Geopolitikos diagnostika: Brazilija, Sirija, Ukraina

Brazilija

Faktas:

Artėjant prezidento rinkimams, apklausose pirmauja buvęs šalies prezidentas Luiz Inacio Lula da Silva, šiuo metu atliekantis 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Aukščiausiasis teismas turi nuspręsti, suteikti ar nesuteikto Lulai laisvę ir tuo pačiu galimybę vėl tapti prezidentu.

Diagnozė:

Brazilija – dar viena nesisteminė ir politologams nesuprantama šalis. Viena vertus – visiška teisingumo profanacija, nuteistas už stambius finansinius nusikaltimus žmogus yra populiariausias politikas šalyje. Galima sakyti, kad rinkėjas visada teisus, bet tada neteisus teisingumas.

Galima Lulą palikti už grotų, bet kai kurie politikai sako, kad būsią dar blogiau: rinkimus gali laimėti fašistuojantis, kaip sako žiniasklaida, Jair Bolsonaro, žadantis tvirtą ranką ir savaip ketinantis nepaisyti įstatymų. Panašu, kad įstatymai turi būti derinami pagal prezidentą ir savaip vienadienius publikos norus.

Viena didžiausių pasaulio valstybių vis labiau grimzta į chaosą, klasikinės demokratijos viltys dar kartą dūžta, ir vis daugiau ženklų, kad visa Lotynų Amerika, (kaip sako ir „demokratijos bangų“ teorija) grįžta į meilės diktatoriams bei populistams laikus. Vėl skaitysime Marquezo „Patriarcho rudenį“ ir suprasime, kad nieko stebėtino, jog taip atsitinka.

P.S. Šalia kitų bėdų dar ir gaisras Nacionaliniame Muziejuje. Gal ir praeities sudeginimas yra savotiškas istorijos simbolis?

Sirija

Faktas:

Vyriausybės pajėgos, remiamos Rusijos, ruošiasi lemiamam šturmui prieš sukilėlius Idlibo regione.

Diagnozė:

Arabų pavasaris baigiasi, pagal Damasko scenarijų turėtų būti sunaikintas paskutinis sukilėlių pasipriešinimo židinys. Sirijos sukilėliai, vis dar vadinami demokratine opozicija, regis, palikti vienui vieni. Vakarų parama tik žodinė, Turkija Sirijos šiaurėje žaidžia savo “strateginį žaidimą”. Sirijos oficialiosios pajėgos atviriau grasina cheminiu ginklu (“nepasigailėsime net civilių!“), Rusija siūlo humanitarinį koridorių (“pasiduokite geruoju!“), Iranas siekia susitikti su Turkijos diplomatais „aptarti situaciją“. Amerikiečiai su prancūzais gąsdina prezidentą Asadą, kad jam „geruoju nesibaigs“, bet greičiausiai viskas tuo ir pasibaigs.

Vienu žaidėju mažiau karo apimtame regione, tačiau tai dar ne pabaiga, Sirijos režimas turi prieš save turkus, islamistus ir kurdus, Irakas – islamistus ir kurdus, Iranas priešus turi visur, Rusija džiūgauja JAV – dūsauja … bet gal vis tik dar netarė savo žodžio?

Ukraina

Faktas:

Donecke, nuo sprogstamojo užtaiso žuvo nepripažintos separatistinės Donecko Liaudies Respublikos vadovas Aleksandras Zacahrčenka. Jo vietoje paskirtas buvęs bendražygis (o gal konkurentas?) Dmitrijus Trapeznikovas.

Diagnozė:

Klausimas, kam tai naudinga – bene svarbiausias politologų svarstymuose.

Versija, kurios laikosi Ukraina – tai „respublikos“ vidaus reikalas – santykių suvedinėjimas tarp įtaką nepasidalinančių grupuočių. Tai labiausia tikėtina versija, Rusija, neva, „išsivalo“ politinį lauką. Yra duomenų, kad organizuojant nužudymą dalyvavo jo asmens sargybinis, ir jau minėtas Trapeznikovas, o panikos apimtoje artimoje  Zacharčenkos aplinkoje šiuo metu tvyro chaosas. Nepatvirtintais duomenimis, į Rusiją išvežta žuvusiojo šeima.

Rusija aišku, teigia, kad tai Ukrainos specialiųjų tarnybų darbas. Jei taip yra, tai Ukraina šį „ėjimą“ laimi. Rusijai nepavyksta konflikto įšaldyti, Ukrainoje vis daugiau valios kariniam sprendimui.

Ar dabar Rusija gali pradėti keršto akciją? Pradėti ją politiškai nenaudinga, nedaryti nieko – pripažinti savo silpnumą ir veikiau susitaikyti su tuo, kad karas prieš Ukrainą ne tik ne laimėtas, o veikiau pralaimimas.

Užs. Nr. EV-69