Daugų Vlado Mirono gimnazijos projekto „Anglų kalbos mokytojai mokosi“ veikla Anglijoje
Daugų Vlado Mirono gimnazija dalyvauja projekte „Anglų kalbos mokytojai mokosi“. Šį projektą finansuoja Europos Komisija bei Lietuvoje švietimo mainų paramos fondo administruojama „Erasmus+” programa.
Kovo 20–balandžio 2 dienomis aš, mokytoja Odeta Šerelienė, vykdžiau pagrindinę projekto „Anglų kalbos mokytojai mokosi“ veiklą – dalyvavau kursuose (Aspects of teaching English and Methodology and British culture) Anglijoje Braitono mieste. Šio projekto tikslas yra patobulinti savo anglų kalbos žinias, įgyti daugiau žinių ir patirties, kaip kelti mokinių motyvaciją mokytis anglų kalbos bei sužinoti daugiau įdomesnių ir efektyvesnių mokymo (-si) metodų.
Į Braitoną atvykome vėlų sekmadienio vakarą. O jau pirmadienį ryte sėdėjome paskaitose. Prasidėjus pirmai paskaitai susipažinome su dėstytojais ir būsimais kolegomis. Kolegų buvo iš įvairių šalių: Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Kinijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Čekijos. Labai įdomu buvo pasikalbėti apie švietimo sistemą įvairiose šalyse.
Kursus vedė dėstytojai britai – Edward Russel, Martyn Ford, Steve Jones. Man, kaip anglų kalbos mokytojai, buvo gera ir malonu klausyti natūralios britų kalbos, sklindančios iš visų pusių – paskaitose, autobuse, parduotuvėje, šeimininkės namuose… Galėjome lyginti akademinę anglų kalbą ir natūralią, šnekamąją, kurią gali išgirsti tik būdamas toje aplinkoje.
Nuo pat pirmos dienos per paskaitas dirbome išsijuosę ir jautėmės esą tikri studentai. Praktiškai visada darbas vyko porose arba grupėse. Kursų metu buvo akcentuojama skirtingų mokymosi stilių svarba, kūrybiškumo, kritinio mąstymo skatinimas. Anot Konfucijaus, Mokymasis be mąstymo beprasmis. Mąstymas be mokslo – kenksmingas. Labai įdomios buvo dėstytojo, tikro brito, Martyno Fordo paskaitos apie britų kultūrą bei istoriją. Mokėmės, kaip panaudoti reklaminius klipus pamokų metu, kaip įtraukti dramos, muzikos elementus į mokymo procesą. Dėstytojai akcentavo mokymo metodus, kurie padėtų kelti mokymosi motyvaciją. Vienas iš tokių metodų – žaidimų taikymas pamokose. Kursų dalyviai taip pat su malonumu išbandė keletą žaidimų, kurie tikrai bus taikomi pamokose plečiant mokinių žodyną, mokant gramatikos bei tobulinant kalbėjimo įgūdžius. Beje, mokytojai pabrėžė, kad mokykloje yra labai svarbu mokyti vaikus kalbėjimo per kūrybinį ir kritinį mąstymą ir kuo mažiau kritikuoti mokinius dėl smulkių, neesminių gramatikos ar tarimo klaidų.
Anglų kalbos centras organizavęs kursus pasirūpino, kad studentai susipažintų su Braitonu, jo įžymiomis istorinėmis vietomis. Taigi vykdėme ir socialinę-kultūrinę programą. Pirmą savaitę po paskaitų ėjome pasivaikščioti į Braitono centrą ir aplankėme turbūt didžiausią Braitono puošmeną – išskirtinį miesto traukos objektą – Karališkąjį paviljoną (angl. Royal Pavilion), pradėtą statyti XVIII amžiaus pabaigoje kunigaikščio regento, vėliau tapusio karaliumi Jurgiu IV (angl. George IV). Šiame pastate, dažniau dar vadinamame „malonumų rūmais“, vaizdžiai atsispindi vadinamosios regentystės nesaikingumas ir ekstravagancija. Tuo periodu Braitonas buvo viena iš madingiausių Anglijoje ir vienas iš žymiausių Europoje pajūrio kurortas, tad nekeista, kad neprilygstamuose kurorto malonumų rūmuose dominuoja visa to periodo pompastika. Nuo XIX amžiaus šie rūmai buvo laikomi karaliaus rezidencija. Karalienė Viktorija ir Albertas lankėsi čia daugybę kartų. Bet įdomu tai, kad, įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, Hitleris pareiškė, jog Karališkasis paviljonas nebūtų bombarduojamas. Galima tik spėti, ar vokiečių diktatorius neketino šiuos egzotiškus rūmus paversti savo rezidencija.
Dvi savaitės netruko prabėgti ir teko atsisveikinti su naujai susirastais draugais ir kolegomis, su puikiais dėstytojais, su gražiu pajūrio miestu, kuriame visi keturi metų laikai gali prabėgti per vieną dieną. Labai ilgėsiuosi tos natūralios anglų kalbos bei britiško mandagumo, kurį gali pajusti tik ten pabuvojęs.
Džiaugiuosi, kad turėjau progą tobulinti savo anglų kalbos žinias būtent Anglijoje, įgyta metodinė, kalbinė patirtis turi neįkainojamą vertę. Kai grįžusi išgirdau klausimą, ar dar kartą važiuočiau į tokius kursus, net neabejodama atsakiau, kad būtinai ir tik į Angliją. Tą prisilietimą prie natūralios kalbos ir kultūros jausiu dar ilgai. Su kolegomis noriai dalinsiuosi parsivežtomis idėjomis, kaip kūrybingai vesti pamokas, kaip motyvuoti mokinius mokytis užsienio kalbų. Juk užsienio kalbos mokėjimas atveria vartus į platųjį pasaulį, plečia žmogaus akiratį, skatina bendrauti ir tobulėti.
