Dekupažas – nuostabus daiktų dekoravimo menas
Birželio 22 d. Tiltų bibliotekos lankytojai buvo pakviesti susipažinti su daiktų dekoravimo menu.
Šis menas gyvuoja jau keliolika amžių, manoma, kad pradėtas Kinijoje, atradus popierių. Dekupažo menas išpopuliarėjo 17 a. pabaigoje, kai Europoje tapo madingi iš Kinijos ir Japonijos atgabenti laku dekoruoti baldai. Ne visi galėjo atsigabenti nepigiai kainuojančių baldų, todėl pradėtas į dabartinį dekupažą panašus amatas, buvo karpomi to meto dailininkų darbų estampai ir klijuojami ant baldų, padengiant storu lako sluoksniu. Šis menas turėjo pavadinimą – neturtėlių menas. 18–19 a. toks menas pasiekė ir karalių rūmus Prancūzijoje, Anglijoje, paplito kitose šalyse. Ypač jį pamėgo rūmų damos. Menas suklestėjo, nes jo nesunku buvo išmokti. Mūsų dienomis įgudę dekupažo meistrai šį meną pakylėja iki meninių aukštumų, kruopščiai atlikti darbai kelia estetinį pasigėrėjimą. Lietuvoje dekupažas paplito visai neseniai, bet juo susidomi vis daugiau žmonių.
Su dekupažo menu panoro susipažinti ir nemažas būrys bibliotekos lankytojų. Kai kurie pirmą kartą išgirdo, kad dekupažas – tai daiktų dekoravimas iš popieriaus iškirptomis skiautelėmis, imituojantis tapybą. Kūrybinius užsiėmimus vedė dekoravimo meno žinovė, kraštietė Jolanta Vileikienė, gimusi ir augusi Tiltų kaime, šiuo metu vilnietė, dažnai sugrįžtanti į gimtinę. Dekupažu ji susidomėjo prieš gerą dešimtmetį, o aktyviau praktikuoti ėmėsi prieš septynerius metus. Mokėsi palaipsniui savarankiškai, iš knygų, atrado savo techniką, pažino dekoravimo subtilybes, įgijo reikiamus įgūdžius. Jolanta paruošė daug mielų darbelių, daugumą išdovanojo.
Pradedančiuosius dalyvius vedančioji supažindino su nesudėtinga technika – medžio dirbinių dekoravimu. Tam tikslui iš anksto buvo įsigytos reikiamos priemonės: dažai, klijai, lakas, servetėlės, puošybos reikalaujantys daiktai. Pirmiausia medžio paviršių reikėjo nušlifuoti, po to nudažyti, palaukti, kol išdžius, tuomet, pasitelktus fantaziją, išsirinkti ir iškirpti norimus paveiksliukus, sukurti norimą vaizdą, priklijuoti ir nulakuoti. Visi dalyviai buvo kūrybingai nusiteikę, nestokojo meninių gebėjimų. Palaipsniui darbeliai keitėsi, gražėjo, kol buvęs neišvaizdus daiktas virto gražiai dekoruota dėžute, taupykle, pieštukine ar drugeliu. Kiekvieno darbelis skirtingas, kūrėjai savo darbo rezultatais liko patenkinti. Manome, kad sėkminga pažintis su šiuo menu paskatins tęsti kūrybinius ieškojimus, norą sukurti ką nors išskirtinai gražaus.
Už bendruomenės sutelkimą kūrybinei veiklai, dekoravimo pamokėles esme dėkingi užsiėmimų vadovei Jolantai Vileikienei bei šio renginio rėmėjams – Trakų rajono savivaldybei ir Trakų viešajai bibliotekai.
