Deimantinio laiko sukaktis
…Kiekvienas ruduo skirtingas – kaskart, atverdamas savo grožį, žavi pasakiškų spalvų reginiu: nuauksintomis, nurausvintomis medžių viršūnėmis, rūko marškomis užsidangstytais laukais, dar bandančiais paslėpti išeinančios vasaros sapną… Rodos, jauti, kaip laikas teka per širdį. Vėjas ištįsusiose voratinklių gijose supa mažus rasų karoliukus… Atsargiai: trapu… Ir nesvarbu, kad rudeniop pravirksta Dangus… Tai ne liūdesio – dėkingumo ašaros, nes taip mylėti moka tik deimantinės širdys…
1958 metais Jonas ŠUKŠTULIS, baigęs Vilniaus Politechnikumą (elektrifikaciją), gavo paskyrimą į Dūkštą, bet ten teko dirbti neilgai, nes 1959 metais, naikinant Dūkšto rajoną, Vyriausioji energijos valdyba buvo atleista, o jis dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo paskirtas į besikuriančius Zarasų Elektros tinklus. Prie Zaraso ežero (netoli salos) buvo dar Smetonos laikų elektrinė („Ruston“ firmos dyzelinis variklis), tiekianti elektros energiją. Tiesa, visame mieste elektros lempučių buvo nedaug. (Valstiečių gatvėje elektros lemputės siūlas tik parausdavęs – nepakako galingumo, nebuvo reikiamos įtampos). Dieną elektros niekas ir netiekdavęs – tik vakarop. Jono atmintin įsirėžė, kaip tuometinis Zarasų ligoninės vyr. gydytojas kreipėsi raštu, kad dienos metu vienai valandai ligoninei būtų įjungta elektra, reikalinga sudėtingai planinei operacijai. 1959 metais gruodžio 30 d. įjungus 35 kV liniją Antalieptė–Zarasai–Dūkštas (senoji elektrinė dar veikė kaip rezervinė, tik vėliau demontuota), prasidėjęs didžiųjų darbų įkarštis: mieste pradėta elektrifikacija – nuo pirmojo stulpo, nuo abonentų registracijos…
„Netrukus aš, jaunas specialistas, Valstiečių gatvėje naujai pastatytame name gavau dviejų kambarių butą, supratau, kad būtinai reikia „ženytis“. Vienam bus liūdna“, – juokiasi Jonas ŠUKŠTULIS… Saloje vykusiame festivalyje susipažinęs su Ona (švelniai visų vadinama Onute), kuri ne tik dirbo Zarasų Švietimo skyriaus sekretore, bet dar mokėsi ir vakarinėje vidurinėje mokykloje, jos nebepaleido: 1960 metų rugsėjį mieloje vaikystės Gaidės bažnytėlėje (Ignalinos raj.) kunigo palaiminimą gavo, vestuves atšoko… „Taip ir einame Su Dievo palaiminimu visą gyvenimą“, – sakė abu elegantiški senjorai.
O Meilė tikrai šviesesnė negu elektra… Ji apšviečia ne tik erdvę, kurioje esame, bendrą kelią, bet ir visą gyvenimą… „Rodos, viskas buvo taip neseniai – lyg vakar“, – sako Jonas, o švelniai besišypsanti žmona Onutė tarsi patikslina vyrą: „Na, gal prieš savaitę“… Nesunku suskaičiuoti: šiemet jau deimantinės vestuvės – 60 bendro gyvenimo metų rugsėjų… Nors, pasirodo, jau seniai Bažnyčioje buvo vienas kitą matę… Todėl ir tądien, švęsdami deimantinę sukaktį, šventę pradėjo Bažnyčios palaiminimu.
„Gyvenimas – tai Dievo dovana. Vis bėgi… Globojam vienas kitą, saugom. Vasaromis skubame į sodybą – darbų netrūksta: kai tik grybai ima dygti – lekiu ieškoti, esu užkietėjusi grybautoja. Vyras mielai rūpinasi bitėmis. Bet labiausiai džiaugiamės, kad sveiki vaikai ir anūkai, kad jiems gerai sekasi… Aš vis meldžiuosi, kad tas gerumo kelias nesibaigtų – tęstųsi“, – ramiai dėsto moteris. Nors ji virš 30 metų išdirbo fabriko „Zarasaitis“ buhalterijoje (keitėsi ne tik fabriko pavadinimas, bet ir jos pareigos), tačiau supranti, kad ne vien tiksliu skaičiavimu ji apdovanota: akys pačios tiesiog lipte limpa prie daugybės Onutės pieštų paveikslų – vienas už kitą gražesnių, puošiančių kambario sienas. Jos drobėse širdies šviesa sušvinta vaizdai – įkūnytos laiko akimirkos: čia atsiveria ne tik Zarasų panorama, bet įvairūs peizažai. „Nuo vaikystės traukė piešimas. Negalėjau atsigrožėti, kaip tapė teta. Ypatingai žavėjo mažyčiai paveiksliukai, kuriuose buvo Kristaus veidas… Stebėjausi, kaip moteris gali nutapyti žmogaus veidą? Paskui pabandžiau ir pati. Patiko. Kai tapau, „atsijungiu nuo visko“. Vyras visada sielodavosi, kad aš, dirbdama atsakingą darbą, kur suklysti jokiu būdu nevalia, per naktis prie paveikslo prasėdžiu“…
„Man labai patiko medžioklė. 22 metus visuomeniniais pagrindais vadovavau medžiotojų būreliui“, – kalba Jonas, kuris 45 metus dirbo Elektros tinkluose ir priduria, jog dirbta labai daug, nes reikėjo ir patiems kurtis, ir visada norėjosi vaikams padėti…
Kaip ir dera šeimoje, papildydami vienas kitą – pasakojo, kad gyvenimas buvo džiugus – bereikalingos erzelynės pavyko išvengti: abu mėgo keliauti, mielai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. „Mano vyras labai rūpestingas. Jam visada labai svarbu, kad dėmesio gautų visi namiškiai (ir žmonės, ir augintiniai)“, – kalba Ona, o šalia sėdintis Jonas džiaugiasi: „Ji, Onutė – mano rūpintojėlis: viskas visada padaryta, pagaminta. O kai mano sveikata sušlubavus buvo, taip saugojo, taip globojo“. „Laimingi esame, nes turime gerus vaikus ir anūkus“, – tvirtino abu sutuoktiniai, vienas kitam negailėdami gražiausių žodžių…
Nesvarbu, kad elektros lemputės dabar kiekvienuose namuose aiškiausiai šviečia – deimantinio laiko šviesoje ryškėja tikras, darnaus gyvenimo receptas. Tiesa, jis labai paprastas: „Nelaikyti pykčio ir mokėti džiaugtis gyvenimu“… Ir tada besidraikančiose vėjyje voratinklių gijose sušvytravę mažutėliai perregimi rasos karoliukai – kartu išgyventų metų Rožančius (karoliukų skaičius labai panašus) – tikrai sužimba bendro gyvenimo Deimantu… Deimantinės širdys to vertos…
