Eilėraščių vakaras dzūkų tarme
Ketvirtąjį bibliotekų savaitės vakarą Panevėžio Viešoji biblioteka paskyrė eiliuoto žodžio mėgėjams, kurie domisi tarmiškai parašytomis lietuvių poezijos knygomis. Tikra šventė jiems tapo į svečius atvykusi užkietėjusi dzūkų kompanija: kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius, žurnalistas Andrius Konickis bei poetai Rita Makselytė ir Juozas Žitkauskas.
Į biblioteką jie atvažiavo ne šiaip sau. Čia surengtos J. Žitkausko naujos knygos „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi“ sutiktuvės.
„Tai jaukus, netradicinis ir kūrybiškas meno kūrinys, tiek tekstu, tiek apipavidalinimu. Jame sutilpo per 100 eilėraščių apie J. Žitkausko tėviškę Kapčiamiestį, jos gamtą, varlukė Anelkutė“, – taip renginį vedusi lituanistė, komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė pristatė naujausią poeto kūrinį „Sakyciniai ir pilniavociniai“.
Sužinojome, jog poetas gimė ir augo Lazdijų rajone, tačiau jau daugiau nei dvidešimtmetį gyvena Vilniuje. Visgi savo gimtinės ir tarmės nepamiršta, priešingai, yra tikras dzūkų kultūros puoselėtojas: vadovauja kelioms draugijoms, rengia literatūrinių skaitymų, dainuojamosios poezijos festivalius, yra išleidęs tris eilėraščių knygas, dokumentinę knygą, dzūkų kalendorių.
„Įprasta manyti, jog tarmiškos šnekos vartojimas yra menko išsilavinimo, nekultūringumo požymis. Bet juk tarmė yra protėvių palikimas, pirmoji mūsų gimtoji šnekta, o ne kaimiškas reliktas. Todėl, mano tikslas rašant buvo ne tik stengtis išsaugoti tarmę, bet ir parodyti jos gyvybingumą ir grožį“, – teigė autorius.
J. Žitkauskas savo kūrybos skaitymus simboliškai pradėjo eilėraščiu „Dzūkas“: „<…> dzūkiška šnekta / padrika beskertanci / su vasarų ar eterų balsais / biskį svecimokais bet / liulancais, urzgiancais, giedancais / kaip graitavietės purslai ar / parskridusių gulbių / su pilkais gulbiukais bulbenimas <…>“.
Labai tinkamas darganotam pavasario orui pasirodė ir trumpas poeto posmas „Nuori vieryk, nenuori nevieryk, vis tiek Kalėdos ateis“. Ypač smagu buvo klausyti J. Žitkausko eilėraščio, kurį jo bičiulis bardas Povilas Girdenis išvertė į žemaičių kalbą.
Kadangi tarp publikos nebuvo nei vieno dzūko, teko dažnai spėti kokia reikšmė slepiasi po eiliuotais dzūkiškais žodžiais. Nė vienas neatspėjo, jog saldzienis tai ne koks saldėsis, o paprasčiausias antinas, sartukė – ne sarta kumelė, o skruzdėlė, šikavonė reiškia ne kokį keiksmažodį, bet sėkmę, o stacoke arba baltašikne vadinama kiaušinienė ir t.t.
Galimybę savo kūryba pasidalinti su Panevėžio publika turėjo ir poetė Rita Makselytė. „Eilėraščių daug neturiu, per metus parašau 2-3 kūrinius, nes tai man yra tik hobis, saviraiškos galimybė“, – teigė viešnia. Tačiau, pasak renginio vedėjos L. Lapinskienės, nebūtina rašyti daug „juk per 40 kūrybos metų H. Radauskas sukūrė vos apie 250 eilėraščių. Svarbu ne kiekis, o emocinis paveikumas“, – teigė ji.
Susitikimo metu žodį tarė ir „Naujosios Romuva“ redaktorius A. Konickis. Svečias kalbėjo, jog šis leidinys ypatingas tuo, jog tai ne tik žurnalas, bet ir bendraminčių klubas, buriantis įvairių sričių (rašytojus, iliustratorius, fotografus, kritikus ir kt.) menininkus. „Turi nemažą būrelį savų, nuolat rašančių autorių, tačiau žurnalui savo kūrybą patiki ir naujokai“, – pasakojo redaktorius. Susirinkusiems jis pristatė jaunimui rengiamą žurnalą „Pašvaistė“.
Muzikiniais fleitos ir gitaros akordų intarpais renginio dalyvius džiugino Panevėžio Muzikos mokyklos auklėtinės, vadovaujamos mokytojos Aldonos Bagdonienės.
Vakarą taikliai apibendrino L. Lapinskienė: „svečiai savo eilėmis ne tik fiksuoja savo jausenas, bet ir yra kūrėjai, kuriems rūpi tautos gyvenimo aktualijos. Jie eina į pasaulį su tarme, jos grožiu, patys atsiskleisdami kaip kūrėjai, tuo pačiu praturtindami ir mus“.
