Ekologiškas ar tvarus maistas: ką pasirinkti? (1)

Pastaraisiais metais maisto pramonėje labai išpopuliarėjo tokie terminai kaip „ekologiškas“ ir „tvarus“. Dažnai šie terminai naudojami kaip sinonimai. Nors auginant ir gaminant ekologiškus bei tvarius maisto produktus siekiama kokybiškesnės ir aplinkai draugiškesnės veiklos, visgi šios praktikos nėra tapačios. Ekologiškumas ir tvarumas – tai du skirtingi požiūriai į tai, kaip auginame, gaminame ir vartojame maistą. Vartotojams, norintiems rinktis savo sveikatai ir planetai naudingus produktus, labai svarbu suprasti jų skirtumus ir sąsajas.

Kas yra ekologiškas maistas?

Ekologiškas maistas – tai maistas, užaugintas ir pagamintas pagal ekologinės gamybos reikalavimus. Visi ekologiški produktai turi turėti ekologinės gamybos sertifikatą – jį Lietuvoje išduoda viešoji įstaiga „Ekoagros“.

Eglės Akelaitienės, VšĮ „Ekoagros“ III sertifikavimo skyriaus vadovės, teigimu, ekologinei gamybai taikomi papildomi reikalavimai, lyginant su įprastiniais produktais. Principas – auginimo ir gamybos kontroliavimas ir produktų sertifikavimas. Kontroliuojamas visas ekologiško produkto kelias nuo lauko iki stalo – nuo auginimo, perdirbimo iki transportavimo, sandėliavimo ir tiekimo galutiniam vartotojui.

„Auginama be sintetinių cheminių trąšų, pesticidų, palaikant dirvožemio gyvybingumą, užtikrinama gyvūnų gerovė. Draudžiami genetiškai modifikuoti organizmai (GMO). Maistas perdirbamas nenaudojant sintetinių priedų, konservantų, dažiklių, cheminių kvapiųjų medžiagų. Ekologiškų produktų gamintojai yra periodiškai tikrinami nuo žaliavų iki galutinio produkto, gamybos vietų, sandėliavimo, dokumentų. Tam, kad įsitikintume ar produktuose nėra draudžiamų medžiagų – patikrinimų metų yra imami mėginiai ir atliekami laboratoriniai tyrimai“, – ekologinės gamybos reikalavimus vardija E. Akelaitienė.

Kaip ekologišką maistą atpažinti parduotuvėje?

Prekyboje ekologiški produktai nesunkiai atpažįstami pagal ženklinimą. Visoje Europos Sąjungoje ekologiški produktai ženklinami tuo pačiu ženklu – ES ekologinės gamybos logotipu. Pirkėjui, ieškančiam ekologiško produkto, Eglė Akelaitienė pataria įsidėmėti bent jį.

Tai žalias stačiakampis su lapu iš baltų žvaigždučių. Greta jo būna nurodytas sertifikatą išdavusios įstaigos kodas. Jei sertifikuota Lietuvoje, bus pažymėta kodu LT-EKO-001. Taip pat šalia nurodoma žaliavų kilmė – pvz., ES ar ne ES žemės ūkis.

„Lietuvoje dar papildomai turime ir nacionalinį ženklą „Ekologinis žemės ūkis“. Juo ženklinami Lietuvos rinkai skirti ekologiški supakuoti ar fasuoti maisto produktai. Beje, šis ženklas neprivalomas ūkininkams, jei jie sertifikuotus ekologiškus produktus galutiniam vartotojui teikia patys, pvz., parduoda turguje“, – teigia VšĮ „Ekoagros“ ekspertė.

Ieškančiam dar daugiau ir gilesnės informacijos galima pasitikrinti elektroninėje sistemoje TRACES, kur skelbiami visi ES išduoti ekologinės gamybos sertifikatai. Pavyzdžiui, kažkas sako, kad jo parduodami burokėliai ar obuoliai ekologiški. Sistemoje TRACES pagal pavardę ar įmonės pavadinimą galima lengvai pasitikrinti, ar tai tiesa.   

Kas yra tvarus maistas?

Pasak Vartotojų aljanso tarybos narės Rūtos Trainytės, tvaraus maisto auginimo ir gaminimo praktikos neapsiriboja ekologinio ūkininkavimo principais ir į visą maisto sistemą žvelgia holistiškiau. 

„Tvarumo tikslas – užtikrinti, kad maisto gamyba patenkintų dabartinius poreikius, nepakenkiant ateities kartų galimybėms gaminti maistą. Šios praktikos remiasi ESG bei žiediškumo principais“, – teigia Vartotojų aljanso atstovė.

Svarbiausi tvarumo principai

• E (angl. Environment) – aplinkos apsauga. Tvaraus ūkininkavimo praktika siekiama kuo labiau sumažinti poveikį aplinkai, pavyzdžiui, mažinti anglies dioksido išmetimą, tausoti vandenį ir saugoti ekosistemas.
• S (angl. Social) – socialinė atsakomybė. Tvarioje maisto sistemoje pirmenybė teikiama žmonių, dalyvaujančių visuose maisto grandinės etapuose, nuo žemės ūkio darbuotojų iki vartotojų, gerovei. Tai apima tokių klausimų, kaip darbo teisės, prieiga prie sveiko maisto, lygybė, sprendimą.
• G (angl. Governance) – ekonominis gyvybingumas. Tvaria maisto gamyba siekiama sukurti sistemas, kurios būtų ekonomiškai gyvybingos ūkininkams, darbuotojams ir įmonėms, užtikrintų teisingą darbo užmokestį, mažintų maisto švaistymą ir remtų vietos ekonomiką.
• Žiedinė ekonomika – skatina mažinti atliekų kiekį ir naudoti atsinaujinančius išteklius. Tai gali reikšti maistinių medžiagų perdirbimą kompostuojant, pakuočių mažinimą arba atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą maisto gamyboje.

Pasak R. Trainytės, tvarumo standartai ir sertifikavimas – tai savanoriškos gairės, kuriomis gamintojai, gamintojai, prekybininkai, mažmenininkai ir paslaugų teikėjai naudojasi siekdami įrodyti savo įsipareigojimą laikytis geros aplinkosaugos, socialinės, etinės ir maisto saugos praktikos.

Ekologiško ir tvaraus maisto panašumai ir skirtumai

Ekologiškas maistas visų pirma susijęs su tuo, kad auginamas, perdirbamas ir tiekiams vartotojui griežtai laikantis ekologinės gamybos reikalavimų. Ekologiškas maistas turi sertifikatus, o tvarumas yra daugiau filosofija, kuri ne visada turi oficialius sertifikatus. 

Tačiau abi sistemos turi bendrų bruožų. Ekologinė gamyba kartu yra ir tvari gamyba, vertinant aplinkosaugos atžvilgiu. Ekologinis ūkininkavimas skatina atsakingai naudoti energijos ir gamtos išteklius, išsaugoti biologinę įvairovę, palaikyti regionų ekologinę pusiausvyrą, didinti dirvožemio derlingumą, palaikyti vandens kokybę. Ekologinio ūkininkavimo taisyklėmis skatinama laikytis aukštų gyvūnų gerovės standartų.

Tvaraus maisto praktika gali apimti ekologinio maisto principus, tačiau taip pat ir kitas sritis, pavyzdžiui, energijos naudojimą, vietinius šaltinius, darbo praktiką, socialinį teisingumą. Tvarios maisto sistemos akcentuoja išteklių naudojimo efektyvumą ir ilgalaikį atsparumą, siekdamos kuo labiau sumažinti aplinkos būklės blogėjimą, užtikrinti ilgalaikį maisto sistemų gyvybingumą. Siekia subalansuoti aplinkos, ekonomikos ir visuomenės poreikius pasauliniu mastu.

Kas geriau: ekologiškas ar tvarus?

Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra, nes abi sistemos turi savų privalumų. Jei vartotojui svarbiausia vartoti maistą be sintetinių cheminių medžiagų, genetiškai modifikuotų organizmų ir rūpi aplinkos bei gamtos išsaugojimas, ekologiškas maistas gali būti geriausias pasirinkimas. O jei svarbiausia sumažinti anglies dioksido pėdsaką ir remti sąžiningą darbo praktiką, tuomet prioritetas gali būti tvarumas.

Svarbiausia yra pripažinti, kad tiek ekologiškas, tiek tvarus maistas yra esminiai sveikesnės maisto sistemos komponentai. Rinkdamiesi maistą, atitinkantį ir ekologiškumo, ir tvarumo principus, pavyzdžiui, vietoje užaugintus ekologiškus produktus arba sąžiningos prekybos sertifikuotus gaminius, vartotojai gali daryti didelį poveikį savo sveikatai, aplinkai ir visuomenei.