Dviračių takuose dviratininkams ankšta: vietą tenka dalintis su paspirtukais ir vežimėlius stumdančiais tėvais
Kelionėms ir aktyviam laisvalaikiui lietuviai vis dažniau renkasi dviračius, o besiplečiant dviračių takų infrastruktūrai eismo juose – vis daugėja. Vien Vilniuje driekiasi 112 kilometrų dviračių takų, kurių tinklas nuolat pildosi naujomis atkarpomis. Visgi net ir dviračių takuose dviratininkai saugiai jaučiasi ne visuomet. VšĮ „Dviračių akademija“ treneris, dviratininkas Marius Bernatonis sako, kad dar ne visi eismo dalyviai suvokia, kad dviračių takai yra skirti būtent dviratininkams, todėl juose kyla nemažai pavojingų situacijų. Draudimo bendrovės ERGO Lietuvoje Privačių klientų draudimo skyriaus vadovė Aušra Jusė pažymi, kad į eismo įvykius dviračių takuose kiekvieną savaitę patenka dešimtys dviratininkų.
A. Jusės teigimu, nors kelių eismo taisyklėse yra aiškiai nurodama, kad dviračių takais galima važiuoti tik dviračiais, realybė yra kiek kitokia. Dviračių takais dažnai ne tik vaikšto pėstieji, bet ir zuja paprastų mechaninių paspirtukų vairuotojai, riedutininkai, riedlentininkai, vaikus vežimėlyje vežioja mamos ir tėčiai, šuniukus vedžioja gyvūnų mylėtojai. Dėl to pavojus kyla tiek pastariesiems, tiek dviračių taku minantiems dviratininkams.
„Mūsų patirtis rodo, kad išties nemaža dalis eismo įvykių, kuriuose dalyvauja dviratininkai, nutinka būtent dviračių takuose, kur minti dviračiu tarsi ir turėtų būti saugiausia. Nors bendrai Lietuvos miestai dviratininkams tampa vis draugiškesni, neretai dar trūksta pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių supratingumo dviratininkų atžvilgiu. Dėl to dviratininkai susiduria su situacijomis, kuomet reikia išvengti susidūrimo su į dviračių taką įžengusiais pėsčiaisiais ar įvairių kitų transporto priemonių vairuotojais“, – sako A. Jusė.
Tą patvirtina ir M. Bernatonis, kuris sako pats ne kartą dviračių takuose buvo patekęs į pavojingas situacijas. Nors kol kas visos jos baigėsi sėkmingai, tačiau skaudžių nelaimių dviračių takuose pavyksta išvengti ne visiems dviratininkams.
„Vienas iš realių pavyzdžių – mama dviračių taku vežimėlyje veža vaiką, o tuo pačiu naršo telefone. Tokią kliūtį tenka apvažiuoti. Tačiau netikėtai mama su vežimėliu suka į kairę, todėl prireikia staigiai stabdyti. Susidūrimo išvengiau per plauką. Jei nebūčiau spėjęs laiku sureaguoti, turbūt būtume nukentėję visi – ir mama, ir vaikas, ir aš. Juk dviračiu minama ir 20-30 km/h greičiu“, – pasakoja M. Bernatonis.
Anot jo, panašių situacijų apstu – tai į dviračių taką netikėtai įžengia pėsčiasis su ausinėmis ausyse, tai įvažiuoja riedlentininkas ar reidutininkas arba kelią užblokuoja ilgas šuns pavadėlis. M. Bernatonio teigimu, visiems prisiminus paprastą taisyklę, kad dviračių takai yra skirti būtent minantiems dviračius, juose būtų gerokai saugiau.
„Tiesa, ne visada atsakingai dviračių takuose elgiasi ir patys dviratininkai. Pasitaiko atvejų, kai dviračių takuose nesilaikoma saugaus atstumo, pavojingai manevruojama. Taip pat itin pavojinga situacija, kuomet prireikus sustoti, tai daroma vidury tako, nepasivarginus pasitraukti į šoną. Tokiu atveju kyla susidūrimo su kitu dviratininku rizika“, – sako M. Bernatonis.
Savo ruožtu A. Jusė pažymi, kad tokių įvykių metu ne tik apgadinami dviračiai, bet ir sužalojami žmonės. Sutrenkimai, nubrozdinimai ir kaulų lūžiai yra tipinės tokių nelaimingų atsitikimų pasekmės. Dėl to važiuojant dviračiu – nesvarbu važiuojamąja kelio dalimi ar dviračių taku – visuomet rekomenduojama dėvėti šalmą. Nepilnamečiams dviratininkams ar dviračiu vežamiems vaikams šalmas yra privalomas.
„Be to, patartina pasirūpinti ir pakankamos apimties draudimo apsauga. Važiuojant dviračiu ir patekus į eismo įvykį galima ne tik pačiam patirti traumų bei nuostolių dėl apgadinto dviračio, bet ir sužaloti kitus asmenis, kuriems padarytą žalą gali tekti atlyginti. Dėl to ypač aktualus tampa civilinės atsakomybės draudimas“, – sako A. Jusė.
