Europarlamentaras Bronis Ropė: „Kiek laiko žemės ūkio ministerija vilkins problemas pieno sektoriuje?“
Superkamo pieno kaina šių metų gegužę, lyginant su pernai metų tuo pačiu mėnesiu, sumažėjo net 32,1 proc. Pieno gamintojai negauna pajamų, todėl, natūralu, kad traukiasi iš pienininkystės sektoriaus, nes esant tokioms žemoms supirkimo kainoms, jų darbas tampa niekiniu. Pieno supirkimo kaina krito taip smarkiai, kad pienas superkamas už mažesnę kainą nei yra tokio pieno reali gamybos savikaina. Kiek dar laiko žemės ūkio ministerija nesiims priemonių, kurios leistų suvaldyti pieno supirkimo kainų nuosmukį?
Pieno gamybos reguliavimas
Išeitis, kuri šiandien leistų suvaldyti pieno sektoriaus krizę – reguliavimo mechanizmo įvedimas, kuris laikinai sureguliuotų pieno gamybą ir atstatytų pieno supirkimo kainas.
Kur matyta, kad šiandien turime perpus sumažėjusį karvių augintojų skaičių šalyje. Pavyzdžiui, 2018 metais Lietuvoje turėjome apie 41 tūkst. karvių augintojų, o šiuo metu tokių augintojų perpus mažiau – tik apie 20 tūkst. Negana to, lyginant su 2018 metais, pernai metais primelžta net 49 905 tonomis mažiau pieno. Visi šie skaičiai byloja apie tai, kad pienininkystės sektorius šalyje merdi. Nuolat palaikydamas dialogą su šalies pieno gamintojais, matau, kad 2023 metų statistika bus dargi liūdnesnė, nes iš gamybos masiškai traukiasi net sąlyginai stambūs, 100-150 karvių ūkiai.
Neabejotinai, yra ūkininkų, kurie keičia veiklos kryptis, tačiau, vargu, ar pienininkystės sektoriaus tokį spartų traukimąsi galima sieti vien su tuo. Karvės neužauginsi per mėnesį ar metus, tai gerokai ilgiau trunkantis procesas. Ūkio irgi taip lengvai negali sukurti tik spragtelėjus pirštais, nes tam reikalingas didžiulis įdirbis ir atsidavimas darbui.
Žaliavinis pienas negali kainuoti mažiau nei jo savikaina
Tam, kad išsaugotume pieno sektorių šalyje, neužteks vien finansinės paramos ar kitų subsidijų.
Europos Sąjunga jau skyrė Lietuvos pieno gamintojams skubią virš 10 mln. Eurų paramą, prie kurios valstybei buvo leidžiama prisidėti dar 200 proc. iš nacionalinio biudžeto. Deja, mūsų valdantieji nemato poreikio padėti bėdoje esantiems pieno gamintojams ir papildomai neskyrė nei vieno euro paramos. Net ir ES paramą paskirstė taip, kad tam davė, anam davė, o trečiam ir neliko.
Visgi, žemės ūkio ministerijai vertėtų susipažinti ir panagrinėti Ispanijos patirtį, kurią ši šalis sėkmingai taiko superkamiems iš ūkininkų produktams. Ispanai turi reglamentą, kuris draudžia supirkti produkciją, taip pat ir žaliavinį pieną, už žemesnę nei savikaina kainą. Lietuvos institucijos jau dabar gali pradėti taikyti tokį ispanų sukurtą modelį. Jau inicijavau šios gerosios patirties pristatymą savo atstovaujamoje Europos Parlamento Žaliųjų frakcijoje, bei ieškau būdų, kaip klausimo svarstymą įkelti į EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto darbotvarkę. Kalbėjausi su šiuo metu Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Ispanijos žemės ūkio ministru, kuris nuoširdžiai kviečia Lietuvos delegaciją atvykti į Ispaniją ir yra pasirengęs visomis išgalėmis padėti nuodugniai susipažinti su ispanų teisės aktais. Raginau tiek Lietuvos žemės ūkio ministrą, tiek Seimo Kaimo reikalų komitetą skirti deramą dėmesį šiai kolegų ispanų patirčiai ir skubiai perkelti ją į Lietuvos įstatyminę bazę.
Valdantieji turi ieškoti būdų, kaip išspręsti Lietuvos pienininkų problemas, nes kitu atveju – tokie ūkiai išnyks. Gyvulininkystės sektorius – itin svarbus žemės ūkyje, nes gyvulininkystė neatsiejama nuo bioįvairovės kūrimo ūkininkavime, jis prisideda prie dirvožemio derlingojo sluoksnio gerinimo. Galiausiai, gyvulininkystės sektorius svarbus ir dėl to, jog pagaminti pieno produktai, tokie kaip pienas, sviestas, sūris ar varškė dažniausiai lieka šalyje, todėl valstybės biudžetas nepraranda lėšų, o tik papildo jas iš pridėtinės vertės mokesčio.
Ūkininkų produkcijos tiekimas viešojo sektoriaus įstaigoms
Kodėl nevertėtų pradėti teikti pieno ir kitų pieno produktų į mokyklas, darželius ir kitas valstybines įstaigas? Kurkime ir plėtokime maisto produktų iš Lietuvos ūkių tiekimo tinklą. Juk, tokiu atveju galėtume užtikrinti, kad moksleiviai ar darželinukai gautų kokybišką maistą, užaugintą šalies ūkininkų, o ūkininkai – uždirbtų pajamas už šiuos užaugintus produktus.
Lietuvoje galėtume sukurti daugiau regioninių logistikos centrų, kuriuose būtų surenkama ir realizuojama žemės ūkio produkcija – daržovės, pieno produktai, uogos, kiaušiniai ar mėsos produktai. Tokiu atveju, ši produkcija pasiektų šalies gyventojus per trumpiausią laiką.
Svarbu paminėti ir tai, kad teikdami ūkininkų užaugintą produkciją į mokyklas ar kitas viešąsias įstaigas, vystytume taip vadinamą trumpiausios maisto tiekimo grandinės modelį. Toks modelis leistų ne tik diegti žiedinės ekonomikos principus žemės ūkio, perdirbimo ir prekybos sektoriuose, bet ir atpigintų maisto produktus, nes sumažintų tarpininkų skaičių tiekimo grandinėje, kurie užsideda antkainius.
Viliuosi, kad dar šiemet EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete tarsimės, kokį mechanizmą galėtume pasiūlyti, kad ūkininko išlaidos ne tik pasidengtų, tačiau ir atneštų pelno. Kviečiu Lietuvos žemės ūkio ministerijos atstovus ir Vyriausybę aktyviai įsitraukti į tokio mechanizmo kūrimo darbus bei pradėti gilintis į ispanų patirtį, nelaukiant vien jau suformuotų gairių iš Briuselio. Antraip, kol Lietuvos valdžia prisiruoš priimti sąžiningus santykius pieno sektoriuje reguliuojančius teisės aktus, nebebus, kam juos taikyti.
Užsk. Nr. BR-72
