Geopolitikos diagnostika: NATO, Vakarų Balkanai, Afrika – Kinija

NATO

Faktas:

Briuselyje prasideda dvi dienas truksiantis NATO šalių vadovų susitikimas.

Diagnozė:

Svarbiausias neformalus susitikimo klausimas – žmogiški santykiai: kaip NATO vadovai sutars su JAV prezidentu. Jis gali kam patikti ar nepatikti, bet NATO nėra grožio salonas, o gynybos organizacija. Donaldo Trumpo logika paprasta – 500 milijonų europiečių reikalauja, kad 300 milijonų amerikiečių gintų juos nuo 140 milijonų rusų ir dar nenori už tai susimokėti. Statistika negailestinga – tik 7 iš 27 Europos NATO narių skiria gynybai tuos pagarsėjusius du BVP procentus – Estija, Graikija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija – dauguma jų tos nesijaučiančios labai saugios. Absoliučiais skaičiais statistika atrodo „švelnesnė“ – JAV tenka per 20 procentų NATO išlaidų, Vokietijai – 15, britams su prancūzais beveik po 10 procentų.

Tai ne vienintelė problema. NATO taip pat nėra ir kalbos kultūros draugija ar geografijos mylėtojų klubas. Jei valstybė negali bendrai ginti Europos, kai kažkam ne taip skamba jos vardas, kai kita šalies okupuoja dalį jos teritorijos ir sakoma, kad tai geografijos problema, tai kažkas negerai arba su gynybos organizavimu, arba su geopolitine psichika.

Svarbu ir tai, kad NATO priešininkas nėra koks mitinis pasaulio nestabilumas – tai visų pirma Rusija su visa savo geopolitine kleptomanija, kurios neišgydys nei numatomas Trumpo – Putino susitikimas vyksiantis neužilgo po minėto NATO sambūrio.

Vakarų Balkanai

Faktas:

Europos Sąjungos vadovai siunčia signalą Vakarų Balkanų šalims, kad jų sėkmė euroatlantinėje integracijoje didele dalimi priklausys nuo regiono šalių sugebėjimo tarpusavyje spręsti savo geopolitines problemas.

Diagnozė:

„Skęstančiųjų gelbėjimas – visų pirma pačių skęstančiųjų reikalas“. ES neskuba duoti galutinių tikros narystės garantijų, skatindama Vakarų Balkanų šalis pačias galvoti, kaip integruotis be istorinių ir politinių žaizdų.

Graikija ir (Šiaurės) Makedonija pagaliau kažką sutarė pavadinimų klausimais, nors abiejų šalių vyriausybėms tai gali kainuoti atstatydinimą, o parlamentams – skilimą.

Albanija ir Juodkalnija surengė bendrą abiejų šalių vyriausybių posėdį. Formaliai kalbėta apie migraciją ir saugumą (Albanija jau yra NATO narė), neformaliai, kaip abi šalys gali padėti pasiekti kokį nors aiškesnį Serbijos susitarimą su Kosovu ir šią problema savotiškai „atkabinti“ nuo Rusijos kišimosi. Rusija remia Serbiją ir vis dar laiko Kosovą Serbijos dalimi, Vakarai siekia pagaliau „apiforminti“ Kosovo nepriklausomybę dvišaliu susitarimu.

Tuo tarpu kroatai savo futbolo sėkmę išnaudojo politiniams tikslams – aiškiau nei politiškai korektiška vyriausybė pasakė, ką mano apie Rusijos karą prieš Ukrainą.

Afrika – Kinija

Faktas:

Kinijos Gynybos ministerija surengė Kinijos-Afrikos vadinamą Gynybos ir saugumo forumą, pakviesdama penkiasdešimties (t.y. beveik visų) Afrikos valstybių atstovus.

Diagnozė:

Kinija tiesia kelius per Afrikos savanas ir dykumas, perka žaliavas ir parduoda savo prekes. Kinija investuoja, Kinija duoda pinigų, neklausdama kokios yra prekeivių politinės pažiūros, nors dažnai tos pažiūros toli iki mums priimtinų. Panašu, kad Kinija nori ne tik šiaip sau nupirkti Afriką, bet ir kontroliuoti jos (o gal ir savų investicijų) gynybą, sukurti sau palankią ginklų rinką. Kodėl kinams Afrikoje sekasi geriau nei europiečiams ar JAV investuotojams?

Sėkmės istorija paprasta. Kol Europa prašo ir tikisi, kad Afrika pagaliau sukurs demokratiją ir rinkos ekonomiką, Kinija demokratija nesirūpina – priima Afriką tokią, kokia ji yra, su visais diktatoriais ir kraugeriais, neklausia iš kur ir kaip, ir daro verslą. O iš esmės tai dar vienas demokratijos, kaip sistemos pralaimėjimas Afrikoje, kuri netiki ilgalaike demokratijos nauda. Pinigų, o ne demokratijos daug kam reikia šiandien. Pinigų yra.

Užs. Nr. EV-58