Eurazijos bendrija – dar vienas nevykęs projektas
Bus ne apie virusą. Apie tautų draugystę.
Kai prieš penketą metų Maskva sukonstravo vadinamą Eurazijos ekonominę bendriją (EEB), ne vienas Europoje (o ir pas mus) ėmė skambinti pavojaus varpais – štai atsirado kažkas, kas bus patraukli alternatyva Europos Sąjungai, gal net ją nukonkuruos, gal į Azijos pusę „nuvilios“ vadinamąsias Rytų partnerystės šalis. EEB „popieriuose“ išties nestigo Maskvai malonių optimistiškų vizijų. Praėjo penki metai. Ir kas…?
Ogi labai nieko. Nieko, pačia tikriausia prasme.
Svarbiausias politinis EEB tikslas (to niekas ir neslepia) buvo Rusijos įtakos išsaugojimas ir stiprinimas buvusios SSSR respublikų tarpe. Ar tos respublikos – Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizstanas – šiandien yra labiau priklausomos nuo Rusijos nei prieš penkis metus. Vargu. Net Baltarusija vis dažniau kalba apie „savąjį kelią“.
Muitų Sąjunga, laisvas prekių judėjimas ir kiti dalykai skatinantys ekonominę integraciją kol kas sukasi ne apie penkių valstybių integraciją, o apie keturių individualius santykius su Rusija, nes, šiaip ar taip – ji visoms yra „didysis brolis“ beveik visomis prasmėmis.
Ekonominiai bendrijos pasiekimai rodo, kad tarpusavio prekyba tarp EEB šalių ir su jomis nepriklausančiomis svyruoja priklausomai nuo naftos kainų ir sankcijų, kurias Rusijai taiko Vakarai. Kadangi naftos kaina Rusijai nemaloniai žema, o sankcijos taip pat neglosto, formalus priklausymas EEB iš esmės nieko nekeičia. Gal net ir trukdo.
Žinovai, tačiau, pažymi, kad ne ekonomika yra svarbiausia EEB stagnavimo priežastis. Penkios jai priklausančios šalys turi labai skirtingus geopolitinius interesus ir skirtingas savo šalių ateities vizijas. Rusija, kaip minėjau, nori stiprinti savo įtaką regione, „mažosios“ šalys nori stiprinti savo ekonomines galias, Rusijos „lyderystė“, joms veikiau neišvengiamas geopolitinis „mokestis“, nei džiaugsmas. Vidurinės Azijos šalims mažai rūpi armėniškos „bėdos“ su Azerbaidžanu ar Lukašenkos ateitis. Ir pan.
Rusija supranta, kad EEB laikysis iki to laiko, kol „mažiukai“ neturės kitų alternatyvų. Nuo Vakarų Europos „mažiukus“ kažkaip pavyko atmušti (nors ne iki galo), bet ar pavyks atmušti nuo Kinijos, kuri teoriškai gali patraukti į savo pusę EEB net ir su visa Rusija. Vidurinės Azijos šalys jau šiandien daugiau prekiauja su Kinija nei Rusija, o kas svarbiausia, mato, jog Pekinas turi daugiau galimybių „nupirkti“ jų ekonomiką, nei jų turi Maskva. (Nebent virusas viską pakeis…). Azijos respublikos tikėjosi per Maskvą pritraukti daugiau kvalifikuotų specialistų, bet Maskva nieko įdomaus nepasiūlė. Armėnija tikėjosi, kad Rusija taps jos tvirtu sąjungininku Kalnų Karabacho klausimu, bet ji netapo. Baltarusija tikėjosi… Nelabai šiandien drąsu aiškinti, ko tikėjosi, bet tikrai viltingų dovanų negavo.
Ar atsirado bendra prekių, paslaugų ir kitokių laisvių erdvė? Formaliai ji turėjo būti, tačiau išimtys, išlygos, kitokie prekybos ir paslaugų barjerai vis dar galingesni už vakarietiško stiliaus prekių, paslaugų, žmonių ir finansų judėjimą. Kazachstanas su Kirgizstanu kaltina ir kaltina vienas kitą dėl prekybos taisyklių nesilaikymo ir protekcionizmo. Planuotos elektros rinkos įsteigimas atidėtas iki 2025 metų, vieninga darbo rinka realybėje virsta ekonomine migracija Maskvos link.
Atrodo, kad ir pačioje Rusijos daugėja nusivylimo EEB kaip dar vienu nepavykusiu projektu. Jis net šešėliu neprimena integracijos Vakarų Europoje, jis nestiprina ir Rusijos, – politiškai Maskvos įtaka nesustiprėjo, o ekonomiškai EEB netgi darosi nereikalinga ekonomine ir finansine našta. Gal tokia jau dalia to, kuris vis dar nori būti aplinkiniams „didžiuoju broliu“.
Pastarojo laikotarpio nutikimai rodo, kad nuo kažkokio virusėlio nesaugo nei Didžiojo Brolio gamtos ištekliai, nei, anot tokios poetės, Milžino jėga. Kaip čia pasakius – istorijos pamoka. O gal biologijos?
Užsk. Nr. EV-181
