Fo­to­gra­fi­ja – po­mė­gis, ku­ris at­pa­lai­duo­ja

Taip sa­ko ke­tu­rio­lik­me­tė Auk­sė Rū­sy­tė. Mer­gi­na dar tik aš­tun­to­kė, ta­čiau jau ga­li pa­si­gir­ti ne­ma­ža fo­to­gra­fa­vi­mo pa­tir­ti­mi. Ypač daug už­sa­ky­mų bu­vo pra­ėju­sią va­sa­rą. Vis­gi, kai veik­la ma­lo­ni, tai ir dar­bu to ne­pa­va­din­si. O fo­to­gra­fuo­ti Auk­sei pa­tin­ka. Tai ho­bis, ku­ris mer­gi­nai do­va­no­ja be­ne dau­giau­sia ge­rų emo­ci­jų.

Auk­sė Rū­sy­tė pri­si­pa­žįs­ta, kad jau ku­rį lai­ką ne­iš­ei­na iš na­mų be fo­to­apa­ra­to. Kaip nu­ti­ko, kad aš­tun­to­kė su­si­do­mė­jo fo­to­gra­fa­vi­mu? Pa­si­ro­do, į fo­to­gra­fi­ją ji pa­su­ko dė­ka pa­žįs­ta­mos mer­gi­nos. To­ji mer­gi­na prieš ku­rį lai­ką at­li­ko Auk­sės šei­mos fo­to­ se­si­ją. Fo­to­gra­fei ta­da bu­vo ne ką dau­giau me­tų, nei da­bar Auk­sei. „Va­di­na­si, ir aš, bū­da­ma moks­lei­vė, ga­liu fo­to­gra­fuo­ti“, – pa­ma­nė ta­da mer­gi­na. Ryž­to už­si­brėž­tam tiks­lui pa­siek­ti pa­ka­ko, to­dėl šian­dien A. Rūsy­tė – fo­to­gra­fė mė­gė­ja, ku­rios pa­slau­go­mis nau­do­ja­si ir drau­gai, ir ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės, no­rin­tys įam­žin­ti svar­bias gy­ve­ni­mo aki­mir­kas.

Tė­ve­liai pa­si­rū­pi­no, kad duk­ros po­mė­gis bū­tų įgy­ven­din­tas – Ka­lė­dų pro­ga pa­do­va­no­jo fo­to­apa­ra­tą. Kad fo­to­gra­fi­ja įtrau­kia, Auk­sės ma­ma ži­no la­bai ge­rai, nes ir jos tė­tis sa­vu lai­ku tu­rė­jo šį po­mė­gį. „Jis ne tik fo­to­gra­fa­vo, bet ir nuo­trau­kas pats da­rė, to­kia­me tam­sia­me kam­ba­rė­ly­je jas ryš­ki­no, o ir da­bar per šei­mos šven­tes vi­sa­da jį te­le­fo­nu fo­to­gra­fuo­jan­tį ar fil­muo­jan­tį ga­li­ma ma­ty­ti“, – pa­ste­bi mo­te­ris. Tai­gi Auk­sė su se­ne­liu tu­ri ben­drą po­mė­gį. „Kai iš­va­žiuo­ju su se­ne­liu gry­bau­ti, tai miš­ke vyks­ta fo­to­se­si­ja: se­ne­lis gry­bau­ja, o aš fo­to­gra­fuo­ju“, – juo­kia­si Auk­sė.

Tur­būt kiek­vie­no pra­de­dan­čio­jo fo­to­gra­fo aki­ra­ty­je iš pra­džių bū­na gam­tos vaiz­dai. Taip nu­ti­ko ir Auk­sei. Pir­mie­ji kad­rai da­ry­ti gam­to­je, sten­gian­tis ieš­ko­ti iš­skir­ti­nių mo­men­tų. „Kai vaikš­čio­ja­me par­ke, žiū­rėk, mes jau bū­si­me ke­lis ra­tus apė­ję, o Auk­sė vis dar sto­vi su fo­to­apa­ra­tu prie ko­kio la­po, fo­to­gra­fuo­ja jį iš vi­sų pu­sių. Ji vaiz­dus ma­to ki­taip nei mes. Tai­gi mū­sų ben­dros ke­lio­nės, pa­si­vaikš­čio­ji­mai, jei tik duk­ra tu­ri fo­to­apa­ra­tą, už­trun­ka la­bai il­gai“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko mer­gai­tės ma­ma Bri­gi­ta.

Jau­no­ji fo­to­gra­fė pri­si­pa­žįs­ta, kad jai la­biau­siai pa­tin­ka nuo­trau­ko­se įam­žin­ti vai­kus. Ža­vi na­tū­ra­lu­mas: jie, prie­šin­gai nei su­au­gu­sie­ji, ne­si­sten­gia po­zuo­ti, ne­no­ri nuo­trau­ko­se at­ro­dy­ti kuo ide­a­liau. Pa­gau­ti ne­ti­kė­tus kad­rus, ku­rie at­skleis­tų aki­mir­kos ža­ve­sį ir pa­ro­dy­tų su­stab­dy­to mo­men­to pras­mę, – Auk­sės fo­to­gra­fa­vi­mo sie­kia­my­bė. „Auk­sės nuo­trau­ko­se nė­ra po­za­vi­mo, ji la­biau mėgs­ta už­fik­suo­ti de­ta­les: tai ran­ką, tai žmo­gaus akis, žvilgs­nį. Kar­tais to­ kios pa­gau­tos aki­mir­kos net už šir­dies grie­bia. Ne kiek­vie­nas fo­to­gra­fas gal­būt ir at­kreip­tų į tai dė­me­sį. Auk­sė tu­ri me­ni­nin­kės gys­le­lę, to­dėl ir jos žvilgs­nis yra ki­toks“, – aiš­ki­na ma­ma.

Fo­to­gra­fi­jai Auk­sė ski­ria la­bai daug lai­ko. Kar­tais ten­ka net iš pa­mo­kų „Ry­to“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je iš­si­pra­šy­ti dėl šven­ti­nės fo­to­se­si­jos. Iki iš­nak­tų mer­gi­na pra­sė­di prie kom­piu­te­rio (nors tai ne­pa­tin­ka ma­mai), tvar­ky­da­ma nuo­trau­kas, kad pa­siek­tų ge­riau­sio re­zul­ta­to. „Pra­dė­ju­si fo­to­gra­fuo­ti, la­biau­siai bi­jo­jau, kad ma­no nuo­trau­kos žmo­nėms ne­pa­tiks, kad jie ne­bus pa­ten­kin­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta Auk­sė. Ta­čiau nu­si­vy­li­mo pa­tir­ti dar ne­te­ko. To­liau už­si­im­ti fo­to­gra­fi­ja ska­ti­na ge­ri at­si­lie­pi­mai, vis di­dė­jan­tis ra­tas žmo­nių, no­rin­čių, kad bū­tent ji at­lik­tų fo­to­se­si­ją. Auk­sė fo­to­gra­fuoja per krikš­ty­nas, gim­ta­die­nius, kaip asis­tuo­jan­čiai fo­to­gra­fei te­ko pa­dir­bė­ti ir ves­tu­vė­se. O drau­gių, kla­sio­kių as­me­ni­nes fo­to­se­si­jas jau sun­ku ir su­skai­čiuo­ti. A.R. ART. To­kiu žen­klu pa­žy­mė­to­je vie­no so­cia­li­nio tin­klo pa­sky­ro­je mer­gi­na pub­li­kuo­ja sa­vo da­ry­tas nuo­trau­kas. Auk­sei pa­tin­ka, kai nuo­trau­kos su­lau­kia ne­ma­žai „li­ke“ pa­spau­di­mų – tai bū­na ge­riau­sias jos dar­bo įver­ti­ni­mas. „Ne­pa­tin­ka im­ti už fo­to­gra­fi­jas pi­ni­gus, at­ro­do, jog ge­riau bū­tų, jei sal­dai­nių duo­tų už dar­bą“, – šyp­so­si Auk­sė. Ji – kuk­li mer­gi­na, ne­mėgs­tan­ti bū­ti dė­me­sio cen­tre, ne­si­ver­žian­ti po­zuo­ti prieš ob­jek­ty­vą, jai ge­riau vis­ką ste­bė­ti iš ša­lies.

Fo­to­gra­fi­ja Auk­sės gy­ve­ni­me pa­kei­tė dai­lę. Nuo pir­mos kla­sės Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je lan­kė dai­lės pa­mo­kas, sa­vo gru­pė­je bu­vo jau­niau­sia. Še­še­rius me­tus tris die­nas per sa­vai­tę po pa­mo­kų sku­bė­da­vo į dai­lės už­si­ė­mi­mus, li­ku­sių die­nų lais­va­lai­kį skir­da­vo šo­kiams – nuo dar­že­lio iki da­bar šo­ka Plun­gės kul­tū­ros cen­tro šo­kių ko­lek­ty­ve „Žir­gi­nė­liai“. Pas­ta­ro­ji veik­la ir­gi la­bai pa­tin­ka. „Šok­da­ma aš at­si­pa­lai­duo­ju, pail­siu, man la­bai pa­tin­ka „Žir­gi­nė­lių“ ko­lek­ty­ve. Vien ke­lio­nės ką reiš­kia! Da­ly­vau­da­mi įvai­riuo­se fes­ti­va­liuo­se, kon­kur­suo­se, ap­lan­kė­me Tur­ki­ją, Veng­ri­ją, Kro­a­ti­ją, Len­ki­ją, Lat­vi­ją, be ga­lo jau­di­nan­tis ir įdo­mus bū­na da­ly­va­vi­mas „Dai­nų šven­tė­je“, – pa­sa­ko­ja A. Rū­sy­tė.

 Kaip dai­li­nin­kė, Auk­sė taip pat ga­li pa­si­gir­ti sva­riais lai­mė­ji­mais. Yra da­ly­va­vu­si ne­ma­žai kon­kur­sų, ta­po Sta­nis­lo­vo Riau­bos kon­kur­so lau­re­a­te – jos gra­fi­kos dar­bai ko­mi­si­jai pa­li­ko įspū­dį. „Tą­kart man te­ko lip­ti į sce­ną at­si­im­ti ap­do­va­no­ji­mo už duk­rą, nes Auk­sė su „Žir­gi­nė­liais“ bu­vo iš­vy­ku­si į „Dai­nų šven­tę“, – pri­si­me­na Bri­gi­ta. Auk­sės šei­mai jos pa­sie­ki­mai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, la­bai bran­gūs. „Auk­sė iš tie­sų yra auk­si­nis vai­kas. La­bai ja di­džiuo­juo­si“, – pri­du­ria mo­te­ris.

Fo­to­gra­fi­ja Auk­sė kol kas už­si­i­ma sa­va­ran­kiš­kai, bū­re­lio ne­lan­ko. „Il­gą lai­ką ji bu­vo la­bai už­im­ta, po pa­mo­kų vis kur nors sku­bė­da­vo, to­dėl da­bar ir ne­sku­ba­me ieš­ko­ti nau­jo bū­re­lio, lei­džia­me pail­sė­ti“, – pa­aiš­ki­na mer­gi­nos ma­ma. Pa­čiai Auk­sei at­ro­do, kad po­il­sio jai ne­rei­kia. „Man ne­rei­kia pail­sė­ti nuo sa­vo veik­los, tuo la­biau – fo­to­gra­fi­jos. Juk ge­riau yra ką nors veik­ti, nei sė­dė­ti ir nie­ko ne­da­ry­ti“, – aiš­ki­na ke­tu­rio­lik­me­tė.

Kad ir kaip pa­tin­ka fo­to­gra­fi­ja, mer­gi­na sa­ko, kad tai jai liks ar­ti­mas šir­džiai po­mė­gis. Tap­ti pro­fe­sio­na­lia fo­to­gra­fe ji ne­ke­ti­na. Auk­sės už­mo­jis ir tiks­las – stu­di­juo­ti chi­rur­gi­ją. Ti­ki­si, kad sva­jo­nę pa­vyks įgy­ven­din­ti, tuo la­biau, kad yra moks­lo pir­mū­nė. Che­mi­ja, fi­zi­ka, bio­lo­gi­ja – dis­cip­li­nos, ku­rios la­biau­siai pa­tin­ka. Ir stu­di­juo­ti Auk­sė no­rė­tų ne Lie­tu­vo­je, sva­jo­nė­se – pres­ti­ži­nis Har­var­do uni­ver­si­te­tas!