Devyniasdešimt – tai du kartus po keturiasdešimt penkis…

Kiekvieno iš mūsų gyvenimas – įdomi ir įvairiausių įvykių kupina istorija. O jei tas gyvenimas tęsiasi devynis dešimtmečius, kiek laiko užtruktų jį papasakoti? Rugsėjo 25 dieną švęsiantis devyniasdešimties metų jubiliejų Antanas Adomavičius, paklaustas, ar neslegia metų našta pečių, šypsodamasis atsakė: „Jei žmogus dūšioje esi jaunas, tai kam reikia žiūrėti į dokumentus… Devyniasdešimt lig ir daug, bet jei mano metus padalinsim per pus, bus du kartus po keturiasdešimt penkis. Ar tai daug?“ Dar minutėlę pagalvojęs, prabilo jau eiliuotai: „Metų nei daug, nei mažai, nei senas, nei jaunas, nei vedęs, nei ženotas, nei tiesus nei kuprotas, nei sveikas, nei ligotas.“

Humoro nestokojantį jubiliatą paprašiau papasakoti apie įsimintiniausius gyvenimo tarpsnius – apie jaunystę, brandų laikotarpį ir apie tai, kuo sulaukęs garbaus amžiaus užsiima dabar.

Net nežinau nuo ko pradėti. Per ilgą gyvenimą tiek visko buvo, kad dienos neužtektų papasakoti. Gal pradėsiu nuo pat pradžių. Prieš devynis dešimtmečius gimiau Biržų rajone Gaižiūnų kaime. Kai jau pradėjau suprasti ir prisiminti, pamenu, kad kaimas tuomet skirstėsi gyventi į vienkiemius. Iš pradžių, kai atsikėlėme į vienkiemį, gyvenome tvartuke, biržiečiai jį gurbeliu vadina. Tėvas, kai tuomet savanoriams dalino žemes, paėmė 40 hektarų prastos žemės, mat prastos duodavo daugiau. Išrovė krūmus, išarė ir padarė dirbamus laukus, vėliau iš žemėje buvusios medienos pasistatė trobesius.

– Ką dar pamenate iš vaikystės laikų?

– Pamenu, kai lankiau pradžios mokyklą, kuri buvo vieno Gaižiūnų kaimo ūkininko namuose. Pamenu, kad kaime buvo labai daug vaikų. Šeimoje augome penki vaikai, aš buvau ketvirtas. Mūsų kaimo žmonės buvo labai darbštūs, kai išsikėlė į vienkiemius, labai neturtingų neliko, gyveno gana pasiturinčiai. Linksmi ir draugiški buvo. Mūsų vienkiemių kaime buvo pieninė, vilnų karšykla, degutinė, du malūnai – vienas vėjinis, kitas motorinis. Buvo Bernardo Sakalausko vyno fabrikėlis. Bernardas 1918 metais buvo Lietuvos savanorių vadas. Pas jį atvažiuodavo Anykščių vyno gamyklos savininkas Balys Karazija. Kai jis atvažiuodavo, viso kaimo vaikai lėkdavome žiūrėti Karazijos mašinos, nes tokios nebuvome matę. Tuomet po kaimus mašinos nevažinėdavo, tik arkliniai vežimai.

Kai baigiau pradžios mokyklą, mano brolis mokėsi Biržų gimnazijoje, tad man teko eiti dirbti ūkyje. Tuomet buvau gal keturiolikos metų.

– O kokia buvo jaunystė, kuri praėjo karo metai?

– Kai tapome bernais, pasidarė visai neblogas gyvenimas. Aš – iš klėties armoniką ant pečių, susirenkame vidury kaimo prie ąžuolo ir šokame iki paryčių. Jauni, linksmi buvome, rūpesčiai nekankino. Gal ir buvo tų bėdų, bet jauniems ir bėdos, ir vargai ir sunkūs kaimiški darbai buvo ne tokie baisūs.

Karas, kaip tuomet kiekvieno, taip ir mano gyvenime – atskiras etapas. Karo metu per mūsų kaimą driekėsi fronto linija. Kai frontas atsitraukė į Latviją, visi mes nuo 18 iki 35 metų privalėjome eiti į rusų armiją. Visiems buvo įsakyta atvykti į Biržų karinį komisariatą, liaudyje bokšteliu vadinamą. Kaime buvo labai daug jaunimo, tačiau nė vienas iš mūsų komisariatan nenuėjo. Išsikasėme bunkerius ir išsislapstėme po miškus. Skrebai mus gaudė, šaudė, degino sodybas, vis tiek nieko nepadarė. Mes pradėjom ginkluotis, nes nuo fronto liko daug ginklų. Jų bene kiekvienoje kaimo sodyboje buvo prislėpta. Tupėjome mes bunkeriuose, bet kartais vis tiek išlįsti tekdavo. Pradėjo jaunimą stribai gaudyti, areštuoti ir į Biržų kalėjimą kišt. Kažkas pranešė, kad Biržuose nėra rusų kariuomenės, tik keli stribai likę. Tie, kurie dar buvo likę laisvi, mūsų buvo apie šimtas, susiorganizavome, užpuolėme kalėjimą ir išvadavome visus. Džiaugėmės pergale, žygiavom per miestą dainuodami, juk jauni buvome. Vėliau vėl po miškus išsilakstėme. Kai kuriuos nušovė, kai kuriuos sugaudė, man pasisekė, likau gyvas ir laisvas.

Kai 1947 metais buvo paskelbta amnestija tiems, kurie buvo miškuose, mes legalizavomės. Po poros mėnesių valdžia mus visus surankiojo ir susodino į Biržų kalėjimą. Daugelį be jokio teismo dešimčiai ar daugiau metų išsiuntė į Sibirą. Buvau ten ir aš, grįžau 1954 metais. Komijos respublikos miškuose kirtau medžius, tiesiau kelius, kroviau vagonus, visokius sunkius darbus dirbau. Mane anksčiau paleido už gerą darbą, tačiau be teisės gyventi Lietuvoje. Tėvai išvežti, namų nebėra, apsigyvenau Latvijoje – vienas. Ten gyvenau trejus metus, grįžus iš Sibiro tėvams, ir aš grįžau. Gyvenom visi pirtyje. Įstojome į kolūkį, nes pažadėjo grąžinti atimtus namus. Pradirbome visa šeima du metus kolūkyje, namų mums negrąžino.

Aš tuo metu jau buvau vedęs gražią mergaitę Stefaniją. Reikėjo kurti savo gyvenimą, palikau gimtinę ir persikrausčiau gyventi į Anykščius.

–Kodėl pasirinkote Anykščius?

– Sužinojau, kad yra darbo geležinkelyje, todėl ir atvažiavome čia. Taip nuo 1960 metų ir gyvename abu tame pačiame nusipirktame namuke. Geležinkelyje dirbau iki pat pensijos. Vėliau dar dešimt metų ten dirbau.

– Esate linksmas, energingas, kuo dabar užsiimate?

– Jau kuris laikas rašau savo gyvenimo ir savo gimtojo kaimo istoriją. Renku archyvinę medžiagą apie savo gimtinę. Pastačiau 12 kryžių. Tris pastačiau savo tėviškėje, padarytus kitus kryžius išdalinau partizanų žūties vietoms įamžinti.

Surinktoje medžiagoje surašyta kaimo istorija, aprašyti visi įvykiai, surašyti buvę gyventojai, netgi dainas, kurias jaunystėje dainavome, užrašiau. Įdomūs buvo mūsų kaimo gyventojai. Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas buvo vedęs mūsų kaimo Emiliutę. Balys Sruoga, pamenu, mūsų gryčioje su tėvu biržietišką miežinį alų gerdavo. Gyveno Sruoga gretimame Baibokų kaime. Ateidavo su lazdele, vedinas šuneliu ir sakydavo: „Turiu šunį ir Baibokų, aš jį kalbinu, kaip moku.“

– Renkate istorinę medžiagą, kam žadate ją atiduoti?

– Dabar jau turiu padaręs tris albumus, kuriuose įklijuota visa surinkta medžiaga. Vieną albumą esu padovanojęs Vabalninko istorijos muziejui. Surinktą medžiagą apie gyvenimą Anykščiuose dar nežinau kur dėsiu. Darbas dar nebaigtas, gal padovanosiu Anykščių muziejui. Turiu sūnų, gal jam paliksiu, jei norės.

Aš taip pat renku senas monetas ir popierinius pinigus. Turiu labai daug ir labai senų. Juos irgi kažkam reikės padovanoti.

– Ilgas gyvenimas, buvo visko, o kas įsimintiniausia?

– Galiu viską pamiršti – ir džiaugsmus, ir vargus, tik niekada nepamiršiu tų laikų, kai prasidėjo Sąjūdis, kai apie tai išgirdau per televiziją. Tuomet kaip tik sode jau buvome pasistatę namuką. Atsisėdau ant suoliuko, groju armonika ir verkiu iš laimės ir džiaugsmo, kad gyvenimas keičiasi. Šiaip, jau aš tuomet retai armonika begrodavau, o tada „plėšiau“ iš dūšios.

Ne visai tokios laisvos Lietuvos tikėjaus, bet gal dar viskas pasikeis. Aš nesiskundžiu ir nedejuoju. Man visko užtenka, kad tik nebūtų blogiau. Ko dejuoti, jei parduotuvėn atėjus durys pačios atsidaro, duona suraikyta, mėsa iškepta. Ko tuomet benorėt…

Ai, dar pamenu, kaip į Rygą iš Anykščių dviračiu buvau nuvažiavęs. Biržuose pas seserį pernakvojau ir pirmyn iki Rygos. Biržai, kaip tik pusiaukelė iki Rygos. Nepamenu, ko aš ten važiavau, bet daugiau nei du šimtus kilometrų pedalus myniau. Buvo tokie laikai.

Niekada nebuvau niurgzlys. Nors nebeturiu nei brolių, nei seserų, nieko iš giminų nebeturiu, vis tiek nedejuoju. Gal dar yra giminių, kurie emigravo į užsienį, bet kas juos ten atras. Dar nepasakiau, kad esu Povilo ir Paulinos sūnus. Jie abu kilę iš to paties Gaižiūnų kaimo. Mano senelis iš tėvo pusės buvo Benediktas, o jo brolis gyveno Italijoje ir kunigavo ten vienuolyne. Pamenu, kai jis mirė, mums iš Italijos kažkas labai gražių baldų atvežė.

Pabaigai galiu pajuokauti? Kartais horoskopus paskaitau, tai mano rugsėjo 25 dienos horoskopas negeras – pataria niekur neit, su niekuo nešnekėt, nes prisidirbsiu… O šios dienos horoskopo nežiūrėjau… Nusprendžiau – geriau gyventi juokaujant ir į jokius horoskopus nežiūrėti.

„Šilelio“ kolektyvas garbingo jubiliejaus proga sveikina vieną pirmųjų laikraščio skaitytojų Antaną Adomavičių, linki stiprios sveikatos, niekada nestokoti optimizmo, subtilaus humoro ir gyvenimo džiaugsmo.