikslas.

Žolynų puokštelė kiekvieno tikinčiojo rankose per Žolinę irgi yra Dievo meilės ženklas“. Pasak arkivyskupo, jeigu žmogus garbina Dievą, jo širdyje vyrauja ramybė, džiaugsmas. Todėl stabtelėję bažnyčioje, mes prisimename šią pareigą, o iš jos išeiname nurimusia širdimi, tikėdamiesi, kad, nepaisant mūsų rūpesčių, viskas bus gerai. „Kol žmonės garbins Dievą, viskas bus gerai“, – sakė arkivyskupas. Pasak jo, Švč. Mergelės Marijos paėmimas į Dangų primena, kad kiekvienam mūsų paruoštas prisikėlimas. Nesame žmonės, kurie tapsime dulkėmis ar pelenais ir išnyksime. „Esame sukurti didingam tikslui ir palaiminti kaip Švč. Mergelė Marija. Dangaus būsena yra kiekvienam iš mūsų parengta, turime padaryti jai vietos savo sielose“, – sakė arkiv. K. Kėvalas. Pasak jo, tikėjimas ir laimė būna greta. Stiprindami tikėjimo pajėgas tuos dalykus pradedame jausti vis apčiuopiamiau, arba tie tikėjimo blyksniai būna nors ir trumpi, bet vis dažnėja.

Jubiliejų švenčiančią Veliuonos bažnyčią Kauno arkivyskupas pavadino Dievo ženklu žmogui, Dangaus ambasada: tokia aukšta, stovinti ant Nemuno kranto, aukšto kalno, traukianti pravažiuojančių akis garsia ir didinga istorija, meno kūriniais, ši šventovė primena apie Amžinybę, kelia aukštyn širdis ir mintis. Arkivyskupas paminėjo ir asmenybes, kurios svarbios bažnyčios istorijai. Tai – XVII amžiuje perstatytos bažnyčios fundatorius, LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila; XIX amžiaus pirmoje pusėje čia darbavęsis kunigas ir poetas Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis; vyskupas Motiejus Valančius, kurio blaivybės sąjūdis Veliuonoje davė puikių vaisių; 1864–1871 metais dirbęs vikaras kun. Antanas Juška-Juškevičius – tautosakininkas, etnografas, leksikografas, užrašęs apie 7000 veliuoniškių dainų ir apie 2000 melodijų; Veliuonoje besislapstęs 1863 metų sukilimo dalyvis dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, nutapęs bažnyčiai šv. Juozapo paveikslą; knygnešys Jonas Kumetis.

Arkiv. K. Kėvalas irgi paminėjo didžiausią bažnyčios istorinę ir meninę vertybę – gotikinę Marijos su Kūdikiu skulptūrą, vadinamąją Veliuonos Madoną. Pasak ganytojo, tai – bene gražiausia Lietuvoje išlikusi gotikinė skulptūra. Ant Pusmėnulio stovinti Mergelė su Kūdikiu įkūnija daug viduramžiais susiformavusių Marijos įvaizdžių. Arkivyskupas po šv. Mišių pašventino Veliuonos Madonos kopiją.

Baigdamas homiliją Kauno arkivyskupas kreipėsi į jaunimą, priimsiantį Sutvirtinimo sakramentą, kvietė jį tęsti garbingą istoriją ir ateitį kurti savo gyvenimu, darbais, tikėjimu. „Melskimės už jus ir prašykime Dievo, kad sustiprintų visų tikėjimą ir priimtų į savo dangiškąją Tėvynę, kur Švč. Mergelė Marija jau nužengusi“.

Sveikinimai, apdovanojimai

Po šv. Mišių šventoriuje vyko oficialioji renginio dalis. Ją pradėdamas arkiv. K. Kėvalas sakė, kad šventės kulminacija yra atsinaujinusi bažnyčia, turime didžiuotis mūsų protėviais, kurie čia gyveno, statė, meldėsi, o mes, tarsi laiko banga perėmę estafetę, susirinkome džiaugtis ir dėkoti Dievui. „Gera didžiuotis bendruomene, kuri palaiko kūrybos, įkvėpimo ir darbo nuotaiką. Mūsų Tėvynė susideda iš šeimų, kurios susirenka drauge, kartu dirba, švenčia ir rengiasi Dangui – tai yra mūsų gyvenimo esmė. Tegyvuoja Veliuona, Žemaitija ir Lietuva!“ – sveikinimą baigė Kauno arkivyskupas.

Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius pirmiausia kreipėsi į Sutvirtinimo sakramentą gavusiuosius: „Džiaukitės, kad jūs jį priėmėte tokią dieną, kurios neturės niekas! Ir vaikams, ir vaikaičiams pasakysite, kad tai įvyko per bažnyčios 600 metų jubiliejų“. Meras sakė, kad apie bažnyčios atnaujinimo planus kalbėta prieš septynerius metus, niekas iš rajono vadovų nesuabejojo šio darbo reikalingumu ir tikėjo tuo, ką daro, todėl užsibrėžtas tikslas darbus pabaigti iki jubiliejaus pasiektas. Pasak mero, kai visi – klebonas, seniūnas, bendruomenė ir kiekvienas – prisidėjo savo indėliu, tai ir turime rezultatą. „O miestelyje yra ir daugiau darbų, kuriuos reikia atlikti. Smagu juos daryti, kai žinai, kad to reikia ir tai turi prasmę“, – sakė S. Mockevičius. Už tarnystę ir parapijiečių sutelkimą jis įteikė gėlių puokštę klebonui.

Seimo narys Ričardas Juška, anksčiau buvęs rajono meru, prisiminė tą laiką, kai nuspręsta atnaujinti Veliuonos bažnyčią, lankymąsi pas tuometinį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, tuometinę Kultūros paveldo departamento vadovę Dianą Varnaitę ir geranorišką visų pagalbą pradedant šiuos darbus. „Stovėdami prie 600 metų jubiliejų švenčiančios bažnyčios negalime nepasijausti, kokie mes laikini. Norėčiau palinkėti, kad ir kitus šimtmečius švenčiant prie šios bažnyčios susirinktų lietuviškai kalbanti ir besimeldžianti Veliuonos bendruomenė“, – sakė R. Juška, ir įteikė klebonui dovanų Juozo Videikos išdrožtą Angelo skulptūrą.

Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta dėkojo bendruomenei, kad visada atsiliepia į kvietimą prisidėti prie gražių darbų, ir tikisi, kad padės ir atliekant kitus.

Klebonas kun. Š. Leskauskas susirinkusiems šventoriuje kalbėjo: „Bažnyčia iš mažosios raidės yra tai, ką mes matome. O Bažnyčia iš didžiosios raidės – tai tikintys žmonės. Jei nebūtų tikinčių ir besimeldžiančių, nebūtų ir bažnyčios! O jei nebūtų giedančių?“ – retoriškai klausė klebonas ir prašė arkivyskupą įteikti dovaną Veliuonos vargonininkei Olgai Jurėnienei, šiemet mininčiai šios tarnystės 30-metį. Už sąžiningai atliekamą darbą, atsakingumą ir pasišventimą bažnytinei tarnystei bei nuoširdų krikščioniško gyvenimo vertybių liudijimą ji apdovanota Šiluvos Dievo Motinos medaliu. „Imkite šį mūsų padėkos ženklą, Šiluvos Dievo Motinos medalį, ir Viešpaties malonė ir globa nuolat telydi ir stiprina jus“, – spausdamas ranką vargonininkei linkėjo arkivyskupas. O vargonininkė Olga prisiminė, kad, kai atėjo čia dirbti ir sužinojo, kad po 30 metų bus bažnyčios jubiliejus, atrodė, kad jis labai toli. Ir štai jis atėjo. Vargonininkė dėkojo visiems choristams, kurie ateina giedoti ir savo giesmėmis papuošia liturgiją.

Dovana – nauja penkių autorių knyga „Veliuonos bažnyčia, istorija ir sakralinės dailės paveldas“, pristatanti istoriją, sakralinės dailės vertybes, liturginius indus, liturginę ir bažnytinę tekstilę, vargonus, – įteikta arkivyskupui, kitiems iškilmių svečiams. Knyga pradėta rengti 2019 metais. Projekto vadovas – Veliuonos krašto muziejininkas Gediminas Klangauskas. Pagal tą patį projektą buvo surengta kilnojamoji fotografijų paroda, išleistas atvirukų komplektas.

Klebonas kun. Š. Leskauskas irgi apdovanojo būrelį žmonių, kiekvienam įteikdamas knygą „Lietuva senose fotografijose“ ir nuotaikingą nuopelnų apibūdinimą. Seniūną E. Mikštą, pavadino šių metų Veliuonos – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – meru, arba šaltyšiumi, viršaičiu, o gal vaivada, prašydamas neįsižeisti Jurbarko rajono merą. Už Madoną dėkojo muziejininkui G. Klangauskui, išnagrinėjusiam, kaip, kas, kada buvo, ir skulptūra atkeliavo Veliuoną. Savivaldybės paveldosaugininkas Viktoras Klepikovas tituluotas raštininku, kuris neleidžia pražiopsoti svarbių datų. „Jei ne jis, daug ką būtume pamiršę ir nebūtume suspėję į pravažiuojantį laiko traukinį“, – sakė klebonas. Jis džiaugėsi, kad Veliuona turi nepakartojamą vertybę, be kurios miestelis netektų dalies savo grožio. Tai – verslininkas Jonas Jurevičius. „Jei ne jis, tai bažnyčios bokšto laikrodį būčiau laikęs savo rankose, – juokavo kunigas. – Be to, Jonas pasirūpino ir jubiliejinį stendą su plakatu pakabinti. Viską atliko be jokio brėžinio, iš galvos“.

Pabaigoje klebonas paprašė arkivyskupo visus palaiminti ir paragino kartu sugiedoti „Marija, Marija“, „Lietuva, brangi“ ir „Tautišką giesmę“ – Lietuvos himną. Suskambėjus joms, renginio dalyviai ėjo į – į Palaunagę.

Palaunagė – gandrų palydėtuvės

Tai – prieš penkerius metus bibliotekininkės, rašytojos Violetos Šoblinskaitės-Aleksos įvesta Žolinės pavakarių tradicija. Palaunagė – gandrų palydėtuvės, paskutinių pavakarių šventė. Tai – laikas, kai jau baigti vasaros darbai ir trumpėja dienos. Palaunagėje kulinarinį paveldą pristatė ir delegacija iš Lenkijos, lydima Jurbarko rajono savivaldybės darbuotojų. Viešnios, ragavusios taip pat ir bibliotekininkės ruošto „Gandro“ pavakarių troškinio, laikytino žemaitišku kulinariniu paveldu, tikino, jog patiekalas tikrai vykęs. Juo pasivaišino ir arkiv. K. Kėvalas su kunigais. Palaunagės vaišes ruošiant prisidėjo Veliuonos bendruomenė ir Lietuvai pagražinti draugijos Veliuonos skyrius – išvirė skanios žuvienės. Į talką atėjo ir Kultūros centro moterys.

Meniniai akcentai

Veliuonos kultūros centre Žolinės rytą pristatyta jurbarkiečio dailininko Mindaugo Pauliuko tapybos darbų paroda „Marija – Rožinio Karalienė“, o išvakarėse kultūros centras surengė meninį bažnyčios apšvietimą. Įspūdingu vaizdu gėrėjosi festivalio „Veliuonos vasaros muzika“, kurio atlikėjus ir klausytojus įsileidžia bažnyčia, dalyviai.

Veliuoniškiai – tiek miestelyje gyvenantys, tiek į gimtinę vasarą grįžtantys giminių ir kapų lankyti – buvo apdalinti Švč. Mergelės Marijos „abrozdėliais“ su dailininko Petro Kalpoko reprodukcija ir eiliuota malda: Dangaus Karaliene, Tau patikim širdis. / Būk mūsų Vedlė šitos žemės takuos, / Ne sykį ištroškusias sielas pagirdžiusi, / Sustiprinki meile sava ir paguosk. / Dangun paimtoji prie Viešpaties sosto, / Tu viską, o viską išmelsti gali. / Ką Tavo ranka maloninga paglosto, / Tas niekad neklaidžios bejėgis kely. / Švenčiausia Marija, aukštai danguje / Globoki Veliuoną ir saugoki ją!