Geopolitikos diagnostika: Zimbabvė, Saudų Arabija, Izraelis
Zimbabvė
Faktas:
Buvęs šalies prezidentas Robertas Mugabe palaidotas su pagarba derama buvusiam valstybės vadovui, bet jo ilgametė prezidentinė kadencija vertinama kaip demokratijos degradacija ir šalies nuskurdinimas.
Diagnozė:
Robertas Mugabe pradėjo politiko kelią kaip jaunos ir veržlios šalies vadovas, turėjęs ekonomiškai tvirtą ir pasiturinčią, bet baltųjų mažumos valdomą Pietų Rodeziją vesti klestėjimo keliu, parodydamas, kad afrikiečiai verti laisvės ir gali kurti ekonomikos stebuklus.
Šiandien buvusi Pietų Rodezija yra ne tik ekonomikos griuvėsiuose. Apie demokratiškumą galima kalbėti su dideliais „pritempimais“. Robertas Mugabe dar bųdamas gyvas tapo tipiniu pavyzdžiu ne vieno Afrikos tautų išsivadavimo lyderio, kuris pradėdavo kaip populiarus kovotojas, tačiau greitai virsdavo godžiu atgrasiu diktatoriumi. Taip jau nutiko, kad „juodajame kontinente“ praktiškai nėra rinkos ekonomikos, demokratija „valdoma“, nesibaigia etniniai ir tarpgentiniai vaidai, Vienintelė vis dar rinkos ekonomika – Pietų Afrika – sparčiai ritasi žemyn.
Prieš daugiau kaip 500 metų europiečiai, „atradę“ Afriką, rado daug gamtos resursų, bet tuo pat metu rado ir suskaldytas besivaidijančias bendruomenes, kurias kolonizuoti nebuvo labai sunku. Kolonializmas baigėsi prieš dvi-tris kartas, tad dabartiniams „juodojo kontinento“ šalių lyderiams kaltinti praeitį kaip ir nebepritinka. Kas tad sugalvos modelį tokios laimingos Afrikos, kokią galėtų sukurti patys afrikiečiai, modelį tokį kuris trauktų žmones į Afriką, o ne vytų iš jos.
Saudų Arabija
Faktas:
Formaliai dar nenustatytų užpuolikų dronai atakavo didžiausią Saudų Arabijos Aramco naftos saugyklą. Užpuolimo rezultatai įspūdingi – naftos pradavimas pasaulyje krito 5 procentais, o Pačios Saudų Arabijos eksportas sumažėjo perpus. Didžiausias naftos kainų šuolis pastaraisiais dešimtmečiais.
Diagnozė:
Atsakomybę formaliai prisiėmė formaliai teroristinė organizacija – Jemeno sukilėliai, bet beveik neabejojama, kad tai didžiausio Saudų priešo – Irano sumanyta, o gal ir paties Irano įvykdyta operacija. Tai beveik rugsėjo 11-toji žaliavų tiekimo srityje – dūris į jautrią neapsaugotą vietą. Iš tikro užpulta ne naftos verslovė, užpulta visa šalis. Pretekstas rimtam karui?
O gal pretekstas iš viso geopolitiškai pergalvoto situaciją?
Pirma – ar XXI amžiuje įmanomas karas „dėl naftos“? Atrodė, kad po nesėkmingo Saddamo Husseino mėginimo pavergti Kuveitą kariauti dėl naftos nebereiks, ir kainas sėkmingai reguliuos JAV, kuri šiandien yra didžiausia energetinių žaliavų gamintoja.
Antra – kaip savo „asmeninius“ interesus galiausiai suderins ambicingi regiono lyderiai – susitars ir pasidalins įtakos sferas ar eis į mūšių laukus. Iranas tai jau yra išmėginęs, Saudai galės pamėginti.
Kaip savo santykius su Iranu įvertins Europos Sąjunga ir jos naujoji pompastiškai formuojama valdžia, negandų akivaizdoje vis dar skrupulingai ieškanti lyčių lygybės ir „veidų suderinamumo“. Ar tikrai Trumpas buvo neteisus, įspėdamas, kad partnerystė su Iranu yra blogis?
Ir dar… Ką į visa tai kiti didieji „nepatenkinti“ – Rusija ir Kinija. Įdomu žinoti.
Izraelis
Faktas:
Negalutiniai rinkimų rezultatai rodo, kad rinkėjai vėl neišsprendė šalies likimo. Aiškaus laimėtojo nėra.
Diagnozė:
Naujosios „lygiosios“ vis tik panašesnės į Benyamino Netanyahu pralaimėjimą. Pažadas išplėsti Izraelio valstybės teritoriją netapo tuo „saldainiu“, kuris suviliotų rinkėjus.
Atrodo, kad Izraelio visuomenė yra tiek suskaldžiusi, kad jai reikia veikiau susitarti viduje dėl principų, o ne stengtis laimėti rinkimus. Sunkia gimusi, bet jau daugiau kai septynias dešimtis metų gyvuojanti Izraelio valstybė vis dar nesijaučia saugi.
Visi kalba apie dviejų valstybių sprendimą, bet jis taip ir neįvyksta. Dėl daugelio priežasčių, kuria šis tekstas per trumpas. Kažkada sėkmę atnešė politika „žemė už taiką“. Dabar sakoma, kad taikai reikia realybės pojūčio. Tiesa. Ilgą laiką žydų valstybė buvo pranašesnė todėl, kad jos idėjų vienybė buvo stipresnė prieš arabų susiskaldymą. Tačiau šiandien žydų susiskaldymas kelia nerimą – visi kalba, kad reikia vienybės, bet ar galima ją pasiekti tik konkuruojant tarpusavyje?
Užsk. Nr. EV-143