Gegužės šventės?
Ne taip ir lengva suprasti, kas yra tos gegužės šventės. Enciklopediniai aiškinimai painiojasi nuo šelmiškų gegužinių iki proletarinių revoliucijų. Mano kartos atmintyje tai „darbo žmonių“, studentų ir mokinukų gainiojimas į paradus su Maskvos diktatorių portretais.
Gegužės 1-oji – darbo šventė – laisva nuo darbo diena. Gal kam, sėdinčiam namuose tokia pat „karantininė“ kančia, gal kam proga atšvęsti kur kas kilnesnė šventę – Motinos dieną.
Pandemijos užpultas pasaulis pasimetė ir jau nebežino, kam jis priklauso – valdovams ar žmonėms. Nežino jau seniai, bet tas nežinojimas dar nebuvo toks skausmingas.
Pasak mūsų rašytų ir nerašytų taisyklių, gyvename liberalios demokratijos ir laisvos rinkos pasaulyje, kurį reiktų vadinti kapitalizmu, tačiau tas pats kapitalizmas stengiasi, kad darbininkas prieš kapitalizmą kovotų ir laimėtų, kad būtų apsaugotas įvairiais darbo kodeksais ir kitomis garantijomis. Jam išties jau nereikia kovoti, niekas jo nebegali nuskriausti. Nebeaišku ir kas tas darbininkas – ar tik plieno lydytojas ir koks spaustuvės raidžių rinkėjas, ar taip pat ir tarptautinės prekybos įmonės menedžeris? Kaip ten bebūtų, kažkaip reikia glorifikuoti tą niekad nesibaigiantį darbininko išlaisvinimą. Proletarai – vienikytės!
Šiandien visi baiminasi, kad virusas, o ne proletarinis internacionalizmas, gali imti ir užmušti tą keikiamą, bet sykiu ir labai reikalingą kapitalizmą.
Proletarinis internacionalizmas užmuštas jau seniai. Ar iš viso jis toks kada nors egzistavo? Tai buvo fantazija, kuria naudodamasi Maskvos imperija bandė pakeisti pasaulio tvarką. Fantazija iš tikro numirė su Pirmuoju pasauliniu karu, kuris ne tik neperaugo į pasaulinę revoliuciją, bet veikiau parodė, kad darbininkai turi tėvynę ir nenori griauti savo tėvynių pasaulio, nenori „integruotis“ kaip pilvo ir nuosavybės reikalų ginami proletarai.
SSSR tai suprato, bet naudojo vienybės šūkį iki pat sovietinės valstybės egzistavimo pabaigos. Net socialistinės Sovietijos pergalė prieš socialistus -hitlerininkus turėjo būti kažkokios klasių kovos rezultatas. Paradai, kuriuose kompartijos vadai stovėdavo Lenino kapo balkonėlyje buvo įdomūs daugiausia sovietologams – kas stovi šalia vado, kas nuošaliau, ir ką visa tai reiškia. Sava politine kalba kalbėjo tankai, raketos… regis viskas turėjo savo vietą iš kurios buvo galima numanyti svarbiausias sovietines paslaptis. Didžiausia paslaptis buvo ta, kad dažnai nieko jie neslėpė ir kikendavo girdėdami sovietologų išvedžiojimus.
Bet visi sovietų bijojo ir daugelis tikėjo. Maskva žinojo, ko tikisi amerikiečiai ir leido jiems žinoti, ką jie norėjo žinoti, bet tai nebūtinai buvo tiesa. Tikriausia ne tokių gegužės švenčių tikėjosi socialistai romantikai, svajoję apie darbininkų klasės išvadavimą.
Virusas išvaikė paradus ir mitingus efektyviau nei ideologijų kaita ar ašarinės dujos. Be jokios klasių kovos, marksistai, mirkite iš gėdos! Virusas išgrynino miestų orą greičiau nei brangios ir painios ekologinės programos. Žalieji, būkite jam nuolankūs. Socialinės lytys vėl virto vyrais ir moterimis, liberalai, prabuskite. Andrea Bocelli ir panašūs prisiminė, kad saugiausia vieta giesmei yra Dievo namai; kunigai, ruoškitės, pjūtis didelė, o darbininkų maža.
Katalikų Bažnyčios kalendoriuje gegužės 1 – Švento Juozapo darbininko iškilmė. Man miela minėti darbininkus pasišvenčiančius darbui, o ne kariaujančius su kažkuo, su kuo kariauti gal visai nereikia. Klasių kova buvo , socialinio mokslo akligatvis. Visuomenės sutarimas (o jo juk siekiame) – ta viltis, už kurią visai nereikia kariauti. Reikia sutarti.
Taigi, gegužės šventės… Geriausia tiesiog švęsti pavasarį. Kaip laikais, kai, rodėsi, žmonės buvo laimingesni. Sveikinkite mamas, tegu ir iš toli. Prisiminkite, kad gegužės 3 dieną buvo paskelbta konstitucija, kuri Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei turėjo būti garbė (o ne gėda, kaip skelbė proletarų istoriografija). Gražių švenčių!
Užsk. Nr. EV-190
