Dusetose viešėjo profesorius dr. Libertas Klimka
Po ilgesnės pertraukos Zarasų viešoji biblioteka tęsia suaugusiųjų švietimo programą „Civitas“. Tarpininkaujant Pilietinės visuomenės institutui inicijuojamos ir rengiamos viešos diskusijos vietos žmonėms aktualiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Kovo 24 d. „Civitas“ pakvietė į susitikimą su profesoriumi dr. Libertu Klimka Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje.
Žiniasklaidoje, įvairių švenčių metu daug skaitome ir girdime apie tautiškumą, meilę Lietuvai, bet retai susimąstome, kas tai yra. Profesorius labai aiškiai ir nuosekliai, pasitelkdamas vaizdinę medžiagą – skaidres, išdėstė, kaip jis tai supranta. Anot jo, tautiškumą sudaro trys pagrindiniai dalykai – gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautos papročių žinojimas. Didžiuodamiesi savo unikalumu, išskirtinumu pasaulyje, tuo pačiu bauginančiai greitai prarandame ir užmirštame tas vertybes, be kurių Lietuvos gali nebelikti geopolitiniame žemėlapyje. Mūsųkalbą -vieną archajiškiausių indoeuropietiškų kalbų – sudaro trys milijonai šaknų, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kasdieniniame bendravime jaunimas vartoja tik 300 žodžių, iš jų trečdalį sudaro keiksmažodžiai ir tarptautiniai žodžiai. O skurstant kalbai, skursta ir mąstymas.
Kalbėdamas apie istorinę atmintį, L. Klimka priminė pačius garsiausius istorinius mūšius, kuriuose sprendėsi Lietuvos kaip valstybės išlikimo klausimas, išvardino taktines gudrybes ir parodė karvedžių sumanumą, kurio dėka buvo pasiektos pergalės prieš žymiai galingesnius priešus. Tai Mėlynųjų Vandenų mūšis 1362 m., kurio metu Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas su savo kariuomene sulaikė Aukso ordos pajėgas; Žalgirio mūšis 1410 m., kai buvo sutriuškintas vokiečių ordinas; nepelnytai primiršta, bet greičiausiai sąmoningai ilgą laiką nutylima pergalė prie Oršos 1514 m. – tuomet buvo sustabdytos gausios rusų pajėgos, besiveržiančios į Lietuvos gilumą. O Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, savo kariniais gabumais prilyginamas Napoleonui, su mažyte kariuomenės saujele Salaspilio mūšyje 1605 m. sutriuškino kelis kartus didesnę švedų armiją ir išgelbėjo Rygos miestąbei prieigas prie Baltijos jūros.
Visais amžiais lietuviai pasižymėjo ne tik kovine dvasia. Mokslininkai ir kultūros veikėjaiįnešė didžiulį indėlį į visos Europos žinių aruodą, jų išradimai bei atradimai ir prieš kelis šimtmečius, ir mūsų laikais stebina ir kelia pagarbą. Štai 1634 m. Martynas Smigleckis parašė vadovėlį „Logika“, iš kurio mokėsi Oksfordo universiteto studentai.Kazimieras Simonavičius 1650 m. išleido pirmą pasaulyje knygą, kurioje pateikė daugiapakopės raketos išradimą.Aviacijos Lietuvoje pradininkas Aleksandras Griškevičius 1855 m. įveikė žemės trauką savo sukonstruotu skraidančiu aparatu.Tai tik keletas žinomų žmonių, kurių darbai jau nebus užmiršti, tačiau kiek yra tų, kūrusių valstybę, apie kuriuos niekada nesužinosime, kurie istorinėje atmintyje neišliko.
„Ką pirmiausiai reiktų pasakyti užsieniečiui, besilankančiam mūsų krašte? Ogi tai, kad Lietuva yra piliakalnių žemė. Turime jų apie tūkstantį. Niekur daugiau nėra tokio tankumo“ – kalbėjo L. Klimka. Apibūdindamas penkių etnografinių regionų ypatumus, jis taikliai įvardino, kas kiekviename jų yra unikalaus, būdingo tik tam Lietuvos kampeliui:Kurėnų vėtrungės, žemaičių žvėrių kaukės – totemai, medžio raižiniai, dzūkų archajiški papročiai, dainos, kaimai, aukštaičių verpstės, kryždirbystė, sutartinės, suvalkiečių darbštumas, išgelbėtos nuo išnykimo kanklės, vilniečių verbos ir pati žymiausia Kaziuko mugė… Iš tokių išsaugotų, perduodamų tiesiogiai žodiniais, vaizdiniais būdais ar archetipiniais simboliais, kurių reikšmės kartais jau tik nuspėjamos,vertybių ir susideda tautiškumas.Savitas lietuvių būdas, nepaisant visų karų, išlikęs taikus ir tolerantiškas kitų tautų atstovams, darbštumas bei kūrybiškumas, Lietuvos gamta su švaraus gėlo vandens telkiniais, derlingomis lygumomis ir miškingomis kalvelėmis, besikeičiančiais, vis kitokia nuotaikų kaita pasižyminčiais metų laikais – visa tai, profesoriaus nuomone, yra didžiausias mūsų turtas, kurį privalome saugoti, puoselėti, perduoti vaikams ir anūkams.
Klausydamiesi paskaitos, žmonės smalsiai apžiūrinėdami iš rankų į rankas leido dešimties medinių lapų knygelę – kalendorių su išraižytais runų rašmenimis. Jo originalas, pagamintas 1638 m., saugomas Kijevo universiteto bibliotekoje, o Lietuvos Nacionaliniame muziejuje galime matyti šio kalendoriaus kopijas, pagamintas 1857 m. Taip pat galima buvo pasigrožėti originaliu mediniu margučiu, išpuoštu mitiniais simboliais ir besidalinančiu į dvi dalis, simbolizuojančias pasaulio atgimimą.Po paskaitos vykusios diskusijos metu klausytojai istorikui uždavė nemažai jiems rūpimų klausimų.
Iš Dusetų L. Klimka parsivežė ne tik šiltus klausytojų ir bibliotekos vedėjos Elenos Gaižiuvienės padėkos žodžius ir nuoširdų kvietimą dar ne kartą sugrįžti su kitomis lekcijomis, bet ir lauktuvėmis – gardžius sūrius gerbiamam profesoriui dovanojo ūkininkės Giedrė Brogienė ir Nijolė Trumpienė, o kvepiantį ajerais duonos kepalą – Šlyninkos malūno šeimininkė Regina Veselienė.
