Geopolitikos diagnostika: Prancūzija, Vakarų Sachara, Vokietija

Prancūzija

Faktas:

Šalies valdžia nusileido spontaniškų masinių protestų dalyvių reikalavimams, atšaukdama degalų apmokestinimą ir žadėdama daugiau finansinių lengvatų.

Diagnozė:

Prancūzija –  silpna šalis: pradžioje puolė į paniką – pamatė, kad twiterio ar facebooko revoliucijos galimos net respektabilioje Vakarų Europoje, paskui ėmėsi lazdos, bet vėl puolė į paniką, kai suprato, kad facebookinių vedlių gatvėse sugaudyti nepavyks. Pati valdžia galiausiai padėjo protestuotojams suformuluoti reikalavimus, padrikus riksmus sudėliojus į logiškesnę seką. Kad atrodytų paprasčiau, nutarė, kad geriausia bus – išsipirkti pinigais. Dosnumas neuždirbtais pinigais turi savo kainą, Prancūzijai Europos institucijose gresia tai, kad neseniai su biudžetu nutiko italams.

Prancūzų gilus ekologinis mąstymas pasirodė esąs mitas – mokestis už grynesnį orą – tik nemalonumas. Klimato kaita prancūzams tiek pat mažai rūpim kaip ir kokiems kinams, ar per dantį nuolat traukiamiems amerikiečiams. Gal ir jie ims mąstyti, kad ne žmonės dėl toks klimato kaitos kalti…

Prezidentas Emanuelis Macronas pasirodė esąs silpnesnis, nei buvo manyta. Savo kalboje pirmadienio vakare nuolankiai pakluso „geltonųjų liemenių“ reikalavimams. Prestižas sunkiai beatstatomas, viltys, kad Macronas bus kažkas naujo Europai, regis, palaidotos. ES reformai teks „gimti“ ne Prancūzijoje.

Vakarų Sachara

Faktas:

Alžyro, Mauritanijos, Maroko ir Vakarų Sacharos atstovai, susitikę Ženevoje bando atgaivinti derybas dėl Vakarų Sacharos ateities. Tai pirmas rimtesnio lygio susitikimas per pastaruosius šešis metus.

Diagnozė:

Derybos vyksta tarpininkaujant Jungtinės Tautoms, spaudžiant amerikiečiams. Pastarieji prigrasino nebefinansuosią JT taikos palaikymo misijos MINURSO, jei nematysią pažangos, reikalingos pagaliau susitarti dėl šios – buvusios Ispanijos kolonijos – statuso.

Vakarų Sacharos krizė kilo 1974 metais, kai iš teritorijos pasitraukė ją administravę ispanai. Vietiniai šalies gyventojai – sachraviai – siekė sukurti nepriklausomą valstybę, tačiau ją okupavo ir aneksavo Marokas, teigiantys, kad tai istorinės etninės marokiečių žemės.

Sachraviai kontroliuoja mažiau nei trečdalį teritorijos, daugiausiai Sacharos smėlynus, Maroko administraciją valdo strategiškai ir ekonomiškai svarbią pakrantės zoną. Dauguma pasaulio valstybių nepripažįsta aneksijos, bet tuo pat metu nepripažįsta ir sachravių skelbiamos nepriklausomybės. 

Mažai yra manančių, kad reali nepriklausomybė įmanoma. Sachraviai neturi resursų efektyviai administruoti potencialai atsirasiančią valstybę, tad ji gali greit virsti įvairių džihadistų baze. Maroko valdžia deda daug pastangų “marokizuoti” šalį, tačiau, kaip aiškėja, geriau sekasi investuoti į teritoriją, bet ne į žmones. Jei įvyktų referendumas, jo rezultatus prognozuoti rizikinga. Kita vertus administruoti nepripažintą teritoriją kainuoja, Sacharos smėlis, kiek potencialiai ten būtų ar nebūtų vertingų mineralų, pastebimai brangsta.

Tad ir Vakarų Sachara tampa dar vienu neišspręstu geopolitiniu uždaviniu.

Vokietija

Faktas:

Didžiausia šalies partija – Krikščionių Demokratų Sąjunga (CDU) – savo naująja lydere išrinko Annegret Kramp-Karrenbauer.

Diagnozė

Ponia Karrenbauer, laikoma atsistatydinusios Angelos Merkel ideologine ir praktine sekėja. Rinkimuose ji nedidele persvara (52-48 proc.), įveikė potencialų reformatorių Friedrich Merz.

Tai blogas ženklas didžiausiai Vokietijos partijai, ženklas, rodantis, kad sparčiai prarandanti populiarumą CDU pasirinko gyventi „taip kaip iki šiol”, o ne ieškoti naujų idėjų. Reformatorių, matyt, yra, jie pralaimėjo nedideliu skirtumu, tačiau – pralaimėjo. Ką bekalbėtų ponia Kramp-Karrenbauer apie permainas, jos matomai veikiau kosmetinės nei esminės. Svarbiausia kaip nors stabilizuotis ir išgyventi nuosmukio nepatogumus. Tačiau nuosmukis gali baigtis ir mirtimi.

Ekspertai pastebi. Kad CDU vis labiau tampa sambūriu žmonių – savimi patenkintų žilagalvių, tebegyvenančių praeito amžiaus taikios ir darbščios Vakarų Vokietijos ideologija. Rinkiminės nesėkmės yra veikiau nelaimingi atsitikimai, nei signalas pergalvoti savo veiklą.

Artimiausias rimtesnis iš bandymas bus Europos Parlamento rinkimai, kuriose, kaip spėjama, CDU, jei ir išliks stipriausia, stiprumas tebus praeities šlovės šešėlis.

Užs. Nr. EV-88