Esmė ne skaičiuose: ką išnaudota paslaugų sektoriaus kvota sako apie Lietuvos migracijos sistemą
Nustatyta paslaugų sektoriaus darbuotojų, esančių trūkstamų profesijų sąraše kvota – 16 tūkst. asmenų – buvo išnaudota jau rugpjūtį. Panaši situacija buvo ir praėjusiais metais, kai 11,6 tūkst. darbuotojų kvota pasiekta gegužę. Kitaip tariant, iš anksto paskaičiavusios darbo rinkos poreikius, valstybės institucijos stipriai šovė pro šalį. Nenuostabu, nes tiksliai tų poreikių numatyti neįmanoma net ir ne tokiais sudėtingais laikais.
Kiekvienų metų pradžioje skelbiamos kvotos trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių, numato, kiek žmonių paslaugų, pramonės, statybos ir žemės ūkio srityse darbdaviai gali įdarbinti palengvinta tvarka.
Rugpjūčio mėnesio pabaigoje Migracijos departamentas pranešė, kad kvota, kuri yra taikoma įdarbinant paslaugų sektoriaus darbuotojus išnaudota – įdarbinti visi 16 tūkst. krovinių ir keleivių vairuotojų, kompiuterininkų. Tad nuo šiol palengvinta tvarka jiems įsidarbinti Lietuvoje nebėra taikoma. Darbdaviai ir toliau gali įdarbinti darbuotojus, tačiau dėl leidimo privalo kreiptis į Užimtumo tarnybą. Tai jiems papildomai kainuoja 121 eurą, o visas procesas išsitęsia kelis mėnesius. Tad ir valstybės institucijoms, ir visuomenei tikriausiai kainuoja žymiai brangiau.
Neatitikimas tarp to, kokio dydžio kvotas nustato valstybės institucijos, ir to, kaip greitai jos išnaudojamos, rodo, kad priemonė nepasiekia savo tikslų.
Nelaiku ir netiksliai
Priežastis to – paprasta. Kiekvienų metų pabaigoje valstybės institucijos bando nustatyti, kokių darbuotojų trūks ateinančiais metais ir sudaro jų sąrašą, numatydamos kad šių profesijų užsieniečius bus galima įdarbinti lengviau. Tačiau iš karto yra numatomas ir kvota – kiek darbuotojų bus galima įdarbinti supaprastintai.
Tokiu būdu bandoma sukurti rinkos poreikius atitinkančią migracijos sistemą. Tačiau niekaip nepavyksta šio tikslo pasiekti. Trūkstamos profesijos ir kvotos yra nustatomos vadovaujantis praėjusių metų tendencijomis ir prognozėmis, taikomos ekonomikos sektoriams ir atnaujinamos kartą per metus. Vis dėlto nei konkrečių darbų specifikos, darbdavių, darbo jėgos poreikių, nei besikeičiančių aplinkybių numatyti yra neįmanoma. Tai itin stipriai pajutome šiais metais. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje tiekimo grandinės sutriko visoje Europoje. Išoriniai šokai be abejo neapleidžia ir darbo rinkos poreikių, tad darbuotojų poreikis pasikeitė drastiškai.
Kita priežastis – informacijos asimetrija. Kvota yra išnaudojama darbuotojui išdavus leidimą gyventi ar vizą, tačiau ne visais atvejais jis lieka dirbti. Darbo sutartis dėl įvairių priežasčių gali būti nutraukiama darbuotojo arba darbdavio iniciatyva. Pasitaiko ir tokių situacijų, kad gavęs vizą atvykti į Lietuvą, žmogus įsidarbina kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Kvotos išnaudojimas yra skaičiuojamas pagal išduotų leidimų, o ne dirbančiųjų skaičių. Tad nenuostabu, kad kvotą išnaudojus, darbdaviams darbo rankų vis tiek trūksta.
Nustatant kvotas nėra įvertinamos ir naujai per kalendorinius metus sukuriamos darbo vietos. Pavyzdžiui jei metų eigoje Lietuvoje atsidarys 500 kompiuterininkų įdarbinsianti įmonė, jos poreikiai metų pradžioje paskelbtose kvotose neatsispindės. Taigi, kvotų taikymas netgi atgraso kurti naujas darbo vietas. Taip ribojamos ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos darbuotojų įsidarbinimo ir ekonominės plėtros galimybės.
Žingsnis į priekį
Lietuvoje vis dar jaučiamas didelis darbuotojų stygius, mažėjant nedarbui laisvų darbo vietų lygis išliko sąlyginai aukštas. Net jei dėl ekonominio sulėtėjimo šis poreikis sumažėtų, svarbu užtikrinti, kad migracijos sistema leistų savalaikiai atsiliepti į realius poreikius, kokie jie bebūtų. Dar svarbiau, kad žmonės, dirbantys Užimtumo tarnyboje ir Migracijos departamente būtų išlaisvinti nuo veiklos, kurios beprasmiškumą jie mato greičiau, negu visi kiti, ir kad galėtų skirti visas pajėgas prasmingoms, valstybei reikalingoms veikloms.
Tai galima pasiekti ne kuriant rinką imituojančius ar bandančius nuspėti įrankius, o atsisakant perteklinių įrankių ir sukuriant paprastą ir greitą darbo imigracijos sistemą. Kitose Europos Sąjungos šalyse taip pat jaučiamas darbuotojų stygius ir kova dėl jų vyksta globaliai ir intensyviai, o Lietuvos visuomenė sensta du kartus greičiau nei Europos Sąjungos vidurkis.
Ateityje konkurencija dėl darbuotojų pritraukimo išsivysčiusiose šalyse tik aštrės. Nors konkuruoti teks įmonėms, pati migracijos sistema turi būti konkurencinga – tai yra lengvai prieinama, greita ir paprasta – leidžianti darbdaviams atsiliepti į rinkos poreikius, o valstybės tarnautojams – džiaugtis ir didžiuotis kuriama verte visuomenei.
