Geopolitikos diagnostika: NATO, Vokietija, Iranas

NATO

Faktas:

Aljanso 70 metų jubiliejaus minėjimas paženklintas vidiniais nesutarimais tarp didžiųjų NATO šalių-narių. Prancūzijos prezidentas diagnozuoja NATO smegenų mirtį, Turkijos prezidentas ketina blokuoti Lenkijos ir Baltijos valstybių gynybos planus.

Diagnozė:

NATO priešininkai džiūgauja – Trumpas tebėra nemylimas ar išjuokiamas, Erdoganas su Macronu akla meile pataikauja rusams, ir dar „ėda“ vienas kitą. Prancūzai siūlo aljansui užsiimti „prancūziškos“ Afrikos reikalais, vokiečiai siūlo sukurti dar vieną „darbo grupę“ diskusijai apie NATO ateitį.

Ne taip jau blogai. Tarp NATO šalių būta netgi karų, bet aljansas atlaikė. Prancūzija niekada nebuvo didžiausia NATO entuziastė, Turkija visada turėjo savo specifinius interesus. Gal ir teisūs sakantys, kad NATO ėmėsi per daug misijų – nuo Afganistano iki Somalio piratų. Tačiau dėl svarbių dalykų sutariama. Amerikiečių finansinis įnašas į NATO biudžetą santykinai mažės, šalys-partnerės mokės daugiau. Šiaip ar taip Lietuvoje neturėjome „tiek daug NATO“, kaip šiandien. Nenuliūskime.

Vokietija

Faktas:

Vokietijos socialdemokratai savo ko-pirmininkais išrinko Norbertą Walter-Borjansą ir Saskią Esken. Juos dar turės patvirtinti partijos suvažiavimas.

Diagnozė:

Viskas pagal dogmas – laisvas pasirinkimas, lyčių harmonija, solialliberaliai orientuota optimistinė programa.

Tačiau realybė liūdna. Kriziniai (pasi)rinkimai – saugantis nuo senų blogų įtakų ir baiminantis politinės korupcijos parinkti „naujos kartos“ žmonės realai be jokių įtakų, ne aukščiau regioninės valdžios.

Pirmasis naujos vadovybės veiksmas – bandymas susireikšminti – persiderėti valdančios koalicijos programą ir bendradarbiavimo sąlygas. Svarbiausia sąlyga – padidinti išlaidavimą, kurio koalicijos partneriai – krikščionys demokratai kaip tik ir nenori. Krizę pergyvendinanti partija nesunkiai gali sukelti krizę visoje valstybėje, ir krizę tada, kai vokiečiams jos mažiausiai reikia. Galimi net pirmalaikiai rinkimai, kurie vargu ar atneš socialdemokratams kokią nors svaiginančią pergalę.

Iranas

Faktas:

Šalies vadovybė giriasi sužlugdžius dar vieną iš užsienio remiamų valstybės priešų mėginimą nuversti valdžią. Pasak nevyriausybinių informacijos šaltinių, kariškiai be įspėjimo šaudo demonstrantus (žuvo 200-400 žmonių), protestuotojai puola karines bazes ir naikina karinę techniką.

Diagnozė

Irano islamiškoje respublikoje vyksta kažkas kraupaus, bet apie tai mažai žinių, o europietiškoji žiniasklaida pateikia jas be jokio emocingesnio fono. Tiesiog statistika. Rodos, Iranas kažkur labai toki ir kažkas mažai mažai reikšmingo.

Kodėl susidaro vaizdas, kad respektabili Europa taip rezervuotai žiūri į jau pilietinį karą primenančius įvykius Irane?

Viena, tai savotiškas garbės reikalas išsaugoti partnerystę su Iranu. Juk bus didelė gėda pripažinti, kad Irano ateitį atspėjo ne protingi europiečiai, o neprognozuojamasis Trumpas. Taip gynus idėją, kad su mulų rėžimo reikia sutarti, tenka pripažinti, kad sutarimas iš pat pradžių buvo geopolitinė klaida ir ekonominis niekalas.

Antrą – Europa iš tikro  neturi jokio atsarginio plano, ji tiesiog nežino, kurią iš kovojančių pusių reiktų renti, ką galima iš saugoti ir ką išsaugoti tikrai reikia. Buvo laikai, kai europiečiai nesunkiai pasirinkdavo tus, kurių pusėje moralinis pranašumas. Tam, tiesa, reikia turėti savo moralinius principus. O kokie gi jie šios dienos Europoje?

Užsk. Nr. EV-159