Geopolitikos diagnostika: Kaspijos jūra, Rumunija, Mali

Kaspijos jūra

Faktas:

Penkios Kaspijos jūros pakrantės šalys rugpjūčio 12 dieną pasirašė teisiškai įpareigojančią sutartį dėl Kaspijos jūros pa(si)dalijimo.

Diagnozė:

Pasak pasirašyto dokumento Kaspijos jūra pagaliau ir teisiškai tapo… jūra. Apie tris dešimtis metų vyko diskusija, kaip pasidalinti šį vandeniu dengiamą žemės plotą, kuriame, ne paslaptis, gausu naftos ir dujų.

Pravartu žinoti, kad iki SSSR žlugimo Kaspijos jūros pakrantėje buvo tik dvi valstybės – Iranas ir SSSR, kurios Kaspijos vandenį pasidalino brėžiant tiesią liniją nuo kranto iki kranto tarp sausumos sienos, siekiančios vandenį, taškų. Taip paprastai dalijami (jei nesusitariama kitaip) ežerai, tad Kaspija teisiškai turėjo ežero statusą.

Kaip pakrantės šalių tapo penkios (Azerbaidžanas, Iranas, Kazachstanas, Rusija, Turkmėnistanas), atsirado galimybė arba palikti ežero statusą (vandens paviršių pasidalinant kiekvienai šalia priklausančiais sektoriais arba Kaspiją laikyti jūra, kiekvienai šaliai priskiriant kontinentinį šelfą ir paliekant neutralius vandenis už šelfo ribų.

Šalys ilgai negalėjo apsispręsti iš esmės dėl savo geografinio godumo, nes ne iki galo aišku, kur tie didžiausi naftos klodai. Dalinantis ežerą savotiškai perki katė maiše – gauni sklypą savą sklypą, bet nelabai žinai, ką jame rasi. Dalinantis jūrą, yra vilties „pamedžioti“ ir tarptautiniuose vandenyse.

Galiausiai sutarta dėl jūros, nors ir su išlygomis. Lieka daug nepasitikėjimo ir neišsipildžiusių lūkesčių. Gali būti, kad kils noras dar kartą kaip nors ypatingai sutarti dėl likusių neutralių vandenų pasidalijimo, o tai gali būti naujo rimto konflikto grėsmė.

Rumunija:

Faktas:

Šalyje nerimsta visuomenės protestai, formaliai – prieš korupciją, prieš vyriausybės pastangas apginti korumpuotus valdančiosios partijos politikus.

Diagnozė:

Psichologai visuose mūsų žodžiuose randa kažką paslėpto ir nepastebimo.

Protestai Rumunijoje nėra šiaip sau žodžio ir susirinkimų laisvės karnavalas, abstrakčia siekiant sumažinti korupcijos mastą šioje, bene labiausiai korumpuotoje Europos Sąjungos šalyje. Protesto lozungas aiškus – „valdžia turi ginti piliečius, o ne politikus, piliečių sąskaita“. Tad reikalaujama, kad atsistatydintų vyriausybė, kuri, kaip protestuotojai mano, stengiasi „suminkštinti“ antikorupcinius įstatymus, o taip pat savai diskriminuoja užsienyje gyvenančius ir dirbančius rumunus, kurių, įvairiais paskaičiavimais yra 4-5 milijonai, t.y., ketvirtadalis visos šalies darbo jėgos.

Pavyks nuversti valdančius socialdemokratus ar ne, bus nauja valdžia mažiau korumpuota ar tokia pati, tai svarbūs klausimai, tačiau politiškai vis labiau pažeidžiamas tampa šalies prezidentas Klaus Iohannis. Jis buvo išrinktas kaip griežtos kovos su korupcija simbolis, tačiau kovos rezultatai kol kas lūkesčių nepateisina. Prezidentas, aišku, prieš korupciją, prezidentas smerkia specialiąsias policijos pajėgas dėl, neva, nebūtino jėgos naudojimo prieš demonstrantus, bet tuo pat metu prezidentas, supranta, kad šaliai reikia ne ochlokratijos, o stabilios vyriausybės, kad ir korumpuotos.

Taigi, mirtis Drakonui, tegyvuoja Drakonas.

Mali

Faktas:

Šalies rinkimų komisija paskelbė, kad šalies prezidento rinkimus laimėjo dabar šias pareigas einantis Ibrahim Keita.

Diagnozė:

Gali pasirodyti, kad šios tolimos šalies rinkimai mus tik geopolitinė smulkmena, tačiau taip nėra. Ši Afrikos šalis yra Europos Sąjungos geopolitikos bandymų lakmuso popierėlis, o gal ir visa Europos garbė.

Prieš kelis metus Prancūzija (Mali – buvusi Prancūzijos kolonija) kartu su sąjungininkais, tame tarpe ir Lietuva, ėmėsi iš esmės stabilizuoti padėtį šalyje, kuriuos silpna vyriausybė niekaip nesugebėjo pasipriešinti islamistinių grupuočių savivalei.

Pasidžiaugta, kad projektas įgyvendintas sėkmingai – islamistai išvyti ir rinkimai vyko palyginti ramiai, demokratija triumfuoja, – tačiau rinkimų eiga ir rezultatai rodo, kad demokratija iš esmės neveikia, centrinė valdžia tebėra silpna ir laikosi tik užsienio karinės paramos bei Jungtinių Tautų taikdarių dėka. Balsavo (dėl įvairių priežasčių, tame tarpe ir baimės bei trukdymų) tik apie 40 procentų rinkėjų. Beveik penktadalyje rinkimų apylinkių fiksuoti smurto protrūkiai ir kiti rimti pažeidimai, galiausiai pralaimėjęs kandidatas – Soumaïla Cissé – nepripažįsta rezultatų.

Tad labai abejotina, ar šios Afrikos šalies išlaisvinimas nuo islamistų baigėsi. O jei baigėsi, tai dar neaišku, kas ką nuo ko „išlaisvino“. Bent jau Europos projekto ir čia negalima laikyti sėkmingu.

Užs. Nr. EV-63