Gatvės muzikanto duona: dešimt eurų už šypseną ir išgelbėtą sielą

Gatvėje tenka groti reguliariai kas 18 metų. Per tiek laiko pasikeitė ir muzikantai, ir praeiviai, ir pati Palanga. Pakito muzika ir net į kepurę krintančių monetų skambesys. Tačiau vienas dalykas išliko gana stabilus. Anuomet ir dabar praeiviai sumeta panašią sumą. Jūsų dėmesiui – eksperimentas: ką reiškia vienai valandai tapti gatvės muzikantu?

Nuo to laiko, kai teko groti Palangos gatvėse, daug kas pasikeitė gyvenime: studijos, šeima, kelionės, geresnio gyvenimo paieškos. Jei nebūčiau tapęs žurnalistu, gal to nekartočiau. Tačiau tapau. Smalsumo vedamas nusprendžiau padaryti eksperimentą – po nemenkos pertraukos pagroti Palangos J.Basanavičiaus gatvėje, visapusiškai palyginti tuos ir anuos laikus.

Keitės miestai ir veidai

O jei visai nuoširdžiai, labai norėjosi vėl pajusti tą laisvę, kai rūpi tik šios dienos maistas ir nuotykiai. Tas jausmas, kai turėtų nieko nevykti, tačiau vyksta savaime. Kai tu neini pas žmones, o jie ateina pas tave.

Vienas svarbiausių dalykų – surasti tinkamą vietą grojimui. Tokią, kad būtų jauku pačiam, tačiau ne per toli nuo praeivių. Jie tingės sukti vingį iki tavęs, nors ir muziką girdės.

Žinia, anksčiau buvo įprasta – vieni groja, o kiti bėgioja pas praeivius su kepurėmis.

Tokiu būdu iš tiesų uždirbi dvigubai, tačiau dingsta pagarbus ryšys su praeiviu. Įkyruolių niekas nemėgsta. O ir policijai tai nelabai patinka.

Geriausios vietos jau „užmuštos“. Smuikais groja pradedantieji muzikantai – vaikai. Keistas ančiukas beldžia keistą mušamąjį metalinį „kepalą“. Prie tilto elektrinę gitarą brazdina nuolatinis muzikantas, o netoli jo – aukštą klasę demonstruoja akordeono virtuozas.

Klasikinių instrumentų pasitaikydavo ir anuomet, prieš pusantro dešimtmečio. Tačiau dominavo gitaros ir pankai su rusiškomis Viktoro Cojaus dainomis. Dabar muzika labiau primena Paryžių – tiesiog švarus instrumentų skambesys.

Kadaise visų mėgstama rusiška dainelė „Bremeno muzikantai“ buvo vadinama dviejų litų daina. Būtent per ją į kepurę subyrėdavo apie du litus. Už Cojų – gerokai mažiau.

Kur čia įsitaisius su savo armonika? Beje, šio instrumento J.Basanavičiaus gatvėje neteko sutikti nei anuomet, nei dabar. Gal būsiu originalus ir labai turtingas?

Įsitaisiau mugėje ant akmeninio burbulo. Visai dera prie aplinkos. Vienas liaudiškas šokis, antras – jokios reakcijos. Jaudulys ir emocijos – tos pačios, kaip ir tada, nerūpestingais studijų laikais.

Iš pradžių pajunti, lyg grotum sienai. Vėliau praeiviai pripranta prie tavęs, nebesišalina, neapsuka lanku. Gatvė įtraukia ir nebelaiko svetimkūniu. Elegantiška moteris į pasiskolintą kepurę įmeta 20 centų. Gyvenimas gražus.

Dešimt eurų per valandą

Gal kažkam gatvės muzikantai yra papildomas kurorto triukšmas? Šitie praeina paskubomis, nekreipdami dėmesio. Aršesni po nosimi suburba: „Veltėdžiai, eikit darbo dirbti.“

Toks uždarbiavimas kardinaliai kertasi su vergo filosofija. Žmogus, kuris įsitikinęs, jog tik juodu darbu galima užsidirbti pinigus, pavydi gatvės muzikantui – lyg tam vasarą pradainavusiam žiogui iš Krylovo pasakėčios.

Vienas J.Basanavičiaus gatvės praeivis suklūsta – kažkas neįprasto jo ausiai. Kavinių „popsą“ netikėtai pakeitė paprasta gyva muzika.

Stabteli, klauso, akys pasikeičia. Truputį gėda – ką pagalvos žmonės, kad nutraukė skubotą eiseną ir pradėjo trypčioti į taktą. Pastovi, pasišypso, įmeta monetą ir nueina laimingas.

Sustoja latvių kompanija. Jiems lietuviškos melodijos neatrodo svetimos. Daugelis mūsų šokių yra labai panašūs.

Šie latviai ne etnologai, tačiau kelias melodijas žino. Labai apsidžiaugia išgirdę „Ka tu teci“. Uždainuoja.

Ar žinote, kas lietuviškų tradicinių šokių melodijas vertina labiau už pačius lietuvius? Užsieniečiai.

Jei jų tą valandą būtų ėję daugiau, uždarbis tikrai padvigubėtų. Greičiau už eurus kepurėje atsidūrė trys angliški svarai.

Po valandos skaičiuojame uždarbį. Fotografas atskaičiuoja savo eurus, kuriuos įmetė dėl vaizdo. Vartyk kaip nori, tačiau, atsižvelgiant į kritusį svaro kursą, šiaip taip išeina dešimt eurų.

Tuomet atmintyje iškyla ryškus prisiminimas – būtent 35 litus uždirbdavome per valandą prieš 18 metų. Iš esmės niekas nepasikeitė, tačiau dabar už tokią pat sumą vargu ar privalgysi iki soties.

Muzikantai – dvasios gydytojai

Žinoma, yra tokių, kurie uždirba žymiai daugiau ir groja gerokai ilgiau. Tačiau dabar pakalbėkime apie tai, kokį iš tiesų darbą atlieka gatvės muzikantas.

Moterys pradeda auklėti vaikus – imk monetą ir įmesk grojančiam dėdei. Galima sakyti, kad mokau mažus žmones aukoti ir nieko už tai nesitikėti. Nesinorėtų gauti pinigus iš gailesčio.

Vaikai į muziką iš tiesų reaguoja stebuklingai. Nežinau, ar būtų tas pats, jei gročiau gitara, tačiau atsirado vaikų, kurie tėvų nuostabai lipo iš vežimėlių ir puolė šokti. Nė nemanė grįžti į savo patogius ratus.

Kai kuriuos mažylius tėvai tempė tolyn, o jie atbuli žiūrėjo didžiulėmis akimis. Ne vienas paauglys praėjo pro šalį pasišokinėdamas. Akivaizdu, kad tradiciniai liaudies šokiai jiems nėra svetimi.

Muzika privilioja ir įvairius keistuolius. Jaunuolis iš Šilalės prie muzikanto kuprinės pasidėjo ir savąją.

Visą valandą kantriai klausėsi ir nė nemanė eiti kitur. Paskambino draugams ir pakvietė juos.

Keistas jaunuolis, kuriam po naktinių nuotykių šiek tiek braška galva, šiek tiek priminė ir anų laikų prisigretinusius praeivius. Tada sustodavo daugybė keistuolių, apie kuriuos vėliau teko skaityti laikraščiuose.

Vienas sveikuolis senukas mums, gatvės muzikantams, demonstravo, kaip aukšto spaudimo žarna masažuoja savo seniai nuplikusią galvą – priėjo pakalbino ir pradėjo vanoti sau šonus bei makaulę. Masažas vadinasi. Tą patį vėliau parodė ir žurnalistams.

Garbaus amžiaus moteris, buvusi karininkė, kaip didžiausią paslaptį išdavė, jog Baltijos pajūryje buvo suplanuotos didžiulės slėptuvės vyrams branduolinio karo atveju.

Kodėl vyrams? Paaiškino, kad radiacijai moters genai gamtos yra daug labiau apsaugoti. O vyrams pakanka nedidelės dozės – sudie, būsimieji sveiki vaikučiai.

Beje, anuomet buvo trumpam sustojusi pakalbėti legendinė dainininkė Janina Miščiukaitė. Jos žodžiai įkvėpė labiau nei įmestas litas: „Vyrai, nuostabiai grojate! Tik prašau, niekada negrokite rusiškai.“

Gyvenime jos nesutikau nei iki tol, nei iki jos kelionės į amžinybę. Grodamas gatvėje, supranti, kad gali pažinti pasaulį keliaudamas. O gali tiesiog plėšyti dumples J.Basanavičiaus gatvėje – pasaulis pats ateis į svečius.