Ekspertai: universitetas ir kolegija – abu skirtingi, abu reikalingi

Moksleiviai ir jų tėvai, darbdaviai, plačioji visuomenė sutrikę – riba tarp aukštąjį išsilavinimą suteikiančių universitetų ir kolegijų atrodo gerokai apsitrynusi ir neaiški. Kuo skiriasi universitetinis ir koleginis išsilavinimas? Ar universiteto diplomas vertingesnis už kolegijos tik dėl gražiau skambančio pavadinimo ir galimybės stoti į magistrantūrą be papildomųjų studijų? Ekspertai skambina pavojaus varpais ir inicijuoja diskusiją, kuri išgrynintų švietimo įstaigų funkcijas ir misijas.

„Lietuvoje pastebima labai didelė konkurencija tarp aukštųjų mokyklų – tiek tarp universitetų, tiek tarp kolegijų, tiek tarpusavyje. Dažnai įvairiose diskusijose kyla klausimas: kur yra universitetus ir kolegijas skirianti riba?“, – sako Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorė Jurgita Petrauskienė.

Ekspertė pabrėžia, jog darbo rinkai reikalingi įvairūs specialistai – tiek turintys universitetinį, tiek koleginį, tiek ir profesinį išsilavinimą. Jie yra skirtingi, o ne blogesni ar geresni vienas už kitą. Absolventas, rinkdamasis ateities karjeros kelią ir įvertindamas savo gebėjimus, norus ir galimybes, turi aiškiai sau atsakyti, kokio išsilavinimo jam reikia – ar plataus universitetinio, skatinančio kūrybiškumą, ugdančio analitinį mąstymą, ar siauresnio koleginio, suteikiančio konkrečią specialybę ir orientuoto į konkretaus regiono darbo rinką.

Taip pat ne mažiau svarbu pasirinkti kokybiškas studijas užtikrinančią aukštąją mokyklą. Akivaizdus pastarųjų perteklius (ir kolegijų, ir universitetų yra daugiau nei po dvi dešimtis) iškreipė situaciją Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Daugelis jų tik štampuoja diplomus, nesirūpindamos studijų kokybe ir turiniu, taip menkindamos universitetų prestižą, kurie yra valstybės pamatas.

Universitetai – valstybės pamatas

Ekspertai akcentuoja, kad kiekviena iš Lietuvos aukštojo mokslo sistemą sudarančių mokyklų – universitetai ir kolegijos – turi savo vietą ir funkciją.

Buvusio švietimo ir mokslo ministro, visuomeninio Kauno mero patarėjo švietimo ir sveikatos apsaugos klausimais Dainiaus Pavalkio įsitikinimu, universitetai yra laisvi vesti visuomenę žinių keliu, kurti naują mokslo ir pačios visuomenės suvokimo kokybę, puoselėti humanizmo tradicijas, meilę šaliai.

Universitetai „gamina“ mokslo žinias, kuria ir tobulina technologijas, daro išradimus, inovacijas, augina kūrybingas, verslias, plačias kompetencijas turinčias asmenybes, plėtoja įvairių sričių mokslinį pažinimą, vykdo eksperimentinę plėtrą, rengia mokslininkus.

J. Petrauskienės teigimu, universitetai turi glaudžiai bendradarbiauti su verslu, vykdyti valstybei svarbius mokslinius tyrimus. Jie yra labai svarbi švietimo grandis, plėtojanti visuomenę, jos gerovę ir rengianti aukščiausios kompetencijos žmones, todėl būtų per siaura sakyti, kad universitetai rengia ar turėtų rengti tik siauros srities specialistus, kitaip tariant, suteikti konkrečią profesiją.

„Rengiant inžinierių, mes ugdome specialistą – profesionalą, kuris turės platų išsilavinimą, dėl to ir platų mąstymą. Suteikiame ne tik specialybę atitinkančias siauras žinias, bet ir „minkštąsias“, rinkoje ir visuomenėje taip reikalingas, kompetencijas. Studentas išeidamas iš KTU turi platų išsilavinimą, kuris leidžia jam prisitaikyti prie įvairiapusės aplinkos ar ją kurti, lanksčiai keisti savo profilį, greitai orientuotis ir sėkmingai veikti įvairiose pozicijose“, – aiškina Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektorė Jurgita Šiugždinienė.

Kolegijos atliepia regiono poreikius

Tuo tarpu kolegijų paskirtis, D. Pavalkio teigimu, yra paruošti teoriškai ir praktiškai darbo rinkai parengtą inžinerinės, technologinės, socialinės ar humanitarinės srities specialistą.

„Kolegijų uždavinys yra parengti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, turinčius tiek pakankamą teorinių žinių, tiek praktinių įgūdžių rinkinį. Jų tikslas nėra naujų visatų atradimai, DNR replikacijos ar genų karpymo studijos. Šios sritys bus koleginės, kai taps įprastu, sudėtingu, daug žinių reikalaujančiu, bet kasdieniu darbu“, – teigė D. Pavalkis.

Pasak MOSTA vadovės, kolegijų tinklas, taip, kaip jis formavosi Lietuvoje, yra regioninis. Tarptautinė praktika rodo, jog kolegijos rengia vidurinės grandies vadovus, specialistus, turinčius praktinių įgūdžių, kurie yra svarbūs regionams, regionų vystymuisi.

Kolegijų siūlomos studijų programos turėtų atspindėti regiono poreikius, todėl jų absolventams nesunku rasti darbo vietą tame regione. Mokslinės veiklos kokybė, kitaip nei universitetams, nėra svarbiausias kriterijus kolegijoms.

„Kolegijos orientuotos į valdžios ar ūkio subjektams reikalingų specialistų rengimą. Jose daugiausiai dėmesio skiriama praktinių žinių bei praktinių gebėjimų ugdymui, o bendradarbiavimas su verslu vyksta tose šakose, kurios tenkina regiono poreikius“, – sako J. Petrauskienė.

Nuvertinamos profesinės mokyklos

D. Pavalkis atkreipia dėmesį ir į dar vieną švietimo sistemos grandį – profesines mokyklas. Buvusio švietimo ir mokslo ministro teigimu, šiandien nepelnytai ignoruojamas ir net nuvertinamas profesinis išsilavinimas. Modernioje visuomenėje profesinės mokyklos yra labai reikalingos valstybei, verslui. Ekspertas pastebi, kad reikalavimai joms keičiasi dėl į gamybą ateinančių sudėtingų technologijų – robotų, programuojamų staklių, informacinių technologijų – gausos net ten, kur, atrodytų, atliekamas paprastas mechaninis darbas.

Pasak D. Pavalkio, tokių šalių, kaip Šveicarija, Austrija, Olandija, patirtis rodo, kad, jei didžioji jaunosios visuomenės dalis (iki 60-80 proc.) kartu su bendruoju išsilavinimu įgyja ir specialybę profesinio rengimo mokykloje, darbo jėgos struktūra, motyvacija toliau studijuoti, nedarbo lygis, visuomenės branda ir išsivystymas yra geresni.

Politikas ir visuomenės veikėjas išskyrė dar vieną ryškų skirtumų tarp universitetų, kolegijų ir profesinio lavinimo mokyklų – gamybinės praktikos ar praktikos darbo vietoje trukmė. Jei universitetų studentams užtenka 25 proc., tai kolegijų studentams reikėtų 50 proc., o profesinių mokyklų – net 75 proc. mokymosi laiko praleisti konkrečioje darbinėje aplinkoje.

Konkuruoja programų pavadinimais, o ne turiniu

J. Petrauskienės teigimu, konkurencija tarp aukštųjų mokyklų šiandien yra labai didelė, todėl būtina aiški takoskyra tarp universitetų ir kolegijų.

„Daugelis mūsų atliktų tyrimų, pavyzdžiui, palyginamasis mokslinės veiklos tyrimas arba priėmimo į aukštąsias mokyklas apžvalga, rodo, jog vienas iš iššūkių Lietuvos aukštojo mokslo sistemai, kalbant tiek apie kolegijų, tiek apie universitetų tinklą, yra smarkus mokslinio potencialo išsklaidymas. Studijų programų pasiūla yra labai didelė, jos be galo susmulkintos. Galima sakyti, kad konkuruojama pavadinimais, o ne studijų programos turiniu.

Aukštosios mokyklos misija, atskirtis bei išsigryninimas yra labai reikalingas. Švietimo institucijose konkurencija yra svarbi, tačiau čia reikėtų konkuruoti siekiant kokybės ne tik nacionaliniame lygmenyje. Mes esame globalioje rinkoje ir mūsų mokyklų absolventai gali rinktis bet kurią šalį, bet kurią aukštąją mokyklą, todėl norėtųsi, kad dabartinė konkurencija vestų kokybės link. Deja, šiai dienai tokių prielaidų yra mažai“, – sako MOSTA direktorė.

Svarbu visiems turėti bendrą tikslą

Anot jos, bendradarbiavimo ir jungimosi tendencijos tarp universitetų, tarp universitetų ir kolegijų yra svarbios ne tik Lietuvai. Ši tendencija aiškiai matoma daugelyje Europos šalių. Neseniai atlikta Europos universitetų asociacijos studija rodo, kad universitetų jungimosi, siekiant stiprinti kokybę, didinti tarptautinį konkurencingumą, bei telkti potencialą, skaičius didėja.

D. Pavalkis pritaria, kad vieningai vystyti ugdymo planus yra būtina, nes studijų ir mokslo tyrinėjimo procese reikalingas intelektinis potencialas, kurio trūkumas šaliai neleidžia lygiuotis į geriausius Europos centrus ir uždirbti papildomų pajamų sau ir Lietuvai. Didžiulės lėšos, skiriamos universitetų ir kolegijų infrastruktūros išlaikymui, remontui, šildymui ir t.t. sunaudoja tiek lėšų, kiek jų užtektų beveik visiems bakalaurams studijuoti nemokamai.

„Žiūrint į Lietuvą iš toliau, pavyzdžiui, iš Briuselio ar Londono, nekalbant jau apie Niujorką ar Bostoną, moksluose atrodome tikrai maži. Tokia situacija yra bendros idėjos ir bendro tikslo neturėjimo išraiška, kas atspindi atskirų aukštojo mokslo sistemos institucijų norą išgyventi, nesvarbu ką, ko ir kaip mokant ir negalvojant apie tai, ką jauni žmonės veiks pabaigę studijas“, – teigia D. Pavalkis.

Jis džiaugiasi, kad šioje srityje ledai pamažu pradėjo judėti ir Lietuvoje. Sektinu pavyzdžiu buvęs švietimo ir mokslo ministras rodo KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto siekį sujungti mokslinį ir studijų potencialą bei tapti lyderiu regione.