Dzūkijos nacionalinis parkas šventė 25 – mečio jubiliejų

Praėjusį penktadienį, balandžio 22 – ąją, Marcinkonyse buvo švenčiamas Dzūkijos nacionalinio parko 25 – metis. Į lankytojų centrą rinkosi ne tik vietos gyventojai, artimiausi parko bendradarbiai, bet ir bendraminčiai iš Žemaitijos bei kolegos iš Lenkijos ( Vygrių ir Biebro nacionalinių parkų).

Šventinę konferenciją pradėjęs Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius pakvietė visus žvilgtelėti atgal, į pradžių pradžią. Jis priminė, jog apie rezervatą ir nacionalinį parką Dzūkijoje svajojo ir žinomas gamtininkas, vienas iš šiuolaikinės gamtosaugos pradininkų, profesorius Tadas Ivanauskas.

„Stebuklo pojūtį“ sukelianti šio krašto gamta užburia ir vietos gyventojus, ir svečius. Ji stiprina ir kūrybingą, patyrusį bei labai kantrų nacionalinio parko darbuotojų kolektyvą. Per 25 metus būta visko. Tačiau smagiausia jubiliejaus dieną pasakyti, jog Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų skaičius auga.

Prie parko ištakų stovėjęs miškininkas, aplinkosaugininkas, dr. Imantas Lazdinis sakė, jog „pradžia buvo įdomiausia“. Jis prisiminė pirmąjį parko vadovą Joną Karaluką, gražiai minėjo Zervynose gyvenusį gamtos mylėtoją, rašytoją Juozą Aputį, gamtininką, žurnalistą Henriką Gudavičių ir kitus žmones. „Su tokia komanda buvo galima ir į kalnus eiti‘, – tvirtino dr. Imantas Lazdinis. Gražių žodžių nusipelnė ir vietos gyventojai, be kurių pagalbos, palaikymo būtų buvę sunku.

Apie „etnokultūrinių lobių paieškas“ pasakojusi etnografė Ona Drobelienė prisiminė pirmuosius savo susitikimus su šilų (pieskynų) dzūkais, jų giedojimą „kožnon pirkion“, krašto simboliu tapusias šeimininkių „grikines babkas“ ir pirmąjį lietuviškų Kalėdų senelį, vaikams laiškus rašiusį Čepkeliuose.

Dr. Vygandas Čaplikas pažvelgė į šiame krašte, Rudnelės kaime, gyvenusios ir kūrusios grafikės Gražinos Didelytės miniatiūrų pasaulį. Konferencijos dalyviams rodė dailius kūrėjos darbus, kuriuose vietą randa ir Rudnios raisto žolynai, ir šaltojo Skroblaus vandenys. Visuose Dainavos krašto gamtos vaizduose grafikė įžvelgė Visatos didybę ir grožį.

„Šilinių dzūkų sumažėjo 500 – ais. Žmonės emigruoja. Sensta kaimai,“, – liūdnesne gaida kalbą pradėjo Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška. Tačiau liūdnoka tik šaltuoju metų sezonu. Vasarą kaimai klega. Turistams Marcinkonių apylinkės – nepakartojamo grožio vieta.

Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra džiaugėsi gražiais parko kolektyvo, seniūnijos ir rajono savivaldybės darbais. Pasak seniūno, minėtų institucijų bendradarbiavimas teikia vilčių, jog ateityje pavyks parengti investicinį projektą ir prikelti vadinamąjį „Vazos“ namą, kuriame 1648 metais Merkinėje mirė Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Vladislovas Vaza.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius pastebėjo, jog vietinių gyventojų Varėnos rajono gamta nebestebina. Tai – kasdienybė. Reikia pakeliauti po pasaulį, kad suprastum, kokiame unikaliame krašte esi gimęs. Vicemeras dėkojo parko darbuotojams už jų meilę gamtai, už pasiaukojantį darbą, neskaičiuojant nei laiko, nei atlygio.

Septyniolikos metų bičiulystė jungia Dzūkijos nacionalino parko darbuotojus ir kolegas iš Lenkijos ( Vygrių ir Biebro nacionalinių parkų). Svečiai parkų bendradarbiavimą vadino labai produktyviu, tvirtino, jog jiems draugiški ryšiai padėjo geriau pažinti ne tik Varėnos kraštą, Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis.