Gamtininkai ragina kovoti su rykštenėmis
Gamtininkai ragina kovoti su pievas, laukus, pakeles geltonais žiedais užtvindžiusiomis rykštenėmis, nes tai mūsų šaliai svetimas augalas, išstumiantis vietines rūšis. Žydinčios rykštenės pakeitė vasaros pradžioje mėlynavusius kito invazinio augalo – gausialapio lubino – žiedų kilimus. Į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą dabar įtrauktos dvi rykštenių rūšys: kanadinė ir didžioji (vėlyvoji).
Šios rūšys, kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Janulaitienė, paplitusios beveik visoje šalies teritorijoje. Ypač gausūs jų sąžalynai veši aplink miestus, gyvenvietes ir apleistuose žemės plotuose. Dėl vėlyvo žydėjimo ir ryškios geltonos spalvos rykštenes daug kas mėgsta ir augina kaip dekoratyvinius augalus. Bandoma auginti ir naujų jų rūšių bei kurti veisles. Tačiau, pasak mokslininkų, visos rykštenių rūšys ir veislės, išskyrus vietinę rūšį – paprastąją rykštenę, gali išplisti natūralioje aplinkoje ir kelti grėsmę mūsų biologinei įvairovei.
Todėl gamtininkai kviečia neauginti jokių rūšių ir veislių rykštenių, pavienius augalus iškasti, o ataugusias atžalas nupurkšti herbicidais. Pjauti rykštenių sąžalynus reikia dar prieš žydėjimą, kad nesubrandintų sėklų ir jomis neplistų. Po to rekomenduojama taikyti intensyvias agrotechnines ir chemines naikinimo priemones. Dažnai rykštenes žmonės platina nesąmoningai – nuskintus žiedynus išmeta į šiukšlynus, sąvartynus, pamiškes ar kitur ir net nepagalvoja, kad iš sėklų išaugs nauji augalai.
Kada mūsų šalyje rykštenes imta auginti kaip dekoratyvinius augalus, nėra tiksliai žinoma. Europoje rykštenės želdynuose labiausiai paplito XIX amžiuje. Nuo tada jos ėmė skverbtis į pievas, dirvonus, pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes ir kitas atviras buveines.
Rykštenės kilusios iš Šiaurės Amerikos. Tai daugiamečiai, tankius kerus sudarantys augalai. Jie nereiklūs dirvožemiui, ištveria net iki 40 laipsnių šalčius. Rykštenės, ypač didžiosios, išaugina daug ilgų šakniastiebių. Tankiuose jų sąžalynuose beveik nelieka kitų žolinių augalų. Dėl to labai nukenčia natūralios augalų bendrijos, sumažėja ir gyvūnų rūšių. Didžiosios rykštenės iš dirvožemio pasiima gerokai daugiau maisto medžiagų nei vietiniai augalai, ir jis labai parūgštėja.
Rykštenės dauginasi vėjo nešiojamomis sėklomis ir neretai požeminiais šakniastiebiais. Tyrimais nustatyta, kad vienas kanadinės rykštenės ūglis gali subrandinti net iki 20 tūkst. sėklų.
