Esama padangų atliekų tvarkymo netvarka primena aisbergą

Kaip parodė Alytuje kilęs gaisras, padangų atliekų tvarkymas apkerpėjęs didžiule netvarką, kurioje lyg ežiukas rūke klaidžioja ir teisės aktai, ir jų traktavimas. To pasekmė – gyvenimas nuo gaisro iki gaisro, per kuriuos nemaža dalis padangų atliekų sudega. Rezultatas – materialiniai ir moraliniai nuostoliai, nes nuo to didėja visuomenės nepasitikėjimas visu sektoriumi. Ieškodama galimybių, kaip išgyvendinti netvarką padangų atliekų tvarkyme, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė surengė diskusiją „Atsakingas padangų sutvarkymas Lietuvoje – perdirbti, neleisti liepsnoti“.

Šnekų lenciūgėlis turi baigtis

Tokią išvadą galima padaryti išklausius diskusiją inicijavusios Seimo narės Virginijos Vingrienės kalbos. „Buvo išsakyta daug drąsių idėjų, įvardytos problemos, nurodyti spręstini klausimai, pabrėžti galimi padariniai. Tačiau visos šios kalbos ir ryžtingi pranešimai nugulė tarp spaudos puslapių ir liko dulkėti lentynose. Mano inicijuotos įstatymo pataisos dėl padangų tvarkymo, gavusios žalią šviesą tiek Seimo salėje, tiek Vyriausybės išvadoje, Aplinkos ministerijos klerkų iniciatyva buvo pusmečiui sustabdytos.  Atidėtos su intencija, jog numatoma mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nauja redakcija, kuri viską pakeis iš esmės, todėl nėra laiko ar reikalo priiminėti mano „trupinines“ reformas. Įstatymo redakcija Seimą pasiekė tik prieš kelias dienas. Tad kodėl reikėjo vilkinti pokyčius? Ar būtina buvo sulaukti Alytaus katastrofos, kad visi pradėtų panikuoti ir žarstytis kritika, kažkas pasijaustų didvyriškais gelbėtojais, moraliai aiškinančiais tariamai aklai visuomenei, jog gaisras atvėrė sistemos ydas. Taip, ydas jis tikrai iškėlė į dienos šviesą, tačiau jos buvo matyti jau seniai. Bėda, kad tuo metu niekas į jas nenorėjo žiūrėti, o pavienių idealistų šūkavimas daugelio buvo lengva ranka atmestas kaip nevertas dėmesio“, – sakė Virginija Vingrienė ir kvietė kalbėti ne tik apie problemas, bet ir konkrečiai siūlyti jų sprendimo galimybes.

Suspausta padangą jau perdirbta?

Žinia, kad gamintojai-importuotojai gali nemokėti mokesčio už teršimą apmokestinamo gaminio atliekomis, tik iš perdirbėjų gavę pažymą, kad padangos atlieka perdirbta. Jei manote, kad iš gumos pagaminami ypatingi gaminiai, labai klystate. Pasirodo, perpjauta sena padanga pagal šalyje galiojančius teisės aktus jau priskiriama perdirbtų kategorijai. Net suspaustos ir surištos padangos pripažįstamos perdirbtomis. Taip perdirbtas padangas, kaip teigė diskusijos dalyviai, dažniausiai ir „utilizuoja“ gaisrai. Ir atliekos nėra, ir didelių išlaidų joms perdirbti nereikia, ir dokumentas apie padangų sutvarkymą išrašytas. Realus perdirbimas, kaip pabrėžė diskusijos dalyviai, reikalauja nemažų išlaidų. Tą patvirtino ir gumos granules gaminančios įmonės „Ekobazė“ atstovė. Ši įmonė per metus į granules perdirba apie 15 tūkst. tonų padangų atliekų, bet, deja, Lietuvoje šios žaliavos kol kas nereikia. Tad granulės parduodamos Rusijai ir Baltarusijai, bet tokius santykius atstovė įvardijo kaip labai rizikingus jų verslui.

Lietuvoje kol kas nėra įmonės, kuri gamintų gaminius iš granulių.  Diskusijos dalyviai klausė, kodėl gumos granulės nenaudojamos tiesiant kelius. Tačiau dalyvavę mokslininkai didelių vilčių nesuteikė. Jų tyrimais,  vidutiniškai bitume gumos miltai gali sudaryti tik 4 procentus. Per metus būtų panaudojamos 2–3 tonos gumos miltų. JAV gumos miltai sudaro iki 25 procentų, bet, kaip pažymėjo mokslo atstovai, toks gumos miltų kiekis naudojamas tam tikrose bitumo rūšyse.

UAB „Raguvilė“ vadovas Virginijus Brazauskas į diskusiją atvyko ne tuščiomis. Jis atsivežė iš padangų atliekų pagamintus kilimėlius, gumas sniego valymo mašinoms. Šiuos gaminius būtų galima gaminti, jei ne vienas bet… Įmonė jau dvejus metus negauna poveikio aplinkai vertinimo.

Diskusijos dalyviai pasiūlė teisės aktuose  labai konkrečiai apibrėžti, kada padangos atlieka yra perdirbta. „Ekobazės“ atstovė atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose būtų įteisinta ir gumos granulių gamyba, nes tai puiki žaliava įvairiems gaminiams.

Šiuo metu dalis padangų atliekų sudeginama „Akmenės cemente“. To, kaip teigė dauguma susirinkusiųjų, neturėtų būti, nes padangos atliekos yra daug kam tinkanti puiki žaliava. Tuo pačiu diskusijos dalyviai išreiškė lūkesčius, kad valstybė, spartindama žiedinę ekonomiką, turėtų teikti paramą inovatyvius atliekų panaudojimo būdus plėtojančioms įmonėms.

Nesubalansuota kontrolė

Po Alytaus gaisro padangų tvarkymas sulaukė padidinto kontroliuojančių institucijų dėmesio, nors ir anksčiau aplinkos apsaugos inspektoriai tose įmonėse, kaip rodo, dalyvių pateikti skaičiai, labai dažni svečiai. Apsilankyta 11, o kai kur ir daugiau kartų. Tik apsilankymo tikslai, anot kalbėjusiųjų, pasikeitę – dabar lankosi ieškodami dėl ko nubausti, bet ne kaip spręsti problemas, jei jų įmonėje aptinkama.

Verslininkus stebino ir kontrolės kryptys: labai akylai kontroliuojamas atliekų išvežimas, bet beveik nėra jokios atliekų įvežimo kontrolės. „Pernai dėl atliekų išvežimo buvome tikrinami 86 kartus ir nė karto dėl įvežimo“, – teigė „Antrinio perdirbimo“ vadovas Andrius Markevičius ir pridūrė, kad didžioji padangų atliekų dalis „Ekologistikoje“  buvo įvežta iš Latvijos ir Estijos.

Verslininkai skundėsi ir inspektorių kompetencija, bandydami paaiškinti tuo, kad per maži atlyginimai žmones verčia ieškotis geriau apmokamų darbų.

Aplinkosaugos specialistų gebėjimas ar negebėjimas operatyviai spręsti verslui svarbus klausimus neretai baigiasi vilkinimu, tą patį dokumentą reikia teikti po kelis kartus, o specialistui paaiškinus, kad jau toks dokumentas pateiktas, dažniausiai atsakoma, kad dokumentas pateiktas kitam skyriui. Nors diskusijoje dalyvavęs Aplinkos apsaugos departamento direktorius Vaidas Laukys tvirtino, kad darbuotojams kompetencijos netrūksta, prašė pranešti apie konkrečius atvejus, tačiau susirinkusiųjų nuomonę vaizdingai nusako replika: negi kirsi šaką, ant kurios sėdi, juk su tais žmonėmis ir toliau reikės klausimus derinti.

Diskusijos dalyvių pageidavimas – užtikrinti, kad jų veiklos kontrolė būtų subalansuota.

Noras sutvarkyti ar pasipelnyti?

Įtempčiausia diskusija užvirė dėl nuo 2020 metų sausio 1 dienos įsigaliojančios Atliekų tvarkymo įstatymo pataisos, pagal kurią gamintojai-importuotojai turi ne tik proporcingą į rinką įvežti padangų kiekį, bet ir finansiškai išlaikyti didelių gabaritų atliekų aikšteles, kurios  vartotojui nėra patogios nei savo vieta, nei darbo laiku.

„Regioninių atliekų tvarkymo centrų apetitai labai dideli – už padangų atliekų toną jie iš gamintojų-importuotojų reikalauja 48 eurų atliekų surinkimo aikštelės eksploatavimo išlaidoms padengti.  Kodėl norima naudingą sistemą paversti kenksminga vartotojui? Reikalavimas dengti aikštelių eksploatavimo išlaidas yra absoliutus gerai veikiančios sistemos žlugdymas“, – kalbėjo Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė ir pasidalijo įspūdžiais, kai teko klaidžioti 45 minutes, ieškant didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės.

Verslininkai prašė atidėti šios pataisos įsigaliojimo laiką, gerai išdiskutuoti ir tik tada priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

„Antrinio perdirbimo“ vadovas Andrius Markevičius pažymėjo, kad jei pataisa įsigalios, kai kurie padangų gamintojai ketina trauktis iš Lietuvos.

„Mes norime dirbti tvarkingai, bet jei iš mūsų bus reikalaujama padengti ir aikštelėse dirbančių žmonių skiepijimą, tad mes irgi sumokėsime mokestį už teršimą apmokestinamo gaminio atliekomis“, – regioninių atliekų tvarkymo centrų noro gauti pinigus už atliekų surinkimo aikštelių eksploatavimą galimas pasekmes apibūdino Danguolė Butkienė.

Kadangi gamintojams-importuotojams atsiradusi papildoma finansinė naštą nusileis ant padangas perkančių žmonių galvų, ir taip didelis nedeklaruojamų padangų kiekis gali dar padidėti, nes žmonės pirks padangas užsienyje, kad ir kaimyninėje Lenkijoje. Jau dabar manoma, kad daugiau nei trečdalis padangų Lietuvos rinkai tiekiamos nelegaliai. 2018 metais gamintojai-importuotojai patiekė per 27 tūkst. tonų padangų ir manoma, kad apie 10 tūkst. tonų įvažiavo su naujais ir senais automobiliais, įvežtos nelegaliai ar pusiau legaliai, nes įsivežti kelias padangas iš Lenkijos yra visiškai teisėtas kelias. Deja, teisės aktuose nenumatyta, kas turi sutvarkyti tokių padangų atliekas.

Neatsakytas klausimas – kokiais kriterijais vadovaujantis nustatyta, kad gamintojas-importuotoja privalo sutvarkyti 80 proc. vidaus rinkai patiekto padangų kiekio. Kas ir už kokius pinigus tvarko likusį 20 procentų?

Mokesčio pinigai padangų atliekų nepasiekia

Dalis gamintojų-importuotojų, nenorėdami tvarkyti padangų atliekas, sumoka vadinamąjį gaminio taršos mokestį. 2018 metais sumokėta 242 938 eurai. Kur ir kaip tie pinigai panaudoti, neaišku, nes padangų atliekų tvarkymo jie nepasiekė. Primename, kad šiuo metu esamo mokesčio dydis už teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis priklauso nuo įvežtos padangos priklausymą vienai iš šių kategorijų: už naujų padangų toną – 86 eurai, naudotų padangų toną – 104 eurai, restauruotų padangų toną – 86 eurai. 

Diskusijos dalyviai siūlė mokestį padidinti, nes dabartinis dydis neskatina tvarkyti padangų atliekas ir sumokėjus mokestį nėra jokio galvos skausmo.  „Esu pateikusi įstatymo pataisą dėl mokesčio už teršimą apmokestinamų gaminių atliekomis padidinimo ir tikiuosi, šią pataisą Seimas priims“, – pažymėjo Seimo narė Virginija Vingrienė.

Susirinkusiųjų manymu, įstatymu reikėtų numatyti, kad ir už padangas sumokėto vadinamojo taršos mokesčio  pinigai būtų skiriami padangų atliekų tvarkymui.

„Mes esame pasiruošę daryti reikalingas pataisas teisėkūros procese, Ir eiti toliau į priekį, kad šita katastrofa nepasikartotų. O gaisras Alytuje tai tikrai mums turi būti didžiausia pamoka, išmokta smūgiu į galvą, kad supurtytų visiems smegenis. Diskusijoje išgirstas mintis ir pasiūlymus apibendrinsime ir aš pati inicijuosiu reikalingas pataisas, kad padangų atliekų tvarkymo sektoriuje nebebūtų mums visiems brangiai kainuojančios netvarkos“, – diskusiją apibendrina Seimo narė Virginija Vingrienė.

Diskusijos įrašas:

Užs. Nr. VV-73