Europos namai ir jų (ne)legalios statybos?

Prieš kelias savaites posėdžiaudamas Strasbūre patyriau, kad Europos Taryba, kuriai priklauso 47 respektabilios valstybės, rengiasi sukviesti visų tų valstybių vadovus iškilmingai konferencijai, kurios motto bus kažkas tokio, susieto su Bendrųjų Europos Namų kūrimu.

Bendri Europos Namai – gerokai nuvalkiota, bet daugeliui vis dar patraukli frazė. Kaip čia sakysi, jog tai niekalas. Bet geriau pagalvojus, kirba klausimas, o tai kaip – čia realybė, svajonė, mitas, anekdotas?

Po Antrojo Pasaulinio karo geografinė ir geopolitinė (o tai ne tas pats!) Europa gyveno ne visai kaimyniškai. Vakarinė jos dalis buvo pasidalinusi į tautinius vienkiemius ir pradėjo jų integraciją – pradžioje ekonominę, paskui ir visokią kitokią. Rytinė dalis, atsiskyrusi geležine uždanga, suintegravo tautas į sovietinę „komunalką“, daugiau primenančią lagerį nei bendrabutį. Taigi, Rytai ir Vakarai gyveno atstvėrę…

Prieš gerus tris dešimtmečius jaunas lagerio viršininkas vardu Michailas, paragintas nugriauti tvorą, ėmė šūkčioti, kad reikia sukurti kažkokius bendrus Europos namus, namus ne tik geografinius – nuo Atlanto iki Uralo, bet net geopolitinius – nuo Vankuverio iki Vladivostoko.

Tenka pripažinti, kad idėja patiko ir integruotiems vienkiemiams, ir Užatlantės fermeriams, ir lagerio senbuviams. Muzikiniai „sopotai“ baigdavosi bendra ruso ir amerikiečio daina, olimpinėse pakylose glebėsčiavosi skirtingų „pasaulių“ atletai, imta rašyti knygas apie istorijos pabaigą. Regis, Europos Namai išdygo greitai ir visam laikui – patogūs, skaidrūs, jaukūs, juose niekas nebesipyksta dėl kvadratūros ar langų į saulėtą pusę.

Bendrų Europos Namų kūrimo fone numarinta Sovietų Sąjunga, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacija į savo svajonių sąrašą įrašė demokratinę Europą nuo Vankuverio iki Vladivostoko, o NATO siekinių preambulėje dar ir šiandien puikuojasi Europa vientisa ir laisva.

Bet… Šiandien visi pasakys, kad jei Europa vientisa ir laisva, tai ji baigiasi ne už Vladivostoko ar Urale. Ji baigiasi trisdešimt kilometrų už Vilniaus.

Didžioji istorijos pabaiga gi baigėsi tuo, kad gera dešimtis šalių pabėgo iš buvusio lagerio į Vakarus, o kas liko, tai arba įsivėlė į karus, arba atidavė valdžią vietiniams „batkoms“. Arba ir viena, ir kita tuo pat metu.

Tai kaip čia su tais Bendrais Europos namais šiandien? Kadangi namų statybos niekas neatšaukė ir nenutraukė, tai ką mes per tas tris dešimtis metų pastatėme? Pamenu, sakėme, kad Europa nebus baigta, kol mes nesusiintegruosime į vakarinę namo pusę. Dabar ginčijamės kurioje pusėje turi būti ukrainiečiai ir žmonės, vadinami sakartvelais (nors tai jie savęs nevadina). Tai pastatėme ar nepastatėme? Jei pastatėme, tai kodėl vėl kalbame apie būtinybė juos kurti, jei taip ir nebaigėme statybų, tai gal tebeturime tik kažką panašaus į mūsų nacionalinį stadioną.

Panašu, kad Europos Namų architektus nusiuntus į politinę užmarštį, namai ėmė statytis savavališkai – grakštūs mūrai aplipo negrabiai drėbtais priestatais, nelegaliomis lūšnomis, sandėliukais, nusprogusiomis katilinėmis, ekologiniais ir politiniais sąvartynais… Kas pasididino balkoną, kas nugvelbė dalį kaimyno gėlių lysvės, kas… ir t.t. Europos Namai nuo Paryžiaus iki Vilniaus visai geri, bet toliau tai… 

Tad kas gi laukia mūsų šiandien? Ką tie Europos Tarybos šalių vadovai galėtų sutarti?

Vienas iš tikėtinų scenarijų – renovacija ar koks kapitalinis remontas. Jo labai norėtų tie, kas dar tiki, kad Europa gali būti vientisa ir laisva. Apie tokią kalbančių dar yra, tikinčių gal vos vienas kitas, o ir tai tik neskaitantys naujausių žinių.

Antrasis scenarijus – nauji Namai. Be minėtų sandėliukų ir nesaugių katilinių. Tam reikia ir valios ir lėšų. Abiejų dalykų, kaip sako, „ne prūdai“. Tad atsiranda jau ir iš viso norinčių pagyventi, kad ir ne tokiuose impozantiškuose, bet savo manuose. Su Namų administratoriais sutarti nelengva, bet britų lagaminai jau sukrauti. Bet reiktų bent jau pripažinti, kad su tais namais ne viskas tvarkoje.

Trečias scenarijus – lengviausias, bet ir beviltiškiausias. Toks rusiškas. Nereikia nei statyti nei renovuoti. Tiesiog legalizuoti visa, kas pastatyta nelegaliai – žalių žmogeliukų įvykdytas aneksijas, visokius donbasinius ar abchazinius fligelius, nesaugias katilines, galimybes ir toliau savavališkai statyti savo lūšnas ar dvarelius.

Su giliu liūdesiu tenka pripažinti, kad Europos Tarybos „tėvai“ (tegu ir „motinos“, kad kokia lyčių konvencija nebūtų pažeista) pastaruoju metu suka trečiojo scenarijaus keliu. Rusijos geopolitinė kleptomanija jau nebe liga, o kažkas tokio natūralaus, kaip ir kokia trečia ar dvylikta lytis, pareigybės institucijose vis labiau priklauso ne nuo kompetencijos, o nuo kepuraitės kandidato suvenyrų lentynoje…

Ar čia tikrai tie gražūs Europos Namai? Suprantu, kad ne tik valstybių vadovams visokių minčių kyla… gal tame nuošaliame Vakarų vienkiemyje buvo geriau? Gal tas britų Jono vaikas turi ne tik gausą ant galvos, bet ir protą galvoje? Gal…. (o čia jau vieta jūsų nuomonei).

 

Užsk. Nr. EV-148