Gediminas Grina – kraštotyrininkas nuo vaikystės

Anykščių krašto laikraštis „Šilelis“ šiais metais pradeda naują projektą „Mūsų kraštas čionai, tarp kalnų Anykščiai“,  kurį iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Kiekvieną mėnesį skelbsime unikalias publikacijas apie įvairių laikotarpių ir profesijų žymius Anykščių krašto žmones, jų pomėgius ir pasiekimus. Publikuosime  poleminius straipsnius ir diskusijas apie nūdienos aktualijas, istorinius procesus, supažindinsime su krašto gamtos ištekliais ir primirštomis vietos  įžymybėmis, nušviesime gilias tradicijas turinčias unikalias mūsų krašto šventes.

Šį kartą  papasakosime dar apie vieną mūsų kraštietį Gediminą Griną, kuris labai subtiliai suderino dvi, atrodo, visai nesuderinamas veikalas –kraštotyrą, fiziko ir kariškio  profesijas, darbą valstybės ir karinėje tarnyboje.

Mano rankose nusipelniusio Lietuvai žmogaus, buvusio Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriaus, atsargos pulkininko Gedimino Grinos pasakojimas „Kraštotyriniai ieškojimai“. Jau atvertus pirmąjį kraštotyrinės veiklos apžvalgos puslapį, negali nesižavėti vaizdžia ir gražia kalba, jautriu vaikystės dienų prisiminimu ir didele pagarba praeičiai. Jis pats stebisi, kad kraštotyra susidomėjo labai anksti: „Skamba keistai, bet tapimas kraštotyrininku prasidėjo dar nuo ankstyvos vaikystės. Su tėvais gyveno abi mano senelės – močiutė Grinienė ir mamutė Juknevičienė. Man būnant „anūkiško“(vaikiško) amžiaus,  abi jau kopė link septyniasdešimties, bet buvo pakankamai guvios – visgi „sibirietės“. Abi periodiškai važinėjo į savo artimųjų kapines –  viena į Dabužių, kita į Kurklių. O ir kelionės būdavo netrumpos. Tais laikais nuo plento iki Dabužių bažnytkaimio buvo 5 kilometrai vasariškai dulkėto žvyrkelio, o po to dar šunkeliu nuo Dabužių iki pačių kapinių gal koks kilometras pėsčiomis. Man tai buvo amžinybės nuotolis. Kelionė į Kurklius tais laikais vinguriavo irgi žvyrkeliu – per Anykščių šilelį, vien iki Puntuko tie 5 km buvo kaip siaubo filme. Atrodė, kad „paziukas“ (čia toks sovietinis autobusiukas),  dardėdamas tai į kalną, tai į pakalnę, padaręs staigų posūkį, tuoj nugarmės į bedugnę…“

Prisimindamas vaikystės dienas G. Grina prisipažįsta, kad važiuojant tuo autobusiuku jam patikdavo net stulpus suskaičiuoti, o lankantis kapinėse, tai jau tikrai užsiėmė „kraštotyros“ veikla – skaičiavo antkapiuose užrašytą mirusiųjų amžių, žiūrėdavo, ar nėra kitų kapų (antkapių) su tomis pačiomis pavardėmis. Labai apsidžiaugdavo suradęs kokį užrašą ant antkapio, kuriame įrašas liudijo, kad ten palaidotas šimto metų sulaukęs žmogus.

Iš tikrųjų, kraštotyra moko vaiką savarankiškai galvoti, reikšti mintis, pažinti, pamilti savo gimtąjį kraštą, formuoja pasaulėžiūrą. Bet koks kraštotyros darbas prasideda nuo medžiagos rinkimo, jos tvarkymo, studijavimo. Kraštotyrininkas nuolat mokosi  rinkti medžiagą, tirti ir kūrybiškai panaudoti. Tobuli darbai savaime neatsiranda. Nuolatiniai ieškojimai, mokymasis, stebėjimai, noras kaskart pasiekti geresnių rezultatų veda į darbų tobulėjimą. Kraštotyrininko G. Grinos jau daugiau kaip dešimtmetį žingsnis po žingsnio, žiupsnelis po žiupsnelį renkama ir kaupiama archyvinė kraštotyros medžiaga, domėjimasis savo protėviais nuo vaikystės, paskatino jį užsiimti genealogija (gr.genea – giminė, logos – mokslas).

Giminės genealoginio medžio paieškų pradžia

Savo prisiminimuose G. Grina rašo: „Visai netikėtai naują stimulą genealoginiams ieškojimams gavau tarnaudamas JAV, kaip LR gynybos atašė. <…> Natūralu, kad tekdavo  dalyvauti lietuvių bendruomenių renginiuose Otavoje, Toronte. Vieno iš renginių metu prie manęs priėjo pagyvenęs vyriškis, prisistatė, kad yra Bronius Vaidila, paminėjo, kad Grinos buvo jo giminė. Beje, renginių metu visuomet dėvėdavau Lietuvos kariuomenės uniformą ir segėdavau kortelę su pavarde. Maloniai padėkojau, bet nieko jam atsakyti negalėjau. Taip ir likau su šia užuomina…“. Sulaukęs ir daugiau giminaičių iš Čikagos skambučių, Gediminas paklausė tėvo, ar yra jų giminių Čikagoje ir, gavęs patvirtinimą, pasinėrė į giminių paieškas. Antanas Grina iš Čikagos buvo asmuo, kuris davė stimulą sudarinėti giminės medį.

Kelionės pas giminaičius užsienyje ir Lietuvoje, pokalbiai ir bandymas rasti atsakymus į rūpimus klausimus, siekis išsiaiškinti ar Feliksas Grina galėjo būti Antano senelio brolis, vedė kraštotyrininką įvairiais paieškos keliais. Prikalbinęs šeimyną pasivažinėti po Anykščių – Kupiškio kraštą, pasižiūrėti kaimų kapines, kuriose antkapiniai užrašai gali suteikti daug informacijos, jis tęsė savo keliones. Tačiau „radiniai“ kapinėse vedė dar į tolimesnius ieškojimus.  Buvo akivaizdu, kad be dokumentų giminystės ryšio su Antanu Grina ar Broniumi Vaidila atskleisti nepavyks. Pasak G. Grinos, pasiekus XIX a. pirmąsias dekadas genealogijoje jau tampa ankšta, tenka tapti savamoksliu istoriku ir pasinerti į gilesnius kraštotyrinius tyrinėjimus, nes bažnytinių knygų duomenys tampa skurdesni, reikia nagrinėti administracinio – ūkinio visuomenės reguliavimo principus. Dalindamasis archyvinių dokumentų ieškojimo patirtimi, G. Grina sako: „Vienintelis tų laikų „internetas“ buvo reviziniai valstiečių ar parapijiečių surašymai. Juose galima atsekti, kokiuose kaimuose ir kokie valstiečiai gyveno, kokios buvo jų šeimos. Moterys, apskritai, nebuvo minimos, tiesiog buvo parašoma, kad turi žmoną. To laikmečio bažnyčios metrikose mergautines pavardes minėdavo retai. Taigi, intuityviai  galima pasiremti tik krikšto tėvų ar vestuvių liudininkų pavardėmis (sutuoktinių tėvai pradėti rašyti tik 1827 m. vasarą, įvedus naują bažnyčios metrikos rašymo tvarką). Žinoma, svarbu gerai žinoti senųjų parapijų ribas, nes jos buvo žymiai platesnės“.

Nuolatinės paieškos davė rezultatus

Kraštotyrininkui pavyko nustatyti, kad Feliksas Grina buvo jo senelio Antano antros  eilės dėdė. Kai viskas lyg ir tapo aišku, reikėjo rašytinių faktų. Darbai tęsėsi – bažnytinių knygų peržiūra, archyvinių dokumentų paieška, skatino ne tik ieškoti, bet ir persikopijuoti rastą informaciją, nes dirbant tik archyve, tektų tam pačiam darbui skirti dešimtmečius. Taip diena iš dienos tyrinėjant, studijuojant, ieškant ir randant, kiek tai leido Viešintų bažnyčios metrikų knygos, kraštotyrininkui pavyko nustatyti savo (Grinų ir Bagdžiūnų) genealoginius medžius iki XVIII a. pabaigos. Tačiau, kaip tikram kraštotyrininkui, paieškos niekada nesibaigia. Pasak G. Grinos:  „Yra dvi medalio pusės. Viena – nustatyti savo protėvius, kita – nusistatyti tų protėvių palikuonis. Protėvius nustatyti gal ir nebūtų labai sudėtinga, bet nustatyti tų protėvių palikuonis, tai ilgas ir kruopštus darbas. Pagal pavardę viskas paprasta, bet yra palikuonys per moteriškąją liniją, t. y. papildomų pavardžių grandinė“…

G. Grina savo surinktą kraštotyros medžiagą patikėjo saugoti Anykščių rajono savivaldybės  Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriui.

Šiuo metu saugomi aštuoni kraštotyros darbai, kuriuose susisteminta archyvinių dokumentų medžiaga, sudaryti genealoginiai medžiai. Pvz. kraštotyros darbo „Kėginių kaimo Montrimų palikuonių genealoginis medis“ apimtis yra 329 lapai. Medis sudarytas tyrinėjant Šlapelių giminės medį Kupiškio ir Svėdasų parapijose, jame 11 kartų, 1 685 asmenys. Genealoginis medis pateiktas dvejomis formomis – schema ir knyga. Schemoje pateikiami palikuonys pagal atskirus protėvius iš eilės. Knygoje palikuonys pateikiami pagal kartas, skaičiuojant nuo seniausio protėvio. Taigi, šiame medyje visi asmenys (pridedami ir jų vaikai) sugrupuoti pagal priklausymą kuriai tai kartai. Pridėtas ir asmenų abėcėlinis pavardžių sąrašas. Medis išspausdintas 2011 m. Medžiaga perduota bibliotekai saugojimui, jos prieiga yra ribota. Džiugu, kad kraštietis G. Grina, būdamas fizikas, kariškis, valstybės tarnautojas ir dar  vadovas, suranda laiko ir kraštotyros veiklai.

Biografinės nuotrupos

Gediminas Grina gimė 1965 m. Anykščiuose, mokėsi ir baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Tuo pačiu metu Anykščių vaikų muzikos mokykloje mokėsi groti fortepijonu. Baigęs mokyklą, studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete ir 1990 m. Puslaidininkių fizikos katedroje apsigynė diplominį darbą „Fotochrominio efekto selenituose tyrimas nestacionaraus sužadinimo sąlygomis“ ir įgijo fiziko – inžinieriaus išsilavinimą.

G. Grina dirbo Vilniuje „Ventos“ mokslinių tyrimų institute inžinieriumi technologu, jis buvo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos pareigūnas, ryšių karininkas. G. Grina tarnavo motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ ryšių būrio vadu, nuo 1992 m. buvo leitenantas. Jis tarnavo Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo Ryšių ir informacinių sistemų planavimo skyriaus viršininku, 1999 m. jam buvo suteiktas majoro laipsnis.  Tarnaudamas G. Grina baigė karinių ryšių studijas JAV Ryšininkų mokykloje, paskui stažavosi Švedijos ir Italijos karinėse mokyklose. 2001–2004 m. jis dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV, reziduodamas Vašingtone, buvo Lietuvos gynybos atašė JAV ir Kanadoje, nuo 2001 m. – pulkininkas leitenantas.

2002 m. G. Grina surengė pirmąjį aukščiausio rango JAV ir Lietuvos kariškių susitikimą po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, nuosekliai plėtojo ir stiprino Lietuvos ir JAV karinį bendradarbiavimą. Jo asmeninės iniciatyvos dėka Lietuva sėkmingai pasiruošė narystei NATO.  2004–2010 m. G. Grina tarnavo Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos, kur jo veiklos sritis buvo karinė žvalgyba. Savo žinias jis tobulino Baltijos gynybos koledže Tartu (Estija), 2007–2008 m. mokėsi JAV Nacionalinio gynybos universiteto Informacijos išteklių valdymo koledže.

Nuo 2010 m. iki  2015 m. G. Grina buvo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento direktorius, Baigęs kadenciją, G. Grina pasitraukė iš valstybės tarnybos, yra atsargos pulkininkų įsteigtos Pulkininkų asociacijos vienas iš steigėjų ir narys bei nuo 2015 m.  Gynybos paramos fondo dalininkas. G. Grina apdovanotas Lietuvos kariuomenės ir NATO medaliais, už nuopelnus tarnyboje jam 2005 m. buvo įteiktas JAV Legiono ordinas.

Žmogaus didingumas slypi jo paprastume

Reikia pastebėti, kad tokios solidžios biografijos savininkas yra be galo paprastas ir nuoširdus žmogus. Tikra tiesa, kad žmogaus didingumas slypi jo paprastume. Neseniai G. Grina dalyvavo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje, kurio metu anykštėnai susitiko su Leidybos idėjų centro knygose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“, „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“, aprašytomis asmenybėmis ir bendraautoriais. Renginio metu kartu su kitų nusipelniusių anykštėnų veikla buvo pristatyti ir mūsų kraštiečio G. Grinos nuopelnai Lietuvai. Knygų pristatyme dalyvavo ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos – muziejaus direktorius, VDU istorikas, knygos „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ bendraautoris Arūnas Antanaitis, tapytojas, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius prof. Arvydas Šaltenis, VU Gamtos mokslų fakulteto profesorius, kraštotyrininkas, 2005 m. geriausias VU dėstytojas, Prezidento Valdo Adamkaus ir Lietuvos mokslo premijų laureatas habil. dr. Paulius Kavaliauskas. Renginio svečiai pasidalijo savo gyvenimo ir sėkmės istorijomis, patirtimi ir įžvalgomis apie vertybes, siekius bei atliktus darbus, apie 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimus įvairiose srityse.

Knygoje „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ įtrauktos asmenybės, kurių pasiekimai reikšmingi Lietuvai. Nemažai jų šiandien gyvena ir dirba kituose miestuose ar net valstybėse, bet visų jų laimėjimai, kūriniai garsina Lietuvą pasaulyje. Anykščių kraštas subrandino atgimusiai Lietuvai per tris dešimtis savo veikla reikšmingų asmenybių, tarp kurių ir G. Grina – buvęs LR valstybės saugumo departamento direktorius – kraštotyrininkas nuo pat vaikystės.