Delfinų terapijos centre – beveik šimto žmonių kurtas keramikos pano
Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre jau baigimas kurti prieš mėnesį pradėtas unikalus keramikinis pano. Projekto iniciatorė – JAV gyvenanti menininkė Sonata Kazimieraitienė – kūrė šį pano su ne tik su Delfinų terapijos centro užsiėmimus lankančiais vaikais bei jų šeimomis. Prie kolektyvinės kūrybos noriai jungėsi Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai su šeimos nariais, atvyko Klaipėdos universiteto grupė, Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos specialiojo ugdymo centro specialistai ir kitų bendruomenių atstovai. Pano kūrimas subūrė beveik 100 žmonių.
Menininkės Sonatos Kazimieraitienės atvykimą į uostamiestį inicijavo ir rėmė Klaipėdos moterų „Rotary” klubas „Aditė” bei Čikagos lietuvių „Rotary” klubas.
Dabar menininkė apskritimo formos rėmuose jau dėlioja spalvingą keramikinį jūros pasaulį: čia ir žuvys, ir koralai, ir jūržolės. Šis pano yra mobilus, jį galima transportuoti. Ir – terapinis: galima liesti pirštais, apčiuopiant reljefą, medžiagiškumą, atpažįstant objektus. Viešai mozaika bus pristatoma tradiciniu tapusiame festivalyje gruodžio 3 dieną, kuris skirtas Žmonių su negalia supratimo dienai.
Su menininkė Sonata Kazimieraitiene kalbėjomės pradėjus jai komponuoti keramikines figūrėles į vientisus pano.
– Dirbome atviroje erdvėje ir žmonės labai noriai ir drąsiai jungėsi, – pasakojo Sonata. – Visi jautėsi labai laisvai, nes molis yra tokia medžiaga, kad jeigu tau nepatiko, ką nulipdei, greitai ir lengvai gali perdaryti. Nepateikiau jokių konkrečių nurodymų, ką lipdyti. Prašiau tik vieno: sukurkite tekstūrą, kad būtų figūrėlės tinkamos lietimui.
– Tematika irgi buvo užduota – jūros tematika. Ar prieš projektą turėjote vaizdinį, kaip jis atrodys?
Pradėjome nuo figūrėlių kūrimo dviem apskritimams, bet figūrėlių prikurta tiek daug, kad gali atsirasti ir trečias. Mozaika, klijuojama ant sienos, ant grindų, yra nejudinamas, nebeišrenkamas objektas. O mes čia formuojame atskirus pano, kuriuos galėsime nusivežti ir į konferencijas ar kitas įstaigas.
Ypatingai džiaugėsi galimybe pakeisti darbinę aplinką muziejaus darbuotojai, dirbantys, pvz., buhalterijoje. Moterys sakė, kad jos labai gerai atsipalaidavo, visiškai pakeitusios aplinką, padirbėjusios su spalvom, su faktūra visai kitomis jėgomis į savo darbus kibo.
– Tai ne pirma Jūsų socialinė kultūrinė patirtis?
Jau daugiau nei 15 metų dirbu prie didelio formato visuomeninių darbų. Daugiausia jų sukūriau JAV, Čikagoje. Paskutinius keturis metus dirbu Floridoje, vadovauju visuomeninei meno grupei, su kuria sukūrėme jau penkias mozaikas. Visuose darbuose dirbu įtraukdama bendruomenę. Pats procesas ir galutinis rezultatas pirmiausia labai nustebina pačius dalyvius. Jie dalyvauja nuo iki: nuo jų nulipdytos mažos detalės iki tol, kol ji tampa visumos dalimi. Tai galima būtų palyginti ir su meno edukacija: dalyvaudami bendroje kūryboje žmonės supranta, kad menininko darbas tikrai nėra chaotiškas: čia labai daug planavimo, techninių sprendimų, nežiūrint į tai, kad tu pirmiausia sieki kūrybinę viziją išpildyti. Ir labai daug žmonių po to pradeda vertinti ir menininko gyvenimą, ir darbą kitaip: kad tai nėra tik pasitaškymas. Ir mene yra daug vadybos aspektų: siekdamas rezultato tu turi įvertinti laiką, kaštus, derinti su užsakovais ir įrodyti jiems, kad menininkai nėra išsiblaškę, su realybe nenorintys nieko bendro turėti keistuoliai. Tada užsakovai džiaugiasi, kad lengva, malonu dirbti, kad ir menininkai paklūsta tam tik tikrai verslo etikai, garantuojančiai kokybišką rezultatą.
– Jūs esate profesionali keramikė?
– Aš iš tiesų baigiau Vilniaus dailės akademijoje dizainą. Ir su keramika neturėjau nieko bendro. Mūsų katedra buvo šalia Keramikos katedros, ten per penkis metus užėjau gal vieną kartą, nes tada vertinau molį labiau tik, kaip medžiagą buities rakandams, o ne menui kurti. Mano vaikystė praėjo Kuršėnuose, kur buvo meno mokyklėlė. Tai neskoningos keramikos prisižiūrėjau sočiai.
Pabaigus akademiją dirbau reklamos srityje, ir rinkodaros išvažiavau studijuoti į Ameriką, manydama, kad tai padės mano karjerai. Tuo metu mano vaiko mokykloje vyko panašus socialinis projektas: dailininkė dirbo su moksleiviais ir pakvietė tėvus padėti. Buvau pasiilgusi meninės veikos, nubėgau padėti. Taip prasidėjo mano kelionė, ir mano atradimai. Pačiupinėjusi tą molį, nebeištraukiau rankų, įklimpau iki alkūnių ir iki kelių dvidešimčiai metų. Iš pradžių buvau asistente, paskui ėmiausi jau savo projektų. Labai padėjo mano, kaip dizainerės išsilavinimas, padedantis suvaldyti didelius projektus, dirbant su architektais.
Sonata Kazimieraitienė jau yra palikusi ryškų pėdsaką Lietuvoje. Vienas didesnių menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje –keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės” vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.
