3 spalio, 2022
Lietuvos kultūros taryba

Dusetų krašto fondo sėkmės istorija apie kultūros sklaidą regionuose

Indrė Klimkaitė, Vilijos Visockienės nuotr.

Prieš beveik ketverius metus įsikūręs Dusetų kultūros fondas gali pasidžiaugti daugybe nuveiktų darbų: surengė XVII a. italų baroko sakralinių duetų koncertą, išleido profesoriaus Liberto Klimkos knygą „Užkopus į varpų bokštą“, dviejų dusetiškių menininkų fotografijos ir poezijos albumą bei parodą, filmą „Sartų haiku“ (fotografijos Genadijaus Kovaliovo, eilės Vilijos Visockienės, į japonų kalbą vertė Aya Kimura), organizavo renginių ciklą „Sėlių kultūros paveldas nūdienoje: raiškos formų įvairovė“. Savo sėkmės istorija fondo įkūrėjai dalinsis „Regioninių kultūros tarybų forume 2022: Kultūra visur. Kultūra visiems“ spalio 14 d. Kaune. O šį kartą fondo projektų vadovė, vertėja Indrė Klimkaitė pasakoja apie tai, kaip įnešti naujų vėjų į regionų kultūros ir meno pasaulį? Kuo svarbi fondo veikla Dusetų bendruomenei? Kokie ateities planai?

Prieš beveik ketverius metus įkurtas Dusetų kultūros fondas. Siekiate veikti keliomis kryptimis: parodyti šio krašto kūrėjus ir jų kūrybą, gilintis į paveldą bei dalytis atrastomis įžvalgomis. Kaip gimė idėja kurti Dusetų kultūros fondą?

Kaip ir visi geri dalykai, idėja gimė virtuvėje. O jei rimtai, tai ji gimė iš to, kad būdami atsikraustėliai ar sugrįžėliai į Dusetų kraštą, palikę miestus, profesijas, tarnybas galbūt ryškiau matėme biudžetinių kultūros įstaigų ribotumus ir negales. Kita vertus, šviežiu objektyviu žvilgsniu vertinome čia glūdinčius neišsemiamus lobius, gelmes ir nenušlifuotus perlus. Norėjome ateiti į kultūros ir kūrybos lauką ne kaip konkurentai, o kaip pagalba, kaip lankstesnis, ne toks inertiškas, drąsesnis, nesuvaržytas ir niekieno neįtakojamas juridinis vienetas – su savo patirtimis ir įžvalgomis, savo polėkiu ir gebėjimais. Tikimės, kad taip ir yra.

Fondo veikla įvairiapusė ir aktyvi. Neseniai Antazavėje nuskambėjo XVII a. italų baroko sakraliniai duetai, išleidote profesoriaus Liberto Klimkos knygą „Užkopus į varpų bokštą“, organizavote renginių ciklą „Sėlių kultūros paveldas nūdienoje: raiškos formų įvairovė“. Kodėl būtent šios veiklos? Kuo dar galėtumėte pasidžiaugti?

Turbūt visos šios veiklos ir paaiškintinos mūsų nusibrėžta kryptimi: Dusetų kultūros fondas užgimė iš meilės Dusetų kraštui ir suvokimo, kad galime ir turime kuo dalintis su jo žmonėmis, iš noro puoselėti jo paveldą, padėti čia skleistis kultūrai ir kitokiai prasmingai veiklai, auginti jo unikalią dvasią ir augti patiems. Esame labai mažučiai (organizaciją kol kas sudaro tik trys nariai), bet su plačiais pomėgiais – nuo muzikos (tiek autentiškų sutartinių, tiek sakralinės muzikos) iki fotografijos ir kino, nuo poezijos iki paveldosaugos ir etnokultūros, nuo permakultūros ir ekologinės gyvensenos iki kūno kultūros. Tai viename, tai kitame veiklos bare šį tą norime ir galime nuveikti, skaitome laiko ženklus ir išmėginame jėgas. Šalia to, ką paminėjote, dar yra dviejų dusetiškių menininkų fotografijos ir poezijos albumas bei paroda ir filmas „Sartų haiku“ (fotografijos Genadijaus Kovaliovo, eilės Vilijos Visockienės, į japonų kalbą vertė Aya Kimura), taip pat ketverius metus vykdomas sveikatinimo projektas su įvairiais seminarais bei reguliariais užsiėmimais ir senjorams, ir dirbantiesiems bei jaunimui.

Kuo svarbi fondo veikla Dusetų krašto bendruomenei?

Šiuo metu bene populiariausias mano minėtas sporto projektas, įgyvendinamas gavus Sporto rėmimo fondo finansavimą, tačiau tai nereiškia, kad telkiame žmones vien sportuoti – ten suburtą bendruomenę sąlyginai pavadinome „Dusetos juda“, o tai aprėpia ir įvairius kultūrinius renginius, sambūvius: susiburiame pabendrauti, pasimokyti šio krašto sutartinių ir giesmių, šviečiamajai veiklai, kino peržiūroms. Mus žino ne tik vietinė bendruomenė, bet ir svečiai iš Kauno, Vilniaus, kurie yra buvę mūsų renginiuose, žino mūsų leidinius ir kūrinius. Esame atviri vietinės ir ne tik vietinės kūrėjų bendruomenės idėjoms, stengiamės populiarinti mūsų menininkų kūrybą, išvesti ją į platesnius vandenis. Antai ir minėtas albumas „Sartų haiku“ išverstas į japonų kalbą, pasiekė Japoniją. Tuo pačiu mums labai rūpi rasti atsakymus į klausimus, kodėl atsidūrėme čia ir kuo mus pakerėjo būtent šis sėlių žemės kampelis, išauginęs tokią solidžią plejadą kūrėjų: kalbininkų, dailininkų, muzikų, tapytojų. Gilinamės į šio krašto paveldą ir ieškome šiuolaikinių jo išraiškos formų, gaiviname Domo Šidlausko-Visuomio šiame krašte puoselėtą Liaudies universiteto tradiciją. O tai nesenkančios ir neišsemiamos versmės. Šiuo „užkratu“ ir kultūros bei žinių alkiu užkrėtėme nemažai čionai gyvenančių ar atkilusių gyventi ir kurti žmonių ir matome, kad ši veikla greitai nesibaigs.

Su kokiomis kliūtimis susidūrėte organizuodami ir įgyvendindami įvairius kultūros ir meno projektus Dusetų krašte?

Esame ne pelno siekianti asociacija, tad savaime suprantama, kad projektams visuomet ieškome lėšų – tiek Lietuvos kultūros tarybos finansavimo, tiek Zarasų rajono savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, įvairių fondų, privačių rėmėjų. Tačiau, ko gero, sunkiausia būna suprasti ir susitaikyti su faktu, kad, deja, turime dar labai daug stagnaciško, inertiško, nelankstaus mąstymo, skaudžiausia, kai tai pasireiškia biudžetinėse kultūros ir švietimo įstaigose, su kuriomis tarsi siekiame tų pačių tikslų. Kaip jau minėjau, neketiname ir negalėtume būti konkurentais, siekiame tiesiog telkti jėgas bendram labui, kad vietos gyventojai ir krašto svečiai mėgautųsi kuo aukštesnės kokybės ir įvairesniais renginiais, kultūros produktais, kad vis aukščiau keltume kartelę ir nesitenkintume provincialiu požiūriu „niekam neįdomu, niekas neskaito, niekas neateis“.

Nemenka problema – patalpos, erdvės kultūros renginiams, grafikų ir užimtumo derinimas. Tačiau tikimės, kad įsikūrus ir sustiprėjus miestelio bendruomenėms turėsime alternatyvių pasiūlymų.

Kai degame entuziazmu patys, pavyksta uždegti ir kitus. Visuomet svarbu asmeninis ryšys su žmogumi, šiltas, neformalus bendravimas – tiek su valdžios atstovais, tiek su mūsų renginių lankytojais, žiūrovais, skaitytojais. Džiaugiamės, kad pavyksta surasti bendraminčių kitose bendruomenėse, nevyriausybinėse organizacijose, tada lengviau generuoti solidesnius planus ir paremti vieniems kitus.

Fondo veiklą dažniausiai finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kuo jums reikšmingas kultūros tarybos indėlis?

Be Lietuvos kultūros tarybos finansavimo nebūtume galėję išleisti albumo „Sartų haiku“, nebūtume įsiūbavę labai pasiteisinusio projekto „Sėlių kultūros paveldas nūdienoje: raiškos formų įvairovė“, surengę konferencijų. Esame tvirtai įsitikinę, kad autoriai, kūrėjai, lektoriai yra verti bent simbolinio honoraro, o be finansavimo jų neišgalėtume sumokėti. Knygų leidyba, ypač norint išleisti aukštos kokybės leidinį, vienas brangiausių malonumų, tad be finansavimo irgi neįsivaizduojamas, o mūsų leidiniai ne komerciniai, veikiau kolekciniai. Konferencijos pranešimus dėl visiems suprantamų priežasčių norėjome transliuoti, įrašyti, publikuoti – tam irgi reikia techninių ir žmogiškųjų išteklių. Deja, kartais dėl nepakankamo finansavimo tenka nurėžti atlygį sau patiems – projekto vadovui, vykdytojams, mažinti viešinimo apimtis. Tačiau džiaugiamės, kai pavyksta sukurti nevienkartinį, o tęstinį projektą, kai parengtos parodos keliauja po mūsų kraštą ir už jo ribų, kai esame kviečiami dalytis patirtimi, kai mūsų renginių lankytojai klausia, kad bus kita konferencija, kitas koncertas, kitas renginys. Jaučiame palaikymą, jaučiame, kad jau esame gavę žiūrovų prielankumo ženklelį, tai mus įpareigoja nenuleisti rankų ir nenuleisti kartelės. 🙂

Kokie dar projektai jūsų laukia? Ką dar norėtumėte įgyvendinti?

Visų pirma norėtume tęsti sėlių paveldo tyrimus įvairiais rakursais, įtraukiant ir mokslinius tyrimus, ir skatinti jo raišką šiuolaikinėmis kūrybinėmis formomis; toliau gaivinti čia tarpukariu gyvavusio Liaudies universiteto tradiciją. Taip pat esame parengę mūsų krašto menininkų dueto Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės ir Žydrūno Dainio parodą Kauno menininkų namams, tik dėl pandemijos ir karo trikdžių ji atidėta, planuojame ir katalogo leidybą. Sumanytas ir pradėtas įgyvendinti (kol kas be finansavimo) video novelių apie šio krašto kūrėjus bei menininkus ciklas. Esame surengę nuostabią Sakartvelo kultūros dieną su fotoparoda, anšlaginiu choro „Iberi“ koncertu, aitvarų švente, edukacijomis; planuotume tokio formato renginius ir su kitomis tautomis, ypač kurių atstovus turime Dusetų krašte: žydų, totorių, japonų, latvių ir kt. Mielai toliau rengtume sakralinės bei muzikinės muzikos koncertus bažnyčiose, nes turime užmezgę gražių ryšių. Vis dar neišsemiame mūsų kraštiečio vertėjo ir poeto Linos Brogos archyvų – tiek literatūrinių, tiek fotografijų negatyvų. Svajojame apie Gintauto Kažemėko personalinę fotografijos parodą, albumą, video novelių ciklą. Antazavėje atvėrus dvaro parodų erdves tikimės sklandaus bendradarbiavimo su Kultūros centru Dusetų dailės galerija, Zarasų viešąja biblioteka ir muziejumi – mielai parengtume išeivio Vlado Žiliaus retrospektyvinę tapybos, skulptūros, knygų grafikos parodą. Ne vienus metus rengėme tradicinį žemės meno plenerą „Kūrybinės sutaros“, norėtume tęsti jį toliau plečiant kūrybines erdves. Svajonių ir idėjų daug, ieškome galimybių, bendražygių, finansavimo ir tinkamo laiko joms įgyvendinti.


Vita Daniliauskas / Dariaus Pavalkio nuotr.
21 gruodžio, 2024

Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, tarsi lenktyniaudamas su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu, Griškabūdžio parapijos narių Liudos ir Vytauto Daniliauskų šeimoje apie […]

19 gruodžio, 2024

Seimas pakoregavo buvusios kadencijos parlamentarų sudarytą 2026 metais minimų Lietuvai svarbių įvykių, asmenybių sukakčių ir kitų atmintinų datų sąrašą. Tokią […]

18 gruodžio, 2024

Sostinės taryba kompozitoriui, ilgamečiam berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ vadovui prof. Vytautui Miškiniui suteikė Vilniaus garbės piliečio vardą. Toks įvertinimas […]

Gintarės Grigėnaitės nuotr
17 gruodžio, 2024

Šiandien Kultūros ministerijoje 2024 m. Bronio Savukyno premija įteikta rašytojai, eseistei, žurnalistei Gintarei Adomaitytei. Premija ji įvertinta už daugiametę ekspresyvią […]

14 gruodžio, 2024

Gruodžio 10 d. pasibaigė pusę metų trukęs dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ idėjos sukūrimo konkursas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka […]

Modesto Endriuškos nuotr.
13 gruodžio, 2024

„Galiausiai civilizacijos žūsta dėl to, kad klauso savo politikų, o ne savo poetų”, – sakė vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių kino […]

12 gruodžio, 2024

Gruodžio 12 d. Šiandien Lietuvos sezono Prancūzijoje uždarymo diena. Sezoną užbaigs būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus bei vizualiojo meno kūrėjo Vladimiro Tarasovo […]

Danutė Ardzijauskaitė / Birutės Nenėnienės nuotr.
11 gruodžio, 2024

Gyvenantieji atokiau nuo pernakt apšviestų didmiesčių ar rajono centrų metų pabaigoje kaip niekas kitas patiria metų pabaigos trumpųjų dienų ir […]

Talpūnuose gyvenanti Almutė Laučiūnienė „YouTube“ kanale paskelbė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio savo įdainuotų liaudies dainų ir giesmių bei savo sukurtų dainų / autorės archyvo nuotr.
11 gruodžio, 2024

Talpūnų kaime, Kaišiadorių rajone, netoli Žaslių miestelio gyvenančią Almutę Laučiūnienę muzika kasdien lydi nuo vaikystės. Jos tėvelis Kazimieras buvo didelis mėgėjas dainuoti, […]

10 gruodžio, 2024

Seimas linkęs suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Antradienį už tai numatantį nutarimo projektą po svarstymo balsavo 71 […]

10 gruodžio, 2024

Biblioteka – erdvė, kur susitinka kartos, dalijamasi patirtimi ir drauge mokomasi. 2024 m. gruodžio 6 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje […]

9 gruodžio, 2024

Palangoje esantis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinys Jono Šliūpo muziejus dabar lankytojus pasitinka ne tik atnaujintu pastatu, bet ir tvarkinga, […]

6 gruodžio, 2024

Lietuvos kultūros sostinės titulą perima Druskininkai – kurortas, garsėjantis ne tik sveikatinimu, bet ir intensyviu kultūriniu gyvenimu, kuris 2025-aisiais taps […]

6 gruodžio, 2024

Tarp keturių istorinių Lietuvos sostinių įsikūrusius Kaišiadoris anksčiau daugelis pravažiuodavo neužsukdami. Šiais metais viskas pasikeitė: į miestą traukiniais ir automobiliais […]

6 gruodžio, 2024

34-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta literatūros tyrinėtojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei, Vilniaus universiteto profesorei emeritei Viktorijai Daujotytei-Pakerienei už autobiografinių […]

3 gruodžio, 2024

Trumposios prozos skaitymų festivalis „Imbiero vakarai“, prasidėjęs prieš dvidešimt metų ir skirtas rašytojui Jurgiui Kunčinui atminti, vėl nustebino žodžio meistryste […]

D. Živelienės nuotr.
29 lapkričio, 2024

Šiandien Lietuvoje įvyko svarbus pokytis – Slow Food organizacija oficialiai patvirtino dvi naujas bendruomenes mūsų šalyje. Tai ženklas, kad visame […]

Gintarės Grigėnaitės nuotr.
28 lapkričio, 2024

Kultūros ministras Simonas Kairys Sapiegų rūmuose Vilniuje įteikė šių metų Kultūros ministerijos premijas labiausiai įvairiose srityse nusipelniusiems kultūros ir meno […]

Linos Poškevičiūtės nuotr.
28 lapkričio, 2024

Šakių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta Vilkaviškio rajone, Opšrūtuose, gyvenančios žurnalistės Birutės Nenėnienės žirgų fotografijų paroda.  Fotografijų autorę pristatęs jos […]

Audimas klasikinės tapiserijos technika Lietuvos nacionaliniame muziejuje / Silvestro Samsono nuotr.
28 lapkričio, 2024

Lietuvos nacionalinis muziejus ir šiais metais dalyvauja „Socialinio recepto“ iniciatyvoje. Projektu siekiama stiprinti vyresnio amžiaus žmonių psichologinę gerovę ir psichikos […]