Gėrio versmė – sodyba Šilo gatvėje
Virginijos ir Broniaus Slapšinskų sodyba yra Vyžuonų miestelio (Utenos r.) pakraštyje ir beveik paskutinė Šilo gatvėje. Bet gyventi čia itin patogu ir miela. Vos ne ranka pasiekiamas gamtos grožybių ir gėrybių sklidinas miškas, tik per gatvę – seniūnija, kultūros centras ir mokykla, netoli ir Šv. Jurgio bažnyčia.
Sukant į sodybą, grandine pririštas šuo rusvu kailiu pasitiko geromis akimis ir nė neamtelėjęs. Jo šeimininkai netrukus paaiškino: „Jeigu užslinktų išgėręs ar šiaip negeras žmogus, Skubis įnirštų ir tokius tinkamai nubaustų“. Abu Slapšinskai pasirodė malonūs ir svetingi. Neprašė dokumento, kas aš toks, pakako ištarti, jog esu iš „XXI amžiaus“. Pratęsti pokalbį Bronius perleido žmonai.
Virginija dirbo seniūnijoje raštvede, Bronius – Utenos trikotažo fabrike dažytoju. Pernai jiedu paminėjo santuokos 40 metų sukaktį. Tuokėsi prieš Šv. Marijos Magdalietės atlaidus Vyžuonų bažnyčioje. Bendro gyvenimo jubiliejų atšventė irgi per tokius pat atlaidus. Susirinko vaikai, artimiausi giminės.
Virginijos ir Broniaus gyvenimiški keliai susikirto jai jau baigus statybos ekonomikos studijas Vilniaus Inžineriniame statybos institute ir dirbant Mokslų akademijos Ekonomikos institute. Jos bendradarbė buvo kilusi iš Vyžuonų. Ši ir suvedė su Broniumi, kurį nuo mažens pažinojo.
Virginija gimė Klaipėdoje, bet augo Gargžduose. Užsiminus apie tai, jog per jau 41 metus šeimoje tikriausiai visko pasitaikė: regėjo šilto ir šalto, buvo juodo ir balto, pašnekovė šyptelėjo: „Jeigu vyras būtų nors kartą pakėlęs prieš mane ranką, su tokiu nebūčiau gyvenusi. Mano tėvai irgi nekilojo rankų vienas prieš kitą“.
V. Slapšinskienės senelį iš tėvo pusės, jau gulintį ant patalo, 1948 metais įgrūdo į tremiamųjų gyvulinį vagoną. Pakelyje mirė ir iš jo buvo išmestas. Nežinoma, kur senelio palaikai. Virginijos mamos tėvai gyveno Kelmės rajone, Užventyje, buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašą, bet, Ačiū Dievui, tokios baisios kelionės išvengė. Augo turėdama seserį ir du brolius. Abu, kaip ir tėvai, jau mirę.
Virginiją Bronius parsivedė į tėvų namus ir iki šiol gyvena. Slapšinskai turi sūnų Mindaugą ir dvynukes dukras – Indrę ir Agnę. Nejuto problemų juos augindami. Visus darbus visi kartu atlikdavo. Ir vaikai patys sau ateitį rinkosi. V. Slapšinskienei nebuvo didelė staigmena, kad Mindaugas rengiasi tapti dvasininku. Tai nujautė širdimi. Ji mano, jog tam įtakos turėjo tuo metu Vyžuonų klebonu dirbęs kun. Rimantas Kaunietis, gebėjęs prisitraukti miestelio paauglius. Toks Mindaugo pasirinkimas tėvui buvo lyg žaibo plykstelėjimas giedriame danguje. Norėjo, kad vienintelis sūnus liktų prie namų. Dabar Bronius patenkintas šypsojosi, kad sūnus – dominikonų vienuolis. Jis neblogai piešė, itin mėgo teatrą, galėjo studijuoti meno dalykus. Bet priėmė savo sprendimą.
Studijuodamas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, krepšinio aikštelėje Mindaugas susipažino su dominikonais vienuoliais. Tai ir lėmė, kad po pirmo kurso nueitų su jais. Prancūzijos Lilio katalikiškajame universitete baigė teologiją. Amžinuosius vienuolio įžadus priėmė Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų bažnyčioje. Mindaugą Slapšinską į kunigus įšventino vyskupas latvis Liepojos dominikonų vienuolyne.
Virginijos ir Broniaus Slapšinskų dukra Indrė baigė statistiką Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. Dirba sostinėje duomenų analitike. Jos pomėgis – dviračių sportas.
Kita jų dukra, Agnė, Kauno Medicinos universitete įgijo kineziterapeutės bakalaurą ir magistrą, o Barselonoje (Ispanija) apsigynė daktaratą. Dirba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakultete lektore.
„Jeigu mūsų vaikams gerai, tai ir mums, jų tėvams, taip pat gerai“, – džiaugėsi Virginija ir Bronius Slapšinskai, abu jau pensininkai. Jiems smagu, kai vaikai telefonu paskambina ar patys apsilanko.
Slapšinskų sodyba – 33 arai žemės, todėl nėra kada nuobodžiauti. Kolūkio laikais turėjo karvę, užsiaugindavo kiaulę. Dabar laiko vištų pulkelį, užtat – savi kiaušiniai. Žemė čia smėlinga, todėl neverta tikėtis gausaus derliaus. Bet ir tai, kas užauginama, yra vertinga. Šią vasarą turėjo gausiai laistyti šilauogių krūmelius, užtat džiugino nuo jų surinktas uogų derlius.
Virginija Slapšinskienė laiko gryna nesąmone iš valstybės biudžeto mokomas socialines pašalpas, kurios veda į tinginystę. Nė vienam, turinčiam galvą, sveikas rankas ir kojas, jų neskirtų. V. Slapšinskienė 10 metų buvo miestelio bendruomenės pirmininkė ir matė, kaip pašalpų gavėjai jas atidirbdavo: ilgesnį laiką sėdėdavo nei krutėdavo.