Fantazijas įprasmina medyje
Tokios gausybės unikalių dirbinių iš medžio, kaip Uliūnuose, tikriausiai nėra nė vienoje Lietuvos vietovėje. Juos matai šalia užeigos prie greitkelio „Panevėžys–Kaunas“, prie įvažiavimo į bažnytkaimį, ir dažnoje jo sodyboje. Širdį glostančius gaminius išdrožia čia jau prigijęs talentingas medžio meistras Valerijus KUNIGEL‘IS.
Verčiau dirbti, o ne kalbėti
Kur jis dirba, klausti nebūtina. Už drožiniais išpuoštų vartų kieme – daugybė skulptūrų iš medžio. Įėjimą čia reguliuoja į mešką panašus šuo. Žiūri tyromis akimis ir tarsi sako: „Galiu įleisti, galiu ir neįleisti“. Tik išgirdęs vyrišką balsą, šuo ramiai grįžo į jam skirtą aptvarą. O tas vyriškis ir buvo Valerijus Kunigel‘is, sugebantis prakalbinti medį. Šiaip jis mažakalbis, mėgstantis vienatvę. Tokiam labiau patinka verčiau dirbti negu kalbėti.
V. Kunigel‘is augo Rokiškio rajone, Juodupėje. Jo vasaros pralėkdavo kaime pas senelį. Jis buvo tikras gamtos vaikas ir tai įskiepijo anūkui. Dirbdamas eiguliu, pynė dailius krepšius. O kapoti beverčių krūmokšnių pasiimdavo ir Valerijų.
Mokykloje Valerijus labai gražiai piešė – jam pranašavo dailininko ateitį. Nelengvos gyvenimo sąlygos neleido tai pasiekti. Būdamas 16 metų jau darbavosi miške. Iš pradžių jam patikėjo kirsti krūmus, po pusmečio jau savarankiškai pjovė medžius. Toks darbas Valerijui patiko. Įdomiausia būdavo, kai, palikdamas kelmą, medis virsta į jam numatytą vietą. Su Uliūnais V. Kunigel‘is susipažino pasiųstas į komandiruotę kirsti miško netoli šios gyvenvietės.
Išgarsėjo daug dirbdamas
Matai tiek Valerijaus išdrožtų grožybių, jog akyse raibuliuoja. Nesitiki, kad paprastais darbo įrankiais visa tai įmanoma padaryti. Štai didingais ragais puikuojasi gražuolis briedis. Tarsi gyvas būtų. Čia – kaip zoologijos sode, tačiau visi jie – iš medžio. Ir ypač dailūs, lyg iš plastiko būtų nulieti ar iš molio nulipdyti. Taip ir norisi juos liesti. Droždamas gyvūnus Valerijus kaltų nenaudojo – medį apdorojo specialiu pjūklu. „Dirbant su kaltu, reikėtų labai daug darbo įdėti ir daug laiko skirti. Užsakovas to neįvertintų – jam reikia gaminio“, – aiškino virtuoziškai medžio apdirbimą įvaldęs V. Kunigel‘is. Jis sako, jog ąžuolas, kurį privalo apdoroti, nebūtinai turi būti sausas. Iš žalios medienos lengviau drožti, pats gaminys iki galo išdžius stovėdamas. „Bet kurios rūšies medis turi suskilti. Jeigu nori vientiso, imkis betono“, – su šypsena tarė menininkas. Skulptūras jis drožia vien iš ąžuolo. Dirba be brėžinių, bet turi lakią fantaziją. Valerijaus drožinį, turėjusį apie 4 metrus aukščio ir svėrusį daugiau kaip toną, kėlė su kranu. Ąžuolo laibgalio skersmuo buvo beveik metro. Šis V. Kunigelio kūrinys iškeliavo pas vieną Pakruojo rajono ūkininką.
Pats pirmasis V. Kunigelio drožinys gimė jam jau turint nuosavą būstą Juodupėje. Kaltu ir rankiniu pjūklu apdorojo drebulinę pliauską ir iš to šis tas išėjo. Toks kūrinys medžio meistrui iki šiol atrodo gražiausias. V. Kunigelį domino žurnaluose matytos skulptūros iš medžio. Jo akys nušvito, kai perskaitė knygą apie dievdirbį Lionginą Šepką.
V. Kunigelio nuomone, ąžuolo mediena yra didžiulė vertybė. Todėl nuo jos liekančių nuopjovų nesukūrena. Tinkamesnes atsirenka ir daro stalus, suolus. Menininko skulptūros savitos ir nepakartojamos. Jų nedrožia pagal brėžinius ar pagal fotografijas. Tai, ką daro, yra Valerijaus asmeninės fantazijos vaisiai.
Darbus įvertino užsienyje
Kiekvienas menininkas turi savo stilių. Galima jį nukopijuoti, tačiau tokio pat niekas neįstengtų padaryti. V. Kunigėlis nesidera dėl gaminių kainų. Su užsakovais elgiasi taip, tarsi jie būtų seniai pažįstami ar seniai matyti draugai. Jo darbai iškeliavo į ne vieną Europos šalį. Pasidomėti, kaip sekasi, dažnokai pas jį užsuka latviai. Jie pripažįsta, jog jų krašte drožimo menas nėra populiarus.
Gavęs kvietimą dalyvauti pasauliniame medžio drožėjų čempionate Kanadoje, V. Kunigel‘is vyko su draugu vertėju. Į jį susirinko gabiausi medžio meistrai. Galėjo matyti, kaip jie dirba. O Anglijoje vykusiame pasauliniame medžio drožėjų čempionate sutiko dar didesnį jo dalyvių būrį. Per tris dienas V. Kunigel‘is turėjo išdrožti pandą vaizduojančią skulptūrą. Į Angliją vyko jau su kolega kauniečiu Raimondu Uždraviu. Aktyviai Lietuvos atstovus palaikė šioje šalyje užsidirbti atvykę mūsų tautiečiai. Tiesa, Kanadoje V. Kunigeliui teko sutikti vieną drožėją lietuvį, tačiau su juo pasišnekėti nepavyko. Nors čempionatuose užsienyje prizinių vietų jis neužėmė, tačiau parsivežė gerą nuotaiką ir daugybę įspūdžių.
Viename Lietuvos drožėjų plenere Valerijus pelnė publikos simpatijų prizą.
Iš tokio gabumų nenuviliosi
„Pasižiūri į Valerijaus kūrinus ir pajunti malonumą, savaime atsiranda šypsena. Uliūnams jis – kaip Dievo dovana. Suskaičiuoti, kiek daug jo įvairių dalykų išdrožta, rankų ir kojų pirštų nepakaktų. Šimtai darbų, vien gyvenvietėje – dešimtys. Smagu šalia turėti tokį vyrą. Juodupėje gyvenanti jo mama – irgi menininkė“, – kalbėjo jau aštuonerius metus su V. Kunigeliu pažįstamas Uliūnų seniūnaitis Virginijus Tarulis.
Turbūt šalyje nerasi kitos tokios vietovės kaip Uliūnai. Jų pastatai sutūpę apie didžiulę daubą. Senesni žmonės pamena, kad toje vietoje buvo kalnas. Iš stūksojusios aukštumos, slėpusios didžiules žvyro atsargas, teliko dauba. Valant ją, netinkamas žemes pylė į vieną vietą ir taip atsirado nemenkas kalnelis. Vietinis gabus medžio meistras Dainius Gverzdys (dabar uždarbiauja Norvegijoje) su bendraminčiais ant jo pastatė Svajonių laivą. Bėgant laikui, šis supuvo. Prie naujojo laivo statybos ranką pridėjo ir V. Kunigel‘is.
