Epistolinio rašinio konkurso laimėtoją iš Veisiejų įkvėpė Ukrainos prezidento asmenybė

„Gerbiamasis Volodymyrai Zelenski, aš tik prieš keletą dienų sužinojau Jūsų vardą ir pavardę. Bet jeigu šiandien reikėtų įvardyti, kas gali sugrąžinti į žemę gaivų vėjo dvelksmą ir įtikinti žmones pakeisti savo požiūrį į nenuvaldomą pinigų ir garbės troškimą, nedvejodama pasakyčiau, kad Jūs. Jūs, kartu su visa Ukrainos tauta.“

Tokiais žodžiais prasideda 51-ojo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo laimėtojos Lazdijų rajono Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos penktokės Gabrielės Stankevičiūtės (mokytoja Edita Vaitkevičiūtė) rašinys.

Gabrielė, kaip ir mokiniai iš viso pasaulio, šiais metais kūrė laišką tema „Parašykite laišką įtakingam asmeniui apie tai, kodėl ir kaip imtis veiksmų dėl klimato kaitos“. Epistolinio rašinio konkursą rengia Pasaulinės pašto sąjungos (PPS) Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

Konkursas organizuojamas dviem pakopomis: pirmiausia išrenkami kiekvienos šalies nugalėtojai, tada jų rašiniai išverčiami į prancūzų kalbą ir siunčiami PPS Tarptautiniam biurui, kad galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurso ture.

Lietuvoje konkursą organizuoja Lietuvos paštas kartu su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Mokinių darbus šiemet vertino rašytoja Gintarė Adomaitytė ir žurnalo „Pašvaistė“ vyriausioji redaktorė Audronė Daugnorienė.

Rašytoja G. Adomaitytė pastebi, kad konkurso laimėtoja geba naudoti literatūros simbolius ir kad jos laiškas išsiskiria ypatinga energija, tikėjimu pasaulio išmintimi ir viltimi – Gabrielė tiki, kad pasibaigus karui Ukrainos prezidentas įveiks ir kitą negandą – klimato kaitą.

Rašytoją džiugina tai, kad klimato permainos, Žemės planetos likimas nepaliko abejingo nė vieno konkurso dalyvio.

„Nemažai autorių yra nusiteikę vaikščioti pėsti, ne tik nešiukšlinti patys, bet ir surinkti kitų šiukšles, rūpintis miškais, sodais ir parkais, globoti gyvūnus. Auga išmintingų sprendimų ieškanti, esmines vertybes suvokianti karta“, – apibendrina G. Adomaitytė.

Gabrielės Stankevičiūtės laiškas Ukrainos prezidentui

Gerbiamasis Volodymyrai Zelenski,

aš tik prieš keletą dienų sužinojau Jūsų vardą ir pavardę. Bet jeigu šiandien reikėtų įvardyti, kas gali sugrąžinti į žemę gaivų vėjo dvelksmą ir įtikinti žmones pakeisti savo požiūrį į nenuvaldomą pinigų ir garbės troškimą, nedvejodama pasakyčiau, kad Jūs. Jūs, kartu su visa Ukrainos tauta.

Niekada nesidomėjau politika, visada tėveliams sakydavau, jog perjungtų ,,Žinias”, nes tai pati nuobodžiausia laida, tačiau dabar po keletą kartų žiūriu Jūsų trumpus interviu ir tikiu kiekvienu ištartu žodžiu.

O ar gali būti kitaip, kada Jums ,,nereikia pavėžėjimo paslaugų”, kada Jūsų žmonės nebėga nuo baisios nelaimės, o ryžtasi aukoti gyvybes, kad tik sugriautų tiltus, galinčius atvesti blogį į jų žemę, kada ne JAV, Rusija ar Kinija yra stipriausios valstybės pasaulyje, o užmiršta ir iki šiol neįvertina Ukraina. Kodėl ji? Todėl, kad ji turi atominius ginklus naikinančias priemones – karštai plakančias laisvas žmonių širdis.

Jumis tiki visas pasaulis, visi pasaulio lyderiai ploja Jums atsistoję, o Jūs, nelaukdamas aplodismentų pabaigos, kylate nuo kėdės ir einate tęsti darbo… Neįtikėtina, kad ginklas, atominės bombos, grasinimai, tūkstantinė armija yra niekis, kada į kovą su blogiu stojama tikėjimu ir vienybe. Tuomet paskui seka minios tokių pat ryžtingų ir nesitaikstančių su neteisybe ir žmonių abejingumu…

Ar bent įsivaizduojate, kad savo poelgiais ir drąsa Jūs atvėrėte bet kurios pasaulio valstybės duris Ukrainos pabėgėliams? Todėl manau, kad Jūsų žodžiai atvertų protus ir padėtų keisti požiūrį ir gelbstint pasaulį nuo klimato kaitos rykščių.

Žinau, kad kiekvienas Jūsų šalies vyras, keldamasis rytą iš lovos, pirmiausiai padėkoja už tai, kad turi jėgų iš jos pakilti ir meldžiasi, kad galėtų dienos pabaigoje į ją sugrįžti… Jie kovoja ne dėl turtų, ne dėl didesnio ploto, pilno naftos, ar geresnio valiutos kurso, o dėl to, kad galėtų savo vaikui parodyti jų kiemo sode išaugusią saulėgrąžą, plačiai atverti langines, kai vakare tyloje leisis saulė …

Jūsų valstybė tapo pavyzdžiu, kaip reikia kovoti su negandomis – nelaukti kitų pagalbos, nesiginčyti tarpusavyje, bet kokiomis aplinkybėmis nenuleisti rankų, o eiti mažais žingsneliais pirmyn, t.y. daryti tiek, kiek tik gali: negali paimti ginklo – gamink Molotovo kokteilį, negali vairuoti tanko – filmuok video ir talpink internete, negali sutvarstyti žaizdos, tuomet skubėk į slėptuvę nuvesti senelę ar vaiką… Tokia ukrainiečių kova! Didinga ir iki šiol pasauliui dar nematyta!

Taip turime kovoti ir mes! Kaip kovoja Ukraina! Nesvarbu, ar tai karas su Rusija ar su klimato kaitos negandomis!

Daryti tai, ką galime – plaukti medine valtimi, o ne motorine, juk malonumas vis tiek tas pats. Mamytei nuskinti vieną žibuoklę, o ne saują, juk ji taip pačiai džiaugsis ir šypsosis. Einant pasivaikščioti su tėčiu, reikėtų pasiimti maišelį ne tik pirkiniams, bet ir pakeliui pastebėtoms šiukšlėms. Perskaityti knygą ir ją padovanoti draugui, o ne tiesiog nutrenkti palėpės lentynoje… Atrodytų, jog tai ne kova su klimato kaita, o ,,išjuoka”, bet tik tol, kol tai darysiu tik aš viena. Bet jeigu tai darys ir mano draugas, ir mano klasė, ir mano mokykla, ir mano miestelio bendruomenė, ir mano šalis… Tuomet tai taps tokia pačia jėga, kokia tapo ir Ukraina – keičiančiu požiūrius ir visą pasaulį vienijančiu spinduliu.

Tad, Prezidente, tuomet, kada virš Jūsų šalies nustos skrieję bombos ir kartu su savo dukra Aleksandra bei sūnumi Kirilu namų kieme sodinsite kriaušę, o Jūsų žmona Olena virs gardžią vyšnių uogienę, priminkite pasauliui, kad blogis nugalimas ne direktyvomis, ne pasitarimais, o tikėjimu ir kiekvieno iš mūsų net ir menkiausiu indėliu, kurių visuma tampa triuškinančiu ginklu.

Ir tada mes turėsime galimybę pasakoti istoriją savo anūkams apie tai, kaip pasaulinės gamyklos niekaip pačios nesugebėjo sumažinti išmetamo dvideginio kiekio, kol to nepadarė jų darbuotojai – tiesiog neidami į darbą, tol, kol nebuvo pakeisti įrenginiai… Be to, suteiksime galimybę Ukrainos metro stotyje karo metu gimusiai mergaitei mėgautis švariu upės vandeniu ir šventas Kalėdas sutikti besimėtant sniego gniūžtėmis, o ne telkšant baloms…

Visi kartu. Visi dėl vieno tikslo.

Pagarbiai

Gabrielė Stankevičiūtė