Gaisras dar kartą apnuogino sistemos problemas, tad gal šįsyk bus padarytos išvados?
Spalio 16 dienos rytą Lietuvą apskriejo žinia – Alytuje dega padangų perdirbimo įmonė „Ekologistika“. Gaisras kilo 2 tūkst. kvadratinių metrų naudotų padangų atliekų sandėliuose. Nors galutinė žala dar vertinama, bet pirmieji nuostoliai jau išryškėjo. Pasirodo, terštas kai kurių Alytaus rajono pieno ūkių pienas.
Tačiau padangų atliekos Lietuvoje degė toli gražu ne primą kartą, tik su išvadomis, kaip sakoma, liūdni dalykai. Prieš trejus metus degė padangų atliekas perdirbančioje įmonėje „Metaloidas“. Tikriausiai dar augelis prisimename degusias padangas Trakų rajone. Teigiama, kad padangų saugojimo aikštelės perpildytos. Tačiau kol kas išvadų dėl situacijos, susidariusios tvarkant atliekas, atrodo, niekas net daryti nesirengė. Bent jau toks įspūdis susidaro iš www.manokrastas.lt redakciją pasiekusio Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. liepos 7 dienos atsakymo Pavojingų atliekų tvarkytojų asociacijai: „Informuojame, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių agentūroje pagal Administracinių teisės pažeidimų registrą nėra duomenų, kad 2007 m. vasario mėn., 2008 m. lapkričio mėn., 2009 m. rugsėjo mėn., 2011 m. birželio mėn., 2013 m. spalio mėn. Šiaulių miesto agentūra būtų skaičiavusi žalą UAB „Metaloidas“ minėtomis datomis.
2016 m. balandžio 11 d. UAB „Metaloidas“ teritorijoje kilo gaisras, kurio metu sudegė 220 kg naudotų padangų, tuo padaryta žala aplinkos orui už 780,80 eurų. UAB „Metaloidas“ paskirtą žalą atlydino geranoriškai.“
Tiesa, mačiusieji gaisrą labai abejoja dėl sudegusių padangų atliekų kiekio, bet kas parašyta, parašyta. Kalba juk ne vien apie žalos atlyginimą, bet apie išvadas, kurias tikriausiai jau 2016 metais būtina buvo padaryti.
Apie problemas tvarkant padangų atliekas kalbamės su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nare Virginija Vingriene.
Gerbiama Virginija, kokius šalies skaudulius atskleidė gaisras Alytuje ir kokių priemonių imamasi, kad tokių atvejų nepasikartotų, nes, kaip atsakingi pareigūnai teigia, Lietuvoje su „Ekologistika“ tiksi 7 tokios bombos, o prieš kelerius metus degusios Metaloido padangos, Trakų gaisras taip ir liko neatrištas Gordijaus mazgas.
Šis gaisras atvėrė gausybę skaudulių ir atskleidė nepateisinamą sistemos aplaidumą. Ši pastaba galioja visiems sektoriaus veikėjams, pradedant padangų tvarkymo verslu, baigiant kontrolės institucijomis, pro pirštus žiūrėjusiomis į verslininkų nuogąstavimus dėl tiksinčios potencialių gaisrų bombos. Kaltė krenta ir ant Aplinkos apsaugos agentūros, Aplinkos ministerijos pečių, bei politikų, neperstojamai besiginčijančių taršos kontrolės griežtinimo klausimais. Tai dar sunkiau pateisinti, žinant, kad egzistavo ne vienas precedentas – pati minėjote liepsnojusius Trakų, UAB „Metaloidas“ atvejus. Nors šių gaisrų padariniai nebuvo tokio didelio masto, jie turėjo būti priimti kaip labai rimtas signalas adekvačiai reaguoti, užbėgant tokiai didelio masto nelaimei už akių. Apmaudu, kad skrupulinga padangų tvarkymo įmonių priežiūra buvo pradėta tik sulaukus tokio masto katastrofos. Šis įvykis parodė ir ekstremalių situacijų kontrolės spragas, visišką nepasiruošimą jas pasitikti. Dėmesio vertas ir cinišką pilietiškumo stoką pademonstravęs verslas, nusprendęs pelningai derėtis tokios nelaimės akivaizdoje – kalbu apie atvejį, kai gaisro malšinimo tikslams buvo suteikta už 400 km buvusi laisvą techniką, vietoje čia pat, Vilniuje, vos už 100 km nuo gaisro vietos, Profsąjungų rūmus griaunančias mašinas. Tai visiškai nepriimtina. Katastrofos akivaizdoje, diskusijų apie tai, ar pelningi projektai yra svarbesni už stichinės nelaimės malšinimą, net neturi būti. Toks radikaliai pragmatinis požiūris, mano giliu įsitikinimu, ne tik prasilenkia su morale, bet ir su sveiku protu. Privalu neatidėliojant griežtinti reikalavimus verslui, numatant jiems deramą atlyginimą už nediskutuotiną pagalbą malšinant stichinių nelaimių padarinius. Būtina griežtinti ir atsakomybę verslui už aplaidų, neatsakingą požiūrį ir galutinai neutralizuoti panašaus pobūdžio tiksinčias bombas. Apmaudu, kai mokomasi tik iš tokių brangiai visomis prasmėmis kainavusių klaidų.
Socialiai atsakingas verslas visada racionaliai pasveria bet kokio taupymo rizikas ir jų grėsmę savo paties reputacijai. Neatsakingas padangų tvarkytojo UAB „Ekologistika“ ir kitų gaisrus patyrusių įmonių požiūris, jų vadovybių aplaidumas ar galimai net piktybiniai veiksmai privalo, nevyniojant žodžių į vatą, būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Juo labiau, kad ši nelaimė praskleidė užmarštin daugeliui jau spėjusius nugrimzti sovietmetį siekiančių ryšių ir užkulisinių susitarimų elito draugų ratuose piktžoles, kurias būtina negailestingai rauti lauk su šaknimis. Viliuosi, kad ši katastrofa pagaliau paragins politikus neatidėliotinai griežtinti pavojingų medžiagų atliekų tvarkymo verslų licencijavimo tvarką, įteisinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, kurio vienas kriterijų būtų ankstesnės verslo veiklos rezultatų deklaravimas. Šiuo atveju, kelias įmones praeityje subankrotinęs asmuo būtų neginčytinai braukiamas iš nepriekaištingos reputacijos asmenų sąrašo, ir kelias tokios veiklos licencijai būtų užkirstas visiems laikams. Būtina iš esmės pertvarkyti ir pačią įmonių kontrolės sistemą – jų kontrolę pavedant ne vietiniams Aplinkos apsaugos departamento padaliniams, o centrinių institucijų pareigūnams, kurie vykdytų nereguliarius patikrinimus.
Venas pirmųjų neatidėliotinų uždavinių, kylančių politikams – tai kuo skubesnis vadinamojo „Klaipėdos paketo“ patvirtinimas be jokių jo švelninimų, numatant griežtesnes įmonių atsakomybes, leidimų išdavimas, jų veiklos priežiūros, stabdymo principus, didesnes baudas ir licencijavimo reikalavimus. Tai sąlygotų veiksmingesnę jūsų minėtų „tiksinčių bombų“ kontrolę, tarp kurių yra ir apskritai jau bankrutavusi įmonė Vilkaviškio rajone „Trys A“, palikusi didelį kiekį nesutvarkytų padangų.
Ėmęsi šių veiksmų, nuolat sulaukiama skundų apie investicijų žlugdymą, administracinę naštą verslui, ir per didelius jam taikomus kaštus, po tokių katastrofų paisyti nederėtų. Alytaus gaisro pasekmės aiškiai parodė, jog ankstesnio nuolaidžiavimo kaina yra gerokai didesnė, nei bet kokia reali ar tariama našta verslui, įvertinus žmonių gydymo, dirvožemio taršos valymo išlaidas, ūkininkų patirtus nuostolius dėl jų produkcijos išėmimo iš rinkos, bei kitų aplinkinių verslų patirtą žalą. Įvertinkim dar ir gaisro gesinimą, ugniagesių rizikingą darbą su viršvalandžiais, atliekų išvežimo darbus. Siekis užkirsti kelią galimoms Alytaus katastrofos analogams pateisina beveik visas priemones, taigi žaibiškas griežtos, skrupulingos kontrolės veiksmas dabar būtų daugiau nei sveikintinas.
Alytaus gaisras parodė, kad įmonėje buvo sukaupti dideli vadinamųjų perdirbtų padangų kiekiai, tai gal mūsų šalyje kviečiant verslą perdirbti padangų atliekas, šlubuoja atsiradusios medžiagos panaudojimas? Gal valstybė per pirkimus turėtų tai skatinti?
Be abejo. Norint užtikrinti veiksmingą atliekų perdirbimą ir sėkmingą ėjimą žiedinės ekonomikos keliu, valstybės paskata ir rinkos reguliavimo aspektai yra būtini. Kalbant apie padangų panaudojimą asfalto gamybai, kurią jau kuris laikas sėkmingai plėtoja Skandinavijos šalys, būtina Kelių įstatyme numatyti reikalavimą ne mažiau kaip 10 proc. ar net 20 proc. perdirbamų medžiagų paversti naujomis žaliavomis. Tai apimtų ir statybines atliekas, pelenus ir padangas. Padangų granuliatas sėkmingai naudojamas žaidimų aikštelių ir šaligatvių dangų, taip pat apsauginių kelio barjerų gamybai. Jas puikiai galima panaudoti ir energijai gauti cemento gamyboje. Pavyzdžiui, AB „Akmenės cementas“ gali sudeginti dalį padangų atliekų, taip ne tik visiškai jas sutvarkant, bet ir panaudojant gaunamus pelenus gaminamai produkcijai. Vis dėlto, eidami žiedinės ekonomikos keliu galime (ir privalome) ieškoti galimybių aukštesnės pridėtinės vertės žaliavinei produkcijai gaminti. Štai, UAB „Metaloidas“ gamina šaligatvių trinkeles. Galiausiai, pagamintą granuliatą įmonės sėkmingai realizuoja ir kitose šalyse. Taigi, kodėl įmonėse susikaupia tokie dideli granuliato ar nesutvarkytų padangų atliekų kiekiai? Ar tikrai nėra galimybės jų panaudoti žaliavos pavidalu? Galima abejoti, ar tokių galimybių apskritai norima ieškoti?
Bet kuriuo atveju, šį klausimą išsamiai ir atsakingai aptarsime lapkričio 18 d. 11 val. Seime vyksiančioje mano inicijuojamoje apskritojo stalo diskusijoje. Labai tikiuosi, kad tuo metu jau turėsime daugiau atsakymų į visus šiuos klausimus, bei būsime sukaupę daug idėjų tvarkingam ir teisėtam padangų sutvarkymui.
Kalbama, Alytuje buvo suvežta nemažai padangų iš Latvijos ir Estijos. Ar tokie dalykai mūsų valstybėje laiminami?
Labai tikėtina, kad tokia padangų iš kaimyninių šalių įvežimo į Lietuvą tvarkymo tikslais praktika buvo taikoma, tačiau oficialių duomenų apie tai dar nesu gavusi. Atsakingoms institucijoms išsiunčiau užklausą, ir viliuosi greitu metu sulaukti jų atsakymo. Juo labiau, kad paraginimą šiuo klausimu lapkričio 6 d. priėmėme dar ir Aplinkos apsaugos komitete. Jei taip tikrai vyko, laikyčiau tai akivaizdžiai neteisėtos padangų tvarkymo schemos apraiška, kai pasisavinami pinigai už atliekų sutvarkymą realiai jų visiškai netvarkant. Tokia veikla turi neabejotiną kriminalinį atspalvį, primenantį apie liūdnai pagarsėjusį UAB „Metrail“ bylos atvejį pakuočių atliekų tvarkymo srityje. Šiomis galimomis machinacijomis būtinai privalo rimtai susidomėti atsakingos teisėsaugos institucijos. Jei tokia veikla tikrai buvo vykdoma, tikėtina, kad su šiais neskaidrumais buvo susijęs ir pats gaisro kilimas. Todėl ir pabrėžiu būtinumą sugriežtinti kitų panašaus pobūdžio įmonių patikras jau dabar, nelaukiant vadinamojo „Klaipėdos paketo“ įsigaliojimo.
Alytaus pavyzdys aiškiai parodė, jog neįmanoma ramiai gyventi tiksinčios bombos pašonėje. Net jei šios įmonės tiesiogiai neteršia aplinkos (padangos yra smulkinamos į granules uždarose patalpose, neteršiant vandens ir oro), netikėto gaisro atveju jos tampa katastrofiškos taršos židiniais į aplinką išmetančiais visos Medelejevo lentelės elementus. Be to, koncerogeninių net mikrogramais dioksinų ir furanų porcijas. Privalome vienareikšmiškai užkirsti kelią tokioms praktikoms. Esu pasirengusi asmeniškai imtis iniciatyvos ir parengti reikiamas įstatymų pataisas, ragindama kolegas paskubėti su „Klaipėdos paketo“ priėmimu.
Gamintojai-importuotojai gali pasirinkti arba sutvarkyti 80 proc. įvežtų padangų kiekio, arba sumokėti mokestį už teršimą apmokestinamų gaminių atliekomis. Tai gal pažymų išdavimo tvarkoje dar yra užkoduotas toks padangų atliekų perdirbimas, nes, kiek suprantu jei perpus perpjausiu padangą, ji jau bus traktuojama kaip perdirbta. Ar teisingai suprantu. tad jei taip, ar neuždegama žalia šviesa įvairioms „nelaimėms“, Nesakau, kad tai reikia taikyti konkrečiai Alytui, bet minčių kyla įvairių. Juk pažyma išduodama neįvertinant perdirbtų atliekų galutinio panaudojimo. Ar aš kažko nesuprantu?
Jūsų prielaidos visiškai teisingos. Atsakingos kontrolės būdu būtina užtikrinti ir galutinį sutvarkymą. Visi šie į paviršių iškylantys dalykai akivaizdžiai suponuoja principingo Aplinkos ministerijos požiūrio stoką ir paviršutinišką kontrolės institucijų veiklą. Perpjauta padanga nėra perdirbta, tą aiškiai reglamentuoja įstatymo nuostatos. Kodėl kai kurios įmonės šiandien sugeba tai įvardyti perdirbimu ir nesulaukia jokių sankcijų? Kodėl jos gali lengva ranka išrašyti atliekų sutvarkymą deklaruojantį dokumentą, tuo pat metu ieškodamos būdų kuo efektyviau sukišti supresuotas atliekas po žeme? Tai neturi likti nepastebėta. Kodėl užsimerkus prieš eilę fiksuotų pažeidimų panašaus pobūdžio įmonėms ir tai pačiai UAB „Ekologistika“ pratęsiami taršos leidimų galiojimai? Labai tikėtina, jog spaudimas įrodyti sutvarkymą verčia neskaidriai veikiantį atliekų tvarkymo verslą slėpti savo neteisėtos veikos pėdsakus; kelias tam turi būti užkirstas jau dabar. Juo labiau, kad ir teisėsaugos institucijos įvardijo jog savo veikla pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai keliančių įmonių veiklai stabdyti pakako šiandien galiojančių įstatymų nuostatų. Vien dėl Alytaus atvejo klausimų yra gerokai daugiau nei atsakymų. Kodėl įmonėje buvo susikaupta tiek daug granuliato, kai jo kaina šiuo metu aukščiausia? Ar jo iš tiesų buvo pagaminta tiek daug? O gal sandėliuojamos buvo, kaip jūs pati įvardinote, viso labo perpjautos padangos, o gal neapdorotos nė tiek? Kodėl nesuveikė priešgaisrinė sistema? Kodėl buvo be priežiūros paliktas šviežiai pagamintas, tariamai nuo pasenusių įrenginių skleidžiamos šilumos įkaitęs granuliatas, ypač kai įmonėje, kaip teigia darbuotojai, ne kartą liepsnojo jų savarankiškai užgesinti gaisrai, apie kuriuos priešgaisrinės apsaugos tarnybos net nebuvo informuojamos? Ar gali būti bent minimaliai pateisinamas toks aplaidus požiūris į darbo organizavimą miesto pakraštyje įsikūrusioje įmonėje, kurioje apdorojamos degimo atveju milžinišką pavojų keliančios medžiagos? Kaip galima taip ciniškai nevertinti žmonių gyvybių, jų sveikatos, jų turto, jų patiriamų nuostolių? Tai negali likti nenubausta. Juo labiau, negali būti nė kalbos apie jokias nuolaidas verslui aplinkosaugos ir žmonių sveikatos sąskaita. Tai taikoma ne tik atliekų tvarkymo, bet ir kitiems sektoriams. Šis gaisras yra labai skaudi pamoka visiems, aiškiai parodanti, kur nuveda lengvabūdiškas siekis mažinti administracinę naštą nuolaidžiaujant verslui, pastangos pigiomis priemonėmis vilioti investicijas, ir beatodairiškas pelno siekimas bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis. Alytaus atvejis ateityje turėtų pasitarnauti kaip nepalaužiamas kontrargumentas siūlymams ieškoti lengvatų verslo struktūroms. Viliuosi, kad vadinamojo „Klaipėdos paketo“ tvirtinimo eigoje bus vadovaujamasi plačiu požiūriu, adekvačiai įvertinant skaudžius ir negrįžtamus tokių nuolaidų padarinius.
Užs. Nr. VV-71
