Egidijus Vareikis: mūsų žmonėms labai trūksta meilės ir pasitikėjimo vieni kitais

Paskutinį vasario savaitgalį Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose vyksta tradicinė knygų mugė. Joje trečiąją poezijos knygą pristato Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Egidijus Vareikis.

Gerbiamas Egidijau, Jūsų trečioji poezijos knyga kiek keistoku pavadinimu – „Angelų karvelidė“

Beveik visa mano poezija sukasi apie tuos pačius motyvus, kurių atsiradimą sąlygoja mūsų visuomenės būklė – mūsų žmonėms labai trūksta meilės ir pasitikėjimo vieni kitais. Didžioji visuomenės dalis jaučiasi visiškai vieniši, nesuprasti, nemylimi.

Aplink mus yra labai daug angelų. Jie yra visokie. Jie skraido, kartais mus liečia savo sparnais, o mano poezijoje tie angelai kažkodėl labai dažnai mėto plunksnas. Tai nėra blogai, kai angelui krenta plunksnos. Ir kai angelai, kuriems krenta plunksnos, susirenka į vieną vietą, tai tampa panašu į karvelidę. Gal kai kas pasakys, kad toks palyginimas angelams netinka, bet, manau,plunksnuotiems angelams tai visai gerai. Toje karvelidėje gimsta labai daug motyvų, metaforų. Mano angelai virsta ne tik karveliais. Kai kurie mano angelai-sargai virsta kiemsargiais, angelai ant stogų virsta freskomis ant sienų. Visi jie yra tam, kad žmonės labiau mylėtų, labiau tikėtų, labiau pažintų vieni kitus.

Kaip visuose eilėraščiuose, taip ir knygelėje „Angelų karvelidė“ stengiuosi sukurti abstrakciją, visiškai nesirūpindamas, kaip skaitytojas tai supras.  Eilėraščių sudėjimo tvarka labai atsitiktinė, dėl ko pats skaitytojas randa sąsajas tarp jų. Jei puslapius sukeistume vietomis, piešinys tikriausiai gautųsi kitoks.

Gal tik knygelės pabaigoje esantys du eilėraščiai yra kiek kitokie. Vienas yra rašytas kaip kalėdinis sveikinimas, bet peraugęs į eilėraštį apie Jėzaus gimimą. O pats paskutinis knygutės eilėraštis yra dėkojimas. Už ką ir kam galima dėkoju, sužinoti jį perskaičius.

Kas Jums pačiam yra eilėraštis?

Eilėraštis mano gyvenime nėra pats svarbiausias dalykas. Neturiu tikslo per dieną ar per savaitę parašyti po eilėraštį. Manau, kad eilėraščių nereikia rašyti daug. Mane žavi Nobelio premijos laureatė lenkų poetė  Wislawa Szymborska. Per visą savo gyvenimą ji yra parašiusi tik apie tris šimtus eilėraščių.

Man labai dažnai eilėraštis atsiranda netyčia, nestandartiškai mąstant. Poezijoje reikia į įprastus reiškinius pasižiūrėti kitu kampu.  Kai kalbi apie meilę, dažniausiai žmonės įsivaizduoja, kad tai kažkas švelnaus, minkšto saldaus. Mano meilė yra karti kaip kava, kuri net atšalusi lieka gaivi. Kava reikalinga pradėti pokalbiui, ilgesniam pabuvimui kartu. Kava nemigdo. Tokia pat yra ir meilė.

Dauguma mano eilėraščių prasideda nuo „užsikabinimo“ už netikėtos minties. Mano kūryboje, kaip Salvador Dali paveiksluose, kieti ir trapūs daiktai pasidaro tarsi iš tešlos, nutįstantys, minkšti ir nedūžtantys.

Daug rašote apie meilę. Taip jau esame surėdyti, kad visą gyvenimą ieškome meilės, mokomės mylėti, bet toli gražu ne visada ją surandama ir išmokstame. Pats kurioje stadijoje – meilės ieškojimuose ar jau esate ją suradęs?

Mano meilė, tikriausiai, yra skausminga. Nemoku mylėti taip, kaip reikalauja susiformavusios nuostatos. Ir nėra recepto, kaip reikia mylėti.

Visi esame jautrūs.  Ir labai dažnas – mes, galvodamas apie save, tai žinome, tuo pačiu manydami, kad kitas žmogus yra truputį stereotipas.

Manęs labai dažnai klausia, kaip tu, būdamas politiku ir baigęs chemijos mokslus, galiu rašyti eilėraščius arba groti pianinu. Yra susiformavęs stereotipas, kad jei žmogus chemikas, jo mąstysena toliau menzūrėlių nenueina, jei chirurgas, tai žmoguje mato vien organus, kurie gali būti pjaustomi. Tačiau gyvenime taip nėra. Mums reikia įsisąmoninti, kad mes visi esame jautrūs. Ir kai tai įsisąmoniname, suprantame, kad meilė turi tiek daug spalvų ir atspalvių, kad kiekvienas meilę savaip suvokiame.

Tačiau mes dar esame saistomi ir primetamų stereotipų. Jie mums primetami per literatūrą, papročius, viešąją nuomonę, kad turi būti taip ir ne kitaip. Nors bėgant laikui ta nuomonė keičiasi. Kad ir sąvoka mylėtis. Jie prieš porą šimtmečių reiškė visai ne tai, kaip suprantama šiandien.

Jaunystėje mane neramindavo klausimas, dėl kurio buvome net diskusiją surengę. Tai progresas. Kad yra mokslo ir technikos progresas, tikriausiai niekas neabejojame.  Jei mokslas ir technika yra kultūros dalis, vadinasi, galime kalbėti ir apie kultūros progresą ir teigti, kad mūsų kultūra progresyvesnė negu senovės romėnų. O jausmai? Ar galime sakyti, kad jie yra progresyvesni ar subtilesni negu senovės romėnų? Skaitant tų laikų literatūrą, susidaro įspūdis, kad tada viskas vyko paprasčiau. Jei tada žmogus per dieną galėjo parašyti vieną laišką, šiandien jis jų gali išsiųsti šimtus.Technologijos išties keičiasi, bet ar jos keičia žmogaus prigimtį ir jausmus? Ar technologijos padeda žmogui būti jautresniu, subtilesniu, ištikimesniu?

O kaip Jūs manote?

Manau, kad modernėjančios technologijos žmogaus prigimties nepakeičia. Atsiradus bet kokiam mokslo ir technikos progresui, kyla ir baimė, kad tai neigiamai paveiks žmogaus prigimtį. Kai atsirado spausdintos knygos, buvo baiminamasi, kad tai demoralizuos visuomenę. Iki tol visi susirinkdavo vienoje vietoje ir visi skaitydavo vieną ir tą patį tekstą.  Kai kiekvienas galėjo skaityti savo knygelę, atsirado baimė, kad jis kažką ne taip supras. Kai atsirado televizorius, visi sakė, kad vietoj ją žiūrėjus, geriau knygą skaityti. Kai atsirado internetas, pradėjo teigti, kad geriau žiūrėti televizorių, nes ten pateikiama aprobuota programa, o ne landžiojant po internetą ir skaitant nežinia kokią informaciją. Tačiau ar tai pakeitė žmogaus prigimtį? Manau, kad ne.

Kaip pastebėjo vienas mano draugas, mokslo suvokimas yra menas. Moksliniai atradimai dažnai susiję su žmogaus emocine būsena.  Prieš gerą šimtmetį visiems buvo patogu suvokti, kad atomas yra branduolys ir aplink jį skriejantys elektronai. Tada madinga buvo astronomija, kas ir žadino tokį suvokimą. Šiandien astronomija jau nebemadinga ir atomą aiškiname jau kitais, modernesniais būdais. Manau, visi mokslai yra menai, išskyrus matematiką, nes ji yra fikcija. Gamtoje tokių dalykų, kaip lygybės ženklas ar vienetas, nėra.

O menas politikai padeda?

Seime dirba labai skirtingą išsilavinimą turintys politikų, neturinčių gryno politinio išsilavinimo. Kadangi politinis sprendimas yra viešųjų reikalų tvarkymas, manau, tai gerai. 

Kalbino Genovaitė Paulikaitė

 Užs. Nr. EV-0033