Etnografinių regionų metams – plakatai ir konkursas
2015 paskelbti Lietuvos etnografinių regionų metai. Kauno marių regioninio parko direkcija irgi prisideda prie šių metų sklaidos. Tik štai problema – kuriam etnografiniam regionui priskirti Kauno marių regioninį parką?
Kaip nuo seno Nemunas buvo baltų genčių skiriamoji riba, taip dabar Kauno marios yra skirtingų etnografinių regionų pasienis: vienam krante aukštaičių sutartinės skamba, kitam – suvalkiečiai laukus aria, o pačioj uodegoj dar ir dzūkai po miškus grybaudami šūkauja.
Strėva, kuri įteka į marias ties Kruoniu, anksčiau vadinta trijų gubernijų kampu, mat jos žiotys buvo natūrali gamtinė siena, skyrusi Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijas. Dėl to vietiniai juokaudavo, kad tai vieta, kur galima girdėti gaidį giedant net trijose gubernijose. Šiandien juokaujame mes, teigdami, kad Kauno marių regioniniame parke tokių stebuklingų vietų yra daugiau. Ar žinote, kad vienoj tokioj vos per keletą valandų įmanoma apeiti visą Lietuvą: ir Žemaitiją aplankyti, ir Dzūkijoj pabūti, ir Suvalkijon užsukti, pas aukštaičius pasisvečiuoti? Tad nenuostabu, jog sunku vienareikšmiškai nuspręsti, kokiam regionui ši teritorija artimesnė, nes istoriškai – ji niekada nebuvo vienalytė, o geografiškai – tai Lietuvos širdis.
Todėl nutarėme, kad nebandysime įsprausti savęs į rėmus, tuo labiau, jog pačioje direkcijoje rasite ir suvalkiečių, ir aukštaičių, ir net žemaičių. Kauno marios margos, o mūsų etnografija dar margesnė. Norime priminti, pasidalinti ir pasididžiuoti visų etnografinių regionų išskirtinumu ir unikalumu.
Vasarą pakviesime į etnografiniams metams paminėti skirtą pėsčiųjų žygį, o kol kas parengėme keletą plakatų, kuriuose vaizduojami Lietuvos etnografinių regionų savitumą atspindintys elementai – tautiniai rūbai, kulinarinis paveldas, etnoarchitektūra, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka ir kita liaudies kūryba. Norime parodyti, kokia ypatinga ir marga yra Lietuva. Tam, kad būtų abipusis ryšys, pateikdami kiekvieno plakato galutinį variantą, kas savaitę skelbsime virtualų konkursą, kurio metu konkurso dalyviai turės galimybę patys pasidomėti etnografinių regionų ypatybėmis: kas ką dėvi, kur gyvena, ką valgo, kaip kalba ir t.t. Be to, stengiamės išlaikyti kultūros ir gamtos vienovę, kuri baltams visada buvo aktuali, tad plakatuose etnografinius elementus deriname su gamtiniais motyvais, tuo pačiu, ieškodami tinkamų gamtinių aliuzijų, išryškiname ir savo regioninio parko biologinės įvairovės vertybes.
Pirmasis klausimas
Pirmasis plakatas skirtas Lietuvos etnografinių sričių „psichologijai“, t.y. stereotipinės skirtingų regionų atstovų charakterio ypatybės. Neabejojame, kad tai toji etnografijos dalis, su kuria tenka susidurti kasdienybėje, kuri nėra tik archyvinė ar parodomoji išraiška. Pabandykite įvardinti, su kokiais etnografinių regionų atstovais lyginami plakate pavaizduoti gyvūnai? Kaip manote, ar tai tiesa? Teisingai įvardinusiems visus 6 punktus, dovanosime mūsų regiono istorijai pažinti labai svarbų leidinį – S.Abromavičiaus knygą „Sugrįžimas į nuskendusį slėnį“. Jeigu teisingų atsakymų bus daugiau, nugalėtoją išaiškinsime burtų keliu. Atsakymus į pirmą klausimą pateikti galite iki kovo 4 d. el.paštu ramune.mikitiejeva@gmail.com arba tiesiogiai Kauno marių regioninio parko direkcijos „Facebook“ puslapyje komentaruose po tos dienos skelbtimi.
O štai ir kuklus priminimas apie ryškiausius etnografinių charakterių įvaizdžius.
Taupumo asas
Suvalkietis suvokiamas kaip racionalus, apsukrus, ūkiškas, blaiviai mąstantis asmuo, kuris nesivadovauja emocijomis. Bene dažniausiai, pirma savybė, kuri šauna galvoj paminėjus suvalkietį – perdėtas taupumas. Tačiau, kaip pastebi Giedrė Šukytė, tyrinėjanti Lietuvos etnografinių regionų atstovų įvaizdžius šiuolaikiniuose anekdotuose, suvalkietis savo godumą dažnai geba užmaskuoti, net paversti jį pranašumu. Visgi, tokios charakterio savybės lėmė, kad būtent suvalkietis yra dažniausiai pasitaikantis anekdotų personažas. Štai keletas jų:
Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams. „Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas. – O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis“.
Pamatė žmogelis suvalkietį, besiruošiantį valgyti lašinius. Priėjo, paklausė: – Klausyk, gal gali pasidalinti, aš labai alkanas. Suvalkietis nužvelgia žmogelį ir sako: – Gerai, pasidalinsiu, bet turi pirma išgerti šitą puskibirį vandens. Žmogelis linkteli galva ir vargais negalais išgeria vandenį – pilvas išsipučia. Suvalkietis klausia: – Na, vis dar nori valgyti? – Na, nelabai. Suvalkietis: – Tai aš tau pasakysiu – tu ne valgyti norėjai, o gerti!
Suvalkietis paslaugiai klausia savo svečių išlydėdamas: – Gal laiptinėje šviesą uždegti? – Ačiū, nereikia, mes jau gulime apačioje.
Nepaprastai tvarkingas suvalkietis pakabino ant durų skelbimą: „Prašome gerai nusivalyti kojas… į kaimyno kilimėlį“.
Turi savo nuomonę, ir savo Vikipediją
Dažnas folkloro personažas ir žemaitis. Visuomenėje įsivyravę tokie žemaičio vaizdiniai: lėtumas, užsispyrimas, uždarumas. Tačiau būtent žemaičių tarmės ypatybės, jos puoselėjimas yra vienas pagrindinių įvaizdžio bruožų. Geriausiai žemaitiško charakterio ypatybes atspindi šie anekdotai:
Upėje skęsta žmogus. Pro šalį eina žemaitis. Lėtai, gan abejingai žemaitis sureaguoja ir į skęstantį žmogų. Ilgai stebėjęs, pasiūlo: „Mon ruods, to jau nebvark, nebvark…“.
Žemaičio lėtumas kai kuriais atvejais perauga ir į užsispyrimą. Viename dažnesnių anekdotų, kuriuose minimi visų etnografinių regionų atstovai bei jų elgsena maiše, žemaitis atsisako išlįsti iš maišo, teigdamas: „Kas monėm čia įkėša, tas tegul ėr ištrauk“. Tai niekur neskubantis, turintis savo nuomonę žmogus. Dar viena žemaičio įvaizdžio dalis – jis stiprus, kantrus.
Etnopsichologai, tyrinėję aukštaičių ir žemaičių galimas psichikos ypatybes, nustatė, jog pastariesiems būdingesnis uždarumas, jautrumas, tačiau kartu didesnis atkaklumas siekiant tikslo, stipriau išreikštas Ego. O kaip kitaip – juk ne kiekvienas etnografinis regionas turi sava tarme internetiniuose tyruose tyvuliuojančią Vikipediją.
Nerodo, kur grybai dygsta
Jeigu žemaitis yra mažakalbis, tai dzūkas – visiška priešingybė. Ryškiausios dzūkų charakterio savybės – draugiškumas ir svetingumas, tačiau draugiškumas baigiasi ten, kur prasideda grybai: tikras dzūkas niekada neišduos, kur grybai dygsta. Dzūkijoje gyvenanti Eglė nesibodi pridėti, jog dzūkai savotiški tinginiai:
„Kadangi žemių gerų nebuvo, tai grybais ir uogomis pragyvenimui daug užsidirbdavo. O kai užsidirbdavo, tai ir tos prastos žemės neapsimokėjo dirbt. Geriau pakentės kelis mėnesius, kol grybai atsiras, bet dirbt neis.“
Dzūkai nors ir svetingi, bet patys ganėtinai kuklūs. Sakoma, kad prašyti, įkalbinėti dzūką labai ilgai reikia. Eglė šią savybę iliustruoja dar vienu pavyzdžiu iš gyvenimo dzūkiškame kaime su dzūkais patirties:
„Nuvažiavo kartą dzūkai pas aukštaičius į vestuves. Grįžta, visi klausia, kaip ten, ar geri stalai buvo? Geri, sako, geri, tik, kad prie stalo mažai prašė. Tai ir grįžo dzūkai alkani.“
Iš ko sudarytas lietuvis?
Skirtingų etnografinių regionų atstovų folkloro įvaizdžiai padeda sudėlioti gana aiškų tipinio lietuvio charakterį, kuris apima visus bruožus: tiek žemaitišką užsispyrimą ir tvirtumą, tiek suvalkietišką taupumą, tiek dzūkišką svetingumą, tiek aukštaitišką tolerantiškumą. Iš esmės, tai būtų ne tipinis, o idealus charakterio savybių komplektas, ar ne? Todėl mokykimės vieni iš kitų, dalinkimės savo geriausiomis savybėmis, išnaudokime jas teigiamiems dalykams, kaip antai, anot vieno anekdoto, tai darė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas:
„Kai Vytautas Didysis rikiavo pulkus Žalgirio mūšiui, jis pastatė žemaičius į gynybą – ten, kur jie stovės, niekas nepraeis, aukštaičius pasiuntė į žvalgybą, nes jie moka apsimesti ir užsimaskuoti. Dzūkus – į puolimą, nes dzūkui tik pasakyk, jis ir nulėks, ir padarys, o paskui galvos, ką padaręs. Na, o suvalkiečius pasiuntė surinkti viso inventoriaus, kuris liko po mūšio.“
Spalvingų etnografinių metų!