Drožybos meistras iš Paryžiaus gatvės

Dar 1987 metais Vidas Jatulevičius Visasąjunginei žemės ūkio pasiekimų parodai Maskvoje pateikė iš medžio drožtus dirbinius, vaizdavusius karvytę, ožiuką ir arkliuką. Visi jie buvo įvertinti sidabro medaliais. Šiandien Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos kūno kultūros vyr. mokytojas – ne tik Prano Galaunės ir Liongino Šepkos premijų laureatas, bet ir penkiskart medžio drožėjų darbų parodų, skirtų L. Šepkai atminti, žiūrovų simpatijų prizų laimėtojas.

Sūnui su žmona išvykus, lūžo kieme stovėjęs kryžius

Nuo spalio iki balandžio, turėdamas laisvo laiko,  menininkas atsideda stambesniems darbams – daro kryžius. Praėjusio kovo viduryje jis darbavosi prie 4 metrų aukščio kryžiaus, kurį užsakė viena Biržų rajono gyventoja ir numačiusi pasistatyti priešais savo sodybą. Ąžuolinis kryžius, anot V. Jatulevičiaus, gali išstovėti ir 100 metų, jeigu jo paviršius išteptas aliejumi, o viršūnė padengta metalu.

Jo darytas 7,5 metro aukščio kryžius pastatytas Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, pažymint šios šventovės 400 metų sukaktį, šventoriuje. Šešių metrų kryžius su priekyje išdrožtu angelu, kuris tarsi sutinka visus, atlydėjusius velionį į amžinojo poilsio vietą, yra priešais naująsias Lamokėlių kapines.

Patį pirmąjį kryžių, dar  neturėdamas tam geros patirties, V. Jatulevičius pasistatė savo sodyboje. Po kurio laiko, apačioje pūdamas, kryžius pats nuvirto. Tačiau nustebino keistas sutapimas: tą vakarą sūnus su žmona automobiliu išsiruošė į Belgiją žaisti krepšinio. Sutuoktiniams išvažiavus, ryte rado nugriuvusį kryžių. Sunku pasakyti, ar ir tai lėmė, bet tą naktį siautėjo stiprokas vėjas.

Vienas užsakovas pareiškė norintis turėti linksmą kryžių. V. Jatulevičius  šį paprotino: „Kur statomas kryžius, ten baigiasi ir linksmybės“.

Privati meno galerija

V. Jatulevičių galima vadinti ir kryždirbiu , ir skulptoriumi. Jam vienodai tas tinka. Kaip ir posakis, jog sviestu košės nesugadinsi. Visi tautodailininko drožiniai, kad kažkur nesimėtytų , o būtų vienoje vietoje, sukeliavo į nuosavą meno galeriją.

Verkiant reikėjo dirbtuvių. Jas statantis, iškėlė ir antrąjį aukštą. Čia sunešė per daugelį metų išdrožtus dirbinius. Vido žmona Aldona, kuri palaiko tvarką viduje, užsirašo, kas apsilankė. Jau turėjo per 3000 svečių. Užsuko šeima net iš Brazilijos. Žmona – brazilė , jos vyras – turintis lietuviškų šaknų. Buvo Nyderlandų jaunimo delegacija. Galerija sulaukė jos didžiulio susidomėjimo. Lankytojai apžiūrinėjo, aptarė, ir niekur neskubėjo. Nors vertėja jiems priminė, kad jie turi ribotą laiką. Dažnokai pasirodo latviai. Jų krašte tautodailė nėra populiari.

Už apsilankymą Jatulevičiai neima mokesčio. „Reikėtų, ir naktį kelčiausi. Pačiam įdomu girdėti, kaip vertina mano darbus“, – sake tautodailininkas.

O drožyba jis susidomėjo atsitiktinai. Su tėvu nuvažiavo į Nemunėlio Radviliškį pas drožėją Valentiną Karosą. Pamačius jo darbus, Vido nebepaleido mintis: o jeigu ir aš pabandyčiau? Jeigu koks drožinys neišeidavo, sukūrendavo. Sėkmingiausias vienas iš pirmųjų darbų buvo jo išdrožta pelėda. Ją galima matyti ir galerijoje.

„Nuo pragaro iki rojaus“

Niekas, užsukęs į privačią dailės galeriją, abejingai nepraeina pro didingai atrodantį drožinių  kompoziciją „Nuo pragaro iki rojaus“. Šis  kūrinys V. Jatulevičiui pelnė  L. Šepkos premiją.  Prie jo tautodailininkas darbavosi du metus – nuo spalio iki balandžio. Visos figūros darytos iš liepos medžio.

V. Jatulevičius su šypsena veide pasakojo, jog mūsų Žemės visata suskirstyta į keturias dalis: pačioje apačioje – pragaras, kylant aukštyn – žemė, dangus ir rojus. Pragare vyksta savas gyvenimas. Ten velniai, senas Liuciferis, jis surašo atvykstančius į pragarą. Toliau – užmirštas žemės kampelis, kur žvejojama žeberklais, nuskendusi valtis, čia dedasi negeri darbai. Trečiajame aukšte pavaizduotas dangus. Jame – keturi vėjai, jie visur sukasi, dunda perkūnas, važinėjantis po dangaus grindinį. Aukščiausiame taške – jau rojus.

Kiekviename iš keturių sluoksnių padaryta po skylę. Žmogaus gyvenimas yra trumpas ir nežinai, kur gali pakliūti. Po dangų važinėjo žaibas, trankėsi perkūnas su žaibais, ir vienas jų pataikė į žmogų, galbūt ne iš pačių gerųjų. Kiekvienas iš mūsų, atsitikus nelaimei, visuomet stengiasi žiūrėti į rojų, o į pragarą kažkaip nesinori. Žmogus, patekęs į dangų, neturi džiūgauti, jog jis jau rojuje. Danguje yra šviesoforas. Jeigu pataikys degant raudonai spalvai – kris atgal, pataikys į žalią – kils aukštyn. Viena dūšelė jau prie rojaus. Paskambinus varpeliu, angelas ją įsileidžia. Čia keturi rojaus paukščiai visam pasauliui praneša, kad dar atvyko viena dūšia. Arklys Pegasas atlieka taksisto darbą, jis iš dangaus ją kelia į rojų.

Mintis tai padaryti V. Jatulevičiui susikristalizavo per gerą mėnesį, o visa kita atsirado jau drožiant.

Drožyba – atgaiva širdžiai

Anuometiniame Vilniaus pedagoginame institute V. Jatulevičius studijavo geografiją ir fizinį lavinimą. Pradėjęs dirbti mokytoju Vabalninke, ėmė drožinėti. Tai buvo lyg atgaiva širdžiai. Į klausimą, ar patinka jam mokytojauti, V.  Jatulevičius purtė galvą: „Laukiu dienos, kada galėsiu išeiti į pensiją. Nepavydžiu tiems, kas ateis dirbti mokytojais po manęs. Nebeįmanoma susišnekėti nei su penktokais, nei su dvyliktokais“. Vabalninkietis prisiminė ankstesnius laikus, kai mokinys mokytojui galėdavo atsiverti, apie bet ką su juo pasišnekėti, patikėti savo paslaptis. Dabar  mokiniai mokytoją stengiasi išprovokuoti, už kažko užsikabinti, kad šis nesusilaikytų.  „Jeigu taip daro provincijos vaikai, tada mieste – turbūt tikriausias pragaras“, – svarstė fizinio lavinimo vyr mokytojas V. Jatulevičius.

Su žmona Aldona, B. Sruogos gimnazijos biologijos mokytoja, jis užaugino du vaikus. Dukra Asta dirba Pasvalio P. Vileišio gimnazijoje. Sūnus Vaidotas, kaip ir tėvas, įgijo kūno kultūros mokytojo specialybę, bet įsidarbino vienoje Vilniaus saugos tarnybų.  Jis šešerius metus gyveno Belgijoje, Antverpene, bet visą laiką jam svarbiausia buvo gimtieji namai ir norėjo grįžti į Lietuvą.

V. Jatulevičius džiaugėsi, kad vaikai yra darbštūs, stengiasi padėti kitiems, turi daug draugų. Tautodailininkas sakė, jog juos auklėjo darbu ir neskiepijo ypatingos meilės pinigams. Jie matė, kad ir tėvai nėra kažkokie turtuoliai, todėl studijuodami dirbo, pažinojo pinigų vertę.

Sodyba Paryžiaus gatvėje

Jatulevičių sodyba – Paryžiaus gatvėje. Pasakojama, kad netoli Vabalninko, kemsynuose, yra nuskendęs prancūzų kareivis, atsibastęs čia su Napoleono kariauna. Šis kažkodėl nesugebėjo įtikti vietos vyrams. Kilus muštynėms, šie kareivį vijosi  link pelkyno, kur tas ir galą gavo. Taip miestelyje atsirado Paryžiaus gatvė.

Šioje gatvėje stovėjo ir garsaus poeto Jono Strielkūno  namai. Asmeniškai V. Jatulevičius jo nepažinojo. Tačiau kartą , miestelio kultūros namuose vykstant susitikimui su poetu, tautodailininkas jam dovanojo savo drožtus arklį ir arkliuką ,  jais linkėdamas garbingam svečiui grįžti į gimtąjį Vabalninką.

Neaiški tautodailės ateitis

V. Jatulevičius apgailestavo: bėgant metams, tautodailininkai išeina į Amžinybę. Jau su žiburiu nerasi, kas namuose austų. Nyksta ir kiti menai. Gyveno Kupiškyje medžio drožėjas Leonas Perekšlis. Jam mirus, našlę aplankė pirkėjas, norėdamas įsigyti visus menininko darbus. Tačiau į tokias kalbas ji nesileido. Norėjo išpildyti seną vyro svajonę – visus jo kūrinius atiduoti saugoti Kupiškio etnografijos muziejui. Tačiau jiems ten neatsirado vietos, todėl nukeliavo į Adomo Petrausko memorialinę sodybą-muziejų Uoginiuose. „Kodėl apie tokius žmones, jų darbus, nesukūrus videofilmą? Tai išliktų ir ateinančioms kartoms“, – svarstė V. Jatulevičius.

Vidą visur ypač palaiko žmona Aldona. Ji pagrindinis padėjėjas ir tada, kai reikia ąžuolų. Susikūrė jiedu sistemą, kaip prie jų prieiti. Dviese ir nusižievina. Patys ir namo parsiveža. Be proto auga ąžuolo medienos kaina. Už ją sumoka maždaug tiek, kiek gauna už savo darbą.

Dabar madinga medieną apdoroti pjūklu. Tokie darbai V. Jatulevičiui atrodo šaltoki. Visiškai kitokie, kur rankos pridėta. V. Jatulevičiui pavyzdys – garsus medžio drožėjas ukmergiškis Rimantas Zinkevičius, viską darantis vien kaltu. Su juo galima ir pasišnekėti, jis ir patars, neturės jokio išdidumo. Tai, anot vabalninkiečio tautodailininko, pats stipriausias medžio drožėjas Lietuvoje.

V. Jatulevičius nedidelius darbus atlieka rankomis, nors prie jų tenka daug krapštytis. Užtat tokie atrodo kitaip. Savo kolegų vabalninkietis nemėgsta kritikuoti. Visi stengiasi bet kokiu būdu užsidirbti. Tačiau ir tokių mažai beatsiranda. Daug kam tautodailė atrodo sunkiai įkandama.