„…duosiu nusišluoscyt rankšluosčiu dailiu…“
Lietuvos kaimo visuomenėje tekstilė laikoma reikšminga dovana. Ypatingi bendruomenės ir individo papročiai apima realųjį sąlytį – apsikeitimą dovanomis. Koks svarbus moteriai buvo audimas XIX a., matome iš mūsų tautosakos: dainose apdainuojama mergelė audžianti, apraudama mirusi, jog jos rankelės nebeaus… XX a. visuomenė pripažino materialinę ir dvasinę audinio vertę. Gražiai išausti ir išpuošti raštuotais nėriniais rankšluosčiai kasdieniams reikalams nebuvo naudojami. Jais moterys puošė seklyčias ir pirkias, pakabindamos juos aiškioje vietoje ant gražiai ornamentuotų medinių rankšluostinių.
Daugeliu atvejų audinys buvo ne tik materiali dovana (dovanodavo už dideles paslaugas giminėms, kaimynams, gydytojams, kunigams, draugams, ypač daug vestuvėse, mergina išsiskirdama su mylimu berneliu, išvykstančiu į kariuomenę ar kitur, dovanodavo rankšluostį, kartais apsiūtą gegučių rašto nėriniais, simbolizuojančiais begalinį ilgesį), bet kartu ir prasmingas veiksmas, su kuriuo susieti moters ketinimai, tikėjimai ir troškimai. Jiems skirti gražiausiai raštuoti audiniai. Ne viena proga per agrarinės visuomenės kalendorines šventes žmonės dovanojo rankšluosčius.
Tekstilės simbolinių įvaizdžių rasime gimtuvių ir krikštynų papročiuose. Audiniai buvo reikšmingi mirusiųjų pagerbimo papročiuose. Tai galėjo būti aukos vėlėms, o gal ir vėlių globėjams. Rašytiniuose šaltiniuose yra minimas audinių aukojimas per Vėlines. Audiniai buvo skiriami ir laidotuvėms. XIX a. – XX a. pradžioje šarvodavo ant drobulių. Vėliau daugelyje Lietuvos vietų po karstu tiesdavo lovatiesę. Prisiminimuose prosenelių dar, kad audeklus dėjo pašarvotiems prie kojų. Per laidotuves ant langų užtiesdavo lovatiese, iš karsto šonų pakabindavo po rankšluostį. Nešėjams duodavo dovanų rankšluosčių. Gimus žmogui – pirmas ritualinis prausimas ir šluostymas rankšluosčiu, mirus – paskutinis ritualinis kūno prausimas.
XX a. viduryje pradėta rankšluosčius puošti nėriniais, vieno galo viduryje raudonais medvilniniais siūlais kryžiuku išsiuvinėti inicialai. Vėliau žičkiniais siūlais buvo siuvinėjamos moterų pirmos vardo ir pavardės didžiosios raidės – inicialai arba kombinuoti šių raidžių deriniai – monogramos.
Monogramos siuvinėjamos tikint atminimo. Inicialų ir monogramų grožis, sudėtingumas, puošnumas, dydis priklausė nuo siuvinėtojos gabumų ir grožio suvokimo.
Sakraliniame muziejuje eksponuojami rankšluosčiai ir rankšluostinės XX a. pradžios parodoje „…duosiu nusišluoscyt rankšluosčiu dailiu…“. Muziejuje rengėme edukacinę programą „Monogramos rankšluostyje ir ne tik“. Užsiėmimo tikslas – sukurti monogramą ir ją išsiuvinėti ant lininio audinio. Edukacijos metu supažindinama su monogramų paskirtimi apeiginiuose krikštynų, vestuvių rankšluosčiuose, rankšluosčio svarba laidotuvių papročiuose. Užsiėmime gimnazistai sukūrė ir išsiuvinėjo savas monogramas.
